Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini, Lietuvos Respublikos pilietis, lenkų tautybės, pagrindinio išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini, teistas:

1. 1995-03-13 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 104 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2013-05-01) – laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams;

2. 2007-04-16 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams;

3. 2009-10-12 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį – 1 metams 8 mėnesiams laisvės atėmimo. 2011-02-02 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, teistumas išnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis M. Ž. grasino nužudyti žmogų, o būtent: jis 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini), konflikto metu grasino peiliu dukrai I. Ž. bei žmonai L. Ž. jas nužudyti, tuomet nukreipė peilį į dukrą I. Ž. sakydamas pastarajai, jog šiai „įdurs, tuoj užmuš“ bei tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą ir realų pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Be to kaltinamasis M. Ž. buvo kaltinamas tuo, jog grasino nužudyti žmogų, o būtent: jis 2014 m. rugsėjo 22 d., apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), konflikto metu grasino peiliu dukrai I. Ž. šią nužudyti, sakydamas pastarajai, jog papjaus, sudegins ją, bei tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą ir realų pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 145 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis M. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 2 d. gyveno pas savo mamą, į namus neužeidavo. 2014 m. rugpjūčio 3 d., po 19 val. su žmona grižo iš svečių, buvo išgėręs šampano, susipyko su ja. Tačiau tą dieną namuose nebuvo, buvo pas motiną. Dukrai negrasino. Su ja nesutaria nuo to laiko, kai ji pradėjo netvarkingą gyvenimą, neprižiūri savo vaiko, su ja kartu gyventi negali; dukra turi neįgalumą dėl šizofrenijos ir epilepsijos.

2014 m. rugsėjo 22 d. buvo svečiuose pas kaimynus, šiek tiek išgėrė. Namo užėjo tik persirengti, kadangi ten visi daiktai. Tuo metu atvažiavo policija ir jį išsivežė, jam pasakė, kad dukra parašė pareiškimą, jog jis grasino ją papjauti, sudeginti.

Paaiškino, kad su žmona gyvena 30 metų ir vis kyla problemų, žmona ir dukra gauna jo pensiją, tačiau jam pinigų neduoda, jį išlaiko mama. Mano, kad tokiu būdu žmona ir dukra nori atimti iš jo butą.

Nukentėjusioji L. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad tai ne pirmas kartas, kada yra smurtaujama, konfliktai kyla dėl turto, anyta nuteikinėja kaltinamąjį, kursto jį, duoda jam pinigų ir tada jis pradeda girtuokliauti. Bute gyvena kartu su dukra, sūnumi, vyru bei anūke. Neatsimena, ar 2014 m. rugpjūčio 3 d. kaltinamasis buvo paėmęs peilį ir metė jį į duris. Kaltinamasis taip tik gąsdina. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai paaiškino, kad sūnus E. stovėjo tarpduryje, kai kaltinamasis metė peilį. Kaltinamajam grasinant peiliu ji neišsigando. Šalia buvo vaikai ir ji dėl jų bijojo, tai jau ne pirmas kartas. Kaltinamasis nesupranta, ką daro, siūlė jam gydytis, gultis į ligoninę.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu L. Ž. parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 3 d., šviesiu paros metu jos vyras M. Ž., su kuriuo gyvena beveik 30 metų, grįžo namo. Vyras grįžo girtas, alkoholiu piktnaudžiauja dažnai, yra priklausomas, jis niekur oficialiai nedirba, kartais uždarbiauja, bet pinigus išleidžia alkoholiui, turi neįgalumą dėl to, kad neturi vienos akies. Visus mokesčius už butą moka ji, vaikai padeda. Vyras dažnai būna piktas, agresyviai nusiteikęs. Net ir būdamas blaivus elgiasi nepagarbiai su šeimos nariais, keikiasi necenzūriniais žodžiais, nepagarbiai elgiasi. Namuose tuo metu buvo dukra I. Ž., sūnus E. Ž. bei anūkė, dukros dukra M. H. V., trejų metų amžiaus. Vyras grįžęs pradėjo užgaulioti necenzūriniais žodžiais ją ir buvusius bute šeimos narius, pradėjo reikalauti pinigų alkoholiui, ji atsisakė duoti pinigų, nes reikia maistui ir mokesčiams. Ji sėdėjo kambaryje su vaikais ir anūke, sutuoktinis iš virtuvės paėmė peilį ir grįžęs į kambarį pradėjo rėkdamas reikalauti, kad dukra išeitų iš buto pas savo sugyventinį, kuris šiuo metu yra kalėjime. Peilis buvo ilgas, apie 30 centimetrų ilgio. Grįžęs į kambarį su peiliu, jį laikė rankoj, sakė dukrai: „Tuoj užmušiu“, „Kaip dursiu tuoj“ ir panašaus pobūdžio grasinimus, pradėjo mojuoti peiliu. Tuo metu prie dukros nesiartino ir jokių veiksmų su peiliu neatlikinėjo, tiesiog laikė rankoj mojuodamas, tuo metu visi šeimos nariai buvo viename kambaryje, kambarys nedidelis, visi stovėjo kelių metrų atstumu vieni nuo kitų, kas kurioj vietoj tiksliai stovėjo, neatsimena, berods ji sėdėjo su anūke ant sofos visą tą laiką. Sūnus su anūke, o paskui ir dukra išėjo iš kambario. Sutuoktinis metė peilį link durų, tarpduryje tuo metu stovėjo E. ir už jo anūkė, peilis atšoko nuo durų ir nukrito ant grindinio. E. norėjo paimti peilį, bet vyras peilį pagriebė. Sūnus pagriebė vyrą už atlapų ir išstūmė pro duris. Vėliau sužinojo iš uošvienės, kuri gyvena kitoje gatvės pusėje, kad sutuoktinis pas ją nakvojo, buvo atvykęs su peiliu, pastarajai negrasino. Kitą dieną grįžo namo be peilio, nes uošvienė paslėpė. Tuo metu, kai vyras grasindamas buvo kambaryje, ji pati nesuvokė to kaip realaus grasinimo būtent ją nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, bet išsigando dėl mažametės anūkės, kuri tuo metu buvo su ja kambaryje, nors įvykio metu anūkė neišsigando ir neverkė, bet ji bijojo, kad girtas sutuoktinis gali anūkę netyčia sužaloti. Visą laiką, kol gyvena su vyru, šis naudoja smurtą prieš ją bei vaikus, tiek psichologinį, tiek ir fizinį. Paskutinį kartą į policiją dėl vyro elgesio kreipėsi 2013 metais, tikslios datos neatsimena. Dažnai į policiją nesikreipia, nes gėda. Taip pat į policiją kreipėsi ir dukra, sūnus nesikreipė. Prieš anūkę sutuoktinis jokio smurto nenaudoja. Įvykio metu fizinio smurto vyras prieš ją ir vaikus nenaudojo (b.l. 28). Taip pat parodė, kad 2014 m. rugsėjo 22 d., apie 19.00 val. vyras namo grįžo girtas. Nepamena, ar E. buvo namuose. Vyras varė dukrą iš namų, sakė, kad važiuotų gyventi į Vėliučionis pas savo vaiko tėvą ir jog Ivonai nėra čia vietos. I. su M. susiginčijo, po to M. paėmė peilį, pradėjo grasinti, jog šią užmuš, papjaus. Nepamena, ar šį kartą M. metė į Ivoną peilį, tačiau būdavo tokių atvejų, kai paleisdavo peilį į I., visa laimė, jog pramesdavo arba I. spėdavo uždaryti duris. Tokie M. grasinimai yra nuolatiniai, jis nuolat stveriasi peilio ir grasina visus užmušti. Nepamena, ar ji, ar I.iškvietė policiją ir šiai atvykus M. buvo sulaikytas ir išvežtas į komisariatą. Šeima jaučia realią grėsmę iš M. pusės, kadangi grasinimai yra nuolatiniai, ir ji su dukra bijo dėl savo sveikatos bei gyvybės (b.1.31).

Nukentėjusioji I. Ž. teismo posėdžio metu duoti parodymus atsisakė (Lietuvos Respublikos BPK 82 straipsnio 2 dalies pagrindu).

Liudytojas Ž. B. teismo posėdžio metu parodė, kad gavo iškvietimą į (duomenys neskelbtini) gatvę, datos ir adreso neprisimena. Skambino dukra, kuri sakė, jog tėvas terorizuoja, grasina peiliu. Atvykus, tėvą, t.y. kaltinamąjį M. Ž. rado visiškai girtą, motina taip pat buvo neblaivi, nieko negalėjo paaiškinti, brolis užsidarė kambaryje. Nukentėjusioji I. Ž. paaiškino, kad tėvas pastoviai grasina, bute nuolat kyla konfliktai. Iš išvaizdos pranešėja atrodė blaivi, buvo išsigandusi, susijaudinusi. Kaltinamasis su dukra elgėsi konfliktiškai, su pareigūnais – sąlyginai ramiai, jis neneigė, kad grasino. Prie pareigūnų kaltinamasis dukros nepuolė, tačiau išsivežė jį dėl agresyvumo. Apie peilį iš kaltinamojo negirdėjo, smurto žymių ant dukters nepamena.

Liudytojas T. K. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo gautas iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, t.y. kad buvo grasinama peiliu. Atvykus į įvykio vietą, pasitiko dvi moterys (nukentėjusiosios), smurtautojas jau buvo pasišalinęs. Nukentėjusiosios buvo susijaudinusios, nes, galimai, tai buvo jau ne pirmas kartas. Kadangi smurtautojo įvykio vietoje nebuvo, joms buvo pasiūlyta surašyti pareiškimus. Liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai paaiškino, kad kaltinamojo įvykio vietoje jis nematė.

Liudytojas T. K., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad dirba Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės tyriausiuoju patruliu. 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 15.30 val. dirbant kartu su patruliu T. B., iš Vilniaus apskrities VPK OVS gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta šeimyninis konfliktas, kurio metu yra naudojamas peilis. Nuvykus minėtu adresu, minėtame bute rado L. Ž., I. Ž.. Policiją kvietė L. Ž., kuri paaiškino, jog šios vyras M. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino peiliu jai bei dukrai I. Ž., jog nužudys, papjaus ir panašiai. Moterys buvo susijaudinusios, išsigandusios. Tuo metu M. Ž. buvo pasišalinęs iš namų. Patikrinę butą, vyriškio nerado (b.l.41).

Policijos registruojamų įvykių registre užfiksuota, kad 2014 m. rugpjūčio 3 d., 15.31 val. žmona pranešė, kad (duomenys neskelbtini) M. Ž. agresyviai elgiasi, grasina peiliu šeimai, bute trejų metų vaikas. 2014 m. rugsėjo 22 d., 18.41 val. minėtame registre užfiksuotas kaltinamojo dukros pranešimas apie tai, kad minėtu adresu neblaivus tėvas triukšmauja, neleidžia jai pavalgyti (b.l. 7, 8).

2014 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta, kad gavus pranešimą, policijos pareigūnai atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pranešėja L. Ž. teigė, kad jos vyras grasina su peiliu ir reikalauja pinigų. Pranešėja buvo sutrikusi, blaivi. Iki pareigūnų atvykimo vyras pasišalino (b.l. 10-12).

2014 m. rugsėjo 22 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta, kad gavus pranešimą, policijos pareigūnai atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini\0. Pranešėjos I. Ž. tėvas neblaivus grįžo į namus ir pradėjo grasinti dukrai, kad papjaus, ir sakė, kad jei neišeis su broliu E. Ž. iš namų, sudegins dukrą (b.l. 13-15).

2014 m. lapkričio 6 d. tarybiniame pranešime nurodyta, kad pabendravus su Žukovskių kaimyne A. N., gyvenančia (duomenys neskelbtini\0, ji paaiškino, kad adresu (duomenys neskelbtini\0, nuolat girdimas triukšmas, barniai, dėl ko moteris ne kartą kreipėsi į teisėsaugos ir kitas institucijas (b.l. 44).

Iš alkotesterio duomenų matyti, kad 2014 m. rugsėjo 22 d., 20.30 val. M. Ž. buvo nustatytas 1,25 promilių neblaivumo laipsnis (b.l. 56).

Bendrojo pagalbos centro pateiktame diske įrašyti pranešimai dėl 2014 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. įvykių.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-219/2014).

Kaltinamasis M. Ž. kaltu neprisipažino ir nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 3 d., po 19 val. su žmona grižo iš svečių, buvo išgėręs šampano, susipyko su ja. Tačiau tą dieną buvo ne savo namuose, o pas motiną, dukrai negrasino. Tokias kaltinamojo nurodytas aplinkybes paneigia teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei byloje esanti medžiaga. Nukentėjusioji L. Ž. paaiškino, kad kaltinamasis smurtauja ne pirmą kartą, išgėręs tampa agresyvus. Ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kilus konfliktui su sutuoktiniu, šis iš virtuvės paėmė apie 30 cm ilgio peilį ir grįžęs į kambarį pradėjo rėkdamas reikalauti, kad dukra išeitų iš buto pas savo sugyventinį, kuris šiuo metu yra kalėjime, grasino dukrą užmušti, mosikavo peiliu. Sūnui su anūke bei dukra išeinant iš kambario, kaltinamasis metė peilį link durų. Nukentėjusiosios parodymai buvo logiški, nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino liudytojas T. K., kuris teismui paaiškino, kad į nukentėjusiųjų namus atvyko gavus iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, t.y. kad grasinama peiliu. Nukentėjusiosios buvo susijaudinusios, jis suprato, jog toks įvykis nutiko jau nebe pirmą kartą. Policijos registruojamų įvykių registro išrašas patvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 3 d., 15.31 val. L. Ž. paskambino bendruoju pagalbos telefonu, pranešdama, kad agresyvus sutuoktinis grasina šeimai peiliu. Išklausius šio pranešimo garso įrašą, iš jos balso, kalbėjimo manieros akivaizdžiai jaučiamas didelis susijaudinimas, išgąstis, baimė. Moteris paaiškino, kad jos girtas vyras grasina peiliu, bute yra trejų metų vaikas. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje taip pat nurodyta, kad M. Ž. grasina peiliu.

Kaltinamojo veiksmų realumą parodo tai, kad jis grasino panaudodamas pavojingą gyvybei ir sveikatai įrankį – peilį. Kaip teismui paaiškino nukentėjusioji L. Ž., konflikto metu kambaryje, be jos, taip pat buvo ir sūnus E. Ž., nukentėjusioji I. Ž. bei jos mažametė dukra, o jiems iš kambario išeinant, kaltinamasis metė peilį į duris, kur tuo metu stovėjo E. Ž., už jo – mažametė L. Ž. anūkė, peilis atsitrenkė į duris, atšoko nuo jų ir nukrito ant žemės. Tačiau kaltinamasis savo veiksmų nenutraukė, siekė vėl paimti peilį, bet buvo sustabdytas sūnaus, kuris pastarąjį išvedė iš buto. Nors L. Ž. nurodė pati neišsigandusi dėl grasinimo, bet paaiškino bijojusi dėl savo mažametės anūkės, kad girtas sutuoktinis gali ją sužeisti. Moteris paaiškino, kad šeima jaučia realią grėsmę iš M. Ž. pusės, kadangi grasinimai yra nuolatiniai, ir ji su dukra bijo dėl savo sveikatos bei gyvybės. Be to, nukentėjusioji L. Ž. teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad jos sutuoktinis išgėręs yra agresyvus ir nevaldomas. Pažymėtina, jog kaltinamasis 2009 m. spalio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojo byloje Nr. 1-614-487/2009 buvo pripažintas kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir grasinimo nužudyti, t.y. dėl to, jog du kartus dūrė L. Ž. peiliu į krūtinę. M. Ž. taip pat 1995 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nužudymo buitinio konflikto metu, panaudojant peilį. Taigi nukentėjusioji L. Ž., žinodama šias aplinkybes ir būdama anksčiau nukentėjusi nuo kaltinamojo veiksmų iš esmės analogiškoje situacijoje, turėjo realų pagrindą galvoti, kad grasinimas jos atžvilgiu gali būti įvykdytas. Teismui nekyla abejonių, kad moteris jautė baimę, kad dėl grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai – kaltinamasis metė peilį į duris, kur stovėjo ne tik E. Ž., bet ir mažametis vaikais. Kadangi nukentėjusioji I. Ž. parodymus teismui duoti atsisakė, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino, todėl nėra aišku, kaip ji suprato kaltinamojo 2014 m. rugpjūčio 3 d. išsakyto grasinimo realumą, tačiau šiuo atveju kaltinimui pagrįsti pakanka konstatuoti, kad veika padaryta L. Ž. atžvilgiu.

Įvertinęs šias aplinkybes teismas laiko įrodyta, jog kaltinamasis M. Ž. 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini), konflikto metu grasino peiliu dukrai I. Ž. bei žmonai L. Ž. jas nužudyti, tuomet nukreipė peilį į dukrą I. Ž. sakydamas jai, jog šiai „įdurs, tuoj užmuš“. Atsižvelgiant į kaltinamojo išsakytus žodžius bei jo veiksmus su peiliu, buvo pakankamas ir realus pagrindas galvoti, kad jo ketinimai nužudyti gali būti įgyvendinti, o kaltinamasis sąmoningai siekė įbauginti nukentėjusiąsias, suvokė, kad grasinimus išsakė taip, jog nukentėjusiosios patikėjo jo veiksmų realumu, ir tokios jų būsenos norėjo. Tokie kaltinamojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius ir kvalifikuoti teisingai.

Kaltinamasis M. Ž. taip pat buvo kaltinamas tuo, jog grasino nužudyti žmogų, o būtent: jis 2014 m. rugsėjo 22 d., apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), konflikto metu grasino peiliu dukrai I. Ž. šią nužudyti, sakydamas jai, jog papjaus, sudegins ją, bei tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą ir realų pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad santykiai tarp kaltinamojo M. Ž. ir jo dukros I. Ž. visą laiką buvo konfliktiški ir įtempti. Nukentėjusioji L. Ž. paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. jos sutuoktinis, būdamas girtas, konfliktavo su dukra I. Ž., liepė jai išsikraustyti pas savo vaiko tėvą, kuris šiuo metu yra kalėjime, paėmęs peilį grasino pastarajai, kad užmuš. Liudytojas Ž. B. patvirtino, kad pagal gautą pranešimą atvyko į butą Naugarduko gatvėje, kur I. Ž. paaiškino, jog tėvas pastoviai grasina, bute nuolat kyla konfliktai. Aplinkybę, kad kaltinamasis grasino savo dukrai, patvirtina ir tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje pateikta informacija.

Kaip minėta, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. O vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip nukentėjusysis suprato grasinimą, ar turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas realus ir gali būti įvykdytas. Nors grasinimo faktas buvo užfiksuotas tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje, liudytojo bei nukentėjusiosios L. Ž. parodymuose, nukentėjusioji I. Ž., kuriai, kaip nurodoma kaltinime, buvo grasinama peiliu, parodymus teismui duoti atsisakė, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino, todėl nėra aišku, kaip ji suprato kaltinamojo išsakyto grasinimo realumą, ar ji išsigando, jautė baimę dėl galimų kaltinamojo veiksmų ir sunkių neigiamų padarinių. Kaip matyti iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašų, kur užfiksuotas I. Ž. pranešimas apie 2014 m. rugsėjo 22 d. įvykį, apie girtą, grasinantį tėvą ji operatorei pranešė ramiu, tolygiu balsu, paaiškino, kad tėvas trukdo valgyti, triukšmauja, tai vyksta jau ne pirmą kartą. Iš pastarosios balso tono ir kalbėjimo manieros nebuvo jaučiamas išgąstis ar susijaudinimas, atrodė, jog jai toks kaltinamojo elgesys yra įprastas, atsibodęs ir pranešimas policijai yra įprastas veiksmas. Jokių kitų duomenų, parodančių kaltinamojo grasinimo realumą ir nukentėjusiosios suvokimą, kad grasinimas gali būti įvykdytas, byloje nėra.

Taigi ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nepakanka faktinių duomenų, jog kaltinamasis M. Ž. 2014 m. rugsėjo 22 d. padarė veiksmus, sudarančius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Todėl M. Ž. dėl jam 2014 m. rugsėjo 22 d. inkriminuoto grasinimo nužudyti I. Ž. išteisintinas, neįrodžius, kad buvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Skirdamas kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Kaltinamasis anksčiau teismo teistas bei atliko laisvės atėmimo bausmę už fizinio skausmo sukėlimą sutuoktinei ir grasinimą nužudyti (b.l. 86-87, 88-99), tačiau šioje byloje nurodytą nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, taigi laikomas teisiamu pirmą kartą; galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b.l. 81-85), nedirbantis, registruotas darbo biržoje (b.l. 79, 80), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė, nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. iki 2004 m. balandžio 12 d. gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (b.l. 103, 104, 105), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2 teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. spalio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 90TPK-83/2014 konstatuota, kad nėra jokio pagrindo skirti M. Ž. teismo psichiatrijos ekspertizę (b.l. 109). Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta M. Ž. paskyrus BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo trukmę parenkant artimą bausmės minimumui (BK 42 str. 1 d. 5 p., 50 str.).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Prašyme nurodoma, jog, vadovaujantis už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231, 2013, Nr. 79-4044), 4 punktu, antrinės pagalbos išlaidos, kurias advokatas R. V. teikė kaltinamajam M. Ž., iki 2015 m. vasario 3 d. sudarė 370,56 Eur, todėl šią sumą prašoma priteisti iš kaltinamojo valstybės naudai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Ši konstitucinė įtariamojo ar kaltinamojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatyme – šiuo konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 8 dalyje, – kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 106 straipsnis). Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai (2014 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-516-562/2014). Šiuo atveju, nagrinėjant baudžiamąją bylą, kaltinamasis yra suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, taigi, siekiant įgyvendinti kaltinamojo teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Šių išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš kaltinamojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti teisę į gynybą asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 370,56 Eur, priteisimo iš kaltinamojo M. Ž. atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, 304–305 straipsniais, 307–308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

M. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje (2014 m. rugpjūčio 3 d. veika), ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams 20 (dvidešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, t.y. nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę – suėmimą – panaikinti, nuteistąjį M. Ž. paleisti teismo posėdžių salėje.

M. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugsėjo 22 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.