- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-16
- Bylos Nr.
- 2A-252/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė (pran.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,If draudimas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Interselas“
- Kategorijos
- 73.2.5.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės (kolegijos pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,If draudimas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-341-338/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Interselas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,If draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė: 1) priteisti iš atsakovo UAB „If draudimas“ neišmokėtą 176 058 Lt draudimo išmoką UAB „Interselas“ naudai; 2) priteisti 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo UAB „If draudimas“ bylinėjimosi išlaidas – 1 000 Lt žyminį mokestį bei atstovavimo išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2004 m. lapkričio 15 d. tarp UAB „Interselas“ ir UAB „If draudimas“ buvo sudaryta įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartis (duomenys neskelbtini) (toliau – Draudimo sutartis) UAB „Hansa lizingas“ naudai, prie kurios 2004 m. lapkričio 16 d. pasirašytas priedas Nr. 1, kurių pagrindu 280 000 Lt suma buvo apdraustas turtas - pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2005 m. kovo 9-10 d. pastebėjo, kad pastatas yra suniokotas, ir apie šį įvykį 2005 kovo 15 d. raštu pranešė UAB „If draudimas“. Taip pat dėl šio įvykio ir patirtų nuostolių ieškovas 2005 kovo 15 d. raštu kreipėsi į Panevėžio miesto policijos komisariatą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas iš atsakovo gavo 2005 m. balandžio 13 d. pranešimą Nr. PAT/0037, kuriame nurodoma, jog, gavus pranešimą apie įvykį, UAB „If draudimas“ užregistravo žalos bylą Nr. P/IT/0037 ir kad tebevyksta jos administravimo procedūros. 2005 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. P/IT/0037 atsakovas ieškovui pranešė, jog, remiantis Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės) Nr. 004 36.1, 36.3, bei 68.3 punktais, UAB „If draudimas“ atsisako išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką motyvavo tuo, jog, administruojant žalą, buvo nustatyta, kad UAB „Interselas“ 2005 m. sausio 14 d. pranešė policijai apie turto vagystę iš apdrausto pastato, tačiau apie šią vagystę, pažeidžiant Taisyklių nuostatas, UAB „If draudimas“ neinformavo. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Interselas“ 2005 m. sausio 14 d. buvo žinoma apie turto vagystę iš apdraustų pastatų, padarė išvadą, kad ieškovui, kaip rūpestingam turto savininkui, buvo žinoma ir apie anksčiau, 2004 m. gruodžio 16 d., įvykusį gaisrą apdraustame pastate bei jo pasekmes ir apie bendrą apdrausto turto būklę. Atsakovas savo pranešime ieškovui pranešė, kad, neinformavus draudiko apie minėtus įvykius laiku, draudikas neturėjo galimybės tinkamai užfiksuoti įvykio aplinkybių ir jo metu padarytos žalos dydžio. Ieškovas su šiais argumentais, kuriais remiantis atsakovas atsisakė išmokėti su draudiminiu įvykiu susijusią draudimo išmoką, nesutiko. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, vadovaujasi Taisyklių 68 punkto 68.3 papunkčiu, kuris nurodo, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos, jeigu draudėjas laiku nepranešė draudikui apie draudiminį įvykį. Tačiau minėtas Taisyklių punktas šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas, nes apie 2005 m. kovo 9-10 d. draudiminį įvykį ieškovas atsakovui pranešė laikantis Taisyklių 36.3 punkto reikalavimų, ką pripažįsta ir pats atsakovas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas savo atsisakymą nuo draudimo išmokos mokėjimo grindžia ir Taisyklių 36.1 punktu, nurodydamas, kad ieškovas, žinodamas apie apdraustam turtui daromą žalą bei techninį stovį, bet nesiimdamas jokių priemonių apsaugoti apdraustą turtą ir juo nesirūpindamas, elgėsi nerūpestingai ir padėjo didesniems nuostoliams atsirasti. Tačiau ieškovas su šiuo teiginiu nesutiko, nurodydamas, kad apdraustos patalpos buvo prižiūrimos tinkamai (patalpos užrakintos, teritorija uždara), o 2004 m. lapkričio 15 d. pasirašant Draudimo sutartį atsakovas nereikalavo papildomų sąlygų pastato apsaugai.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui UAB ,,Interselas“ iš atsakovo UAB ,,If draudimas“ 151 488 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 000 Lt žyminį mokestį, 2 000 Lt atstovavimo išlaidas. Teismas sprendė, kad UAB ,,Interselas” turi reikalavimo teisę ir yra tinkamas ieškovas byloje, nes su UAB ,,Hansa lizingas 2006 m. gegužės 10 d. yra sudaręs susitarimą, kuriuo lizingo bendrovė UAB ,,Hansa lizingas” atsisakė savo, kaip naudos gavėjo, teisės į draudimo išmoką UAB ,,Interselas” naudai. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo teiginį, kad apdraustos patalpos buvo apleistos ir reikalavo remonto, kadangi 2006 m. balandžio 16 d. sutartyje, kurios pagrindu ieškovas įsigijo patalpas, nurodyta, jog patalpos yra tinkamos naudoti. Teismas laikė nepagrįstu ir atsakovo teiginį, kad ieškovas melagingai yra pareiškęs apie vykdomą patalpų remontą, nes Draudimo sutartyje yra duomenys tik apie draudžiamą turtą. Teismas nurodė, jog pasirašant Draudimo sutartį, atsakovas nereikalavo papildomų sąlygų dėl pastato apsaugos, prisiėmė riziką dėl galimo draudiminio įvykio, todėl ieškovas neprivalėjo imtis kokių nors papildomų apdrausto turto apsaugos priemonių. Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas nurodė, jog 2004 m. gruodžio 16 d. gaisras apdraustose patalpose ir 2005 m. sausio 14 d. metalinių grotų vagystė iš apdrausto pastato neturi reikšmės sprendžiant šį šalių ginčą, nes apie 2004 m. gruodžio 16 d. gaisrą ieškovas nežinojo, o apie 2005 m. sausio 14 d. metalinių grotų vagystę ieškovas informavo atsakovą, tačiau nesikreipė dėl draudiminės išmokos gavimo. Teismas, nustatydamas išmokos dydį, vadovavosi UAB ,,Menhiras“ lokaline sąmata, todėl ieškinį patenkino iš dalies.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB ,,If draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas teigia, kad teismas neatsižvelgė į CK 6.38 straipsnio 3 dalyje ir 6.200 straipsnio 3 dalyje nustatytus prievolių vykdymo principus, draudimo sutarties fiduciarinę prigimtį, draudimo išmokos kompensacinę paskirtį, netinkamai aiškino tarp šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o dalį atsakovo pateiktų įrodymų bei argumentų ignoravo ir tuo pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su 2004 m. gruodžio 16 d. kilusiu gaisru ir 2005 m. sausio 14 d. vagyste iš apdraustų patalpų, nors šios aplinkybės turėjo įtakos apdraustų patalpų atkūrimo kaštams, netyrė ir neįvertino ieškovo nesąžiningų veiksmų, draudimo sutarties sudarymo aplinkybių, turinčių įtakos draudimo sutarties teisiniam vertinimui.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB ,,Interselas“ yra tinkamas ieškovas byloje, nes UAB ,,Hansa lizingas“, kuris yra naudos gavėjas pagal Draudimo sutartį, savo teisės į draudimo išmoką atsisakė, todėl prievolė dėl draudimo išmokos pasibaigė CK 6.129 straipsnio pagrindu. Prievolė, pasibaigusi CK 6.129 straipsnio pagrindu, negali būti perleista, nes ji nebeegzistuoja. Kadangi ieškovas įvykio metu nebuvo patalpų savininkas, tai jis neturėjo ir draudimo intereso (Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.), t. y. dėl draudiminio įvykio nepatyrė nuostolių, todėl neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovui būtų išmokėta draudimo išmoka. Turto draudime, jei naudos gavėjas atsisako savo teisių į draudimo išmoką, draudėjas jomis pasinaudoti neturi teisės, nes tai prieštarautų draudimo sutarties esmei. Ieškovas reikalavimo teisę į draudimo išmoką turėtų tik tuo atveju, jei ieškovas su UAB ,,Hansa lizingas“ būtų pasirašęs reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau tokių duomenų byloje nėra.Teismas visiškai neįsigilino į bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, sprendime neteisingai nurodė, kad apdraustose patalpose 2006 m. kovo 9 d. vyko gaisras, nors tokia faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teisme tirta net nebuvo, o ieškovas yra pateikęs reikalavimą draudimo išmokos priteisimui dėl patalpų suniokojimo.Teismas nepagrįstai sutapatino sąvokas ,,Draudimo suma“ ir ,,Draudimo vertė“, neatsižvelgė į Draudimo sutarties esmę ir jos sąlygas. Teismas, skaičiuodamas apdraustų patalpų atkūrimo kaštus, neatsižvelgė į patalpų nusidėvėjimą. UAB ,,Krivita“ ir UAB ,,Menhiras“ pateikti apdraustų patalpų atkūrimo kaštai skiriasi todėl, kad UAB ,,Menhiras“ pateiktoje sąmatoje apdraustų patalpų vertė nurodyta kaip nauja atkuriamoji vertė (atkūrimo kaštai, neskaičiuojant nusidėvėjimo), o UAB ,,Krivita“ apdraustų patalpų atkūrimo kaštus apskaičiavo, įvertinus nusidėvėjimo sumas, laikantis Draudimo sutarties sąlygų. Teismas nepagrįstai iš apskaičiuotos draudimo išmokos neatėmė PVM sumos, kadangi draudžiant turtą draudimo išmokos pobūdis yra kompensacinis, o ne pasipelnymo – iš draudimo išmokos turi būti išskaičiuota PVM suma. Teismas nepagrįstai priteisė ir pridėtines išlaidas, socialinio draudimo išlaidas bei pelną.Teismas sprendime neteisingai taikė du draudimo teisės institutus: atsisakymą mokėti draudimo išmoką ir atleidimą nuo draudimo išmokos mokėjimo.Teismas neteisingai konstatavo faktines aplinkybes, kad: apie 2005 m. sausio 14 d. metalinių grotų vagystę ieškovas informavo atsakovą, kadangi ieškovas raštu neinformavo atsakovo (Taisyklių 70 p.), kad ieškovas nežinojo apie 2004 m. gruodžio 2004 m. 16 d. gaisro pasekmes, nes šis teiginys yra niekuo neparemtas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, ieškovo teigimu, apdraustos patalpos nėra remontuotos nuo pat jų įsigijimo, o UAB ,,Krivita“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 05-I-022 pateiktose fotonuotraukose yra matyti akivaizdūs gaisro padariniai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, apskaičiuojant apdraustų patalpų atkūrimo kaštus, turi reikšmės ir du prieš draudiminį įvykį įvykę įvykiai (gaisras ir vagystė), dėl kurių ieškovas nesikreipė į atsakovą. Teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo neatidumo, nerūpestingumo bei neapdairumo, nes apdraustos patalpos buvo neprižiūrimos, jose gyveno asocialūs asmenys (Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažyma Nr. VI-550), patalpose buvo laikomos šiukšlės, įrengtos landynės.Kadangi ieškovas nesiėmė net minimalių atsargumo bei rūpestingumo priemonių, turėjo galimybę ir tikėtinai numatė patalpų suniokojimo galimybes ir savo nerūpestingumo pasekmes, tačiau tam buvo abejingas, nes žinojo, kad yra galiojanti draudimo sutartis, Draudimo sutartis prieštarauja draudiminio įvykio sampratai (CK 6.987 str.).Teismas, patenkinęs ieškinį tik iš dalies, nepagrįstai neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo ir nepriteisė atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Interselas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovo manymu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias draudiko ir draudėjo santykius, bei tinkamai vertino aplinkybes, sudarančias pareikšto ieškinio pagrindą (CPK 185 str.), teismo sprendimas atitinka CPK 265 ir 270 straipsniuose keliamus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad ieškovas (draudėjas) neturi reikalavimo teisės gauti draudimo išmoką, nes pagal draudimo sutarties sąlygas naudos gavėjas yra tretysis asmuo UAB ,,Hansa lizingas“.
Lizingo sutarties ypatumas yra tas, kad lizingo gavėjas moka turto išpirkimo įmokas lizingo bendrovei ir tik sumokėjęs visos išpirkimo įmokas tampa turto savininku. Lizingo gavėjas, ir nebūdamas turto savininku, turi turtinį interesą užbaigti įmokų mokėjimą ir tapti savininku, nes priešingu atveju nebūtų pasiektas lizingo sutarties tikslas įgyti nuosavybės teisę į turtą, mokant už jį išpirkimo išmokas. Tuo tarpu draudimo sutarties esmė yra kompensuoti asmens turtui padarytus nuostolius, todėl naudos gavėjas yra siejamas su nuosavybės teisiniais santykiais. Nagrinėjamoje byloje apdrausto turto nuosavybės teisė modifikavosi iš lizingo bendrovės ieškovui (draudėjui), todėl ieškovui su šia nuosavybės teise perėjo turto savininko lizingo bendrovės turėtos teisės, t. y. teisė į draudimo išmokos gavimą. Tuo labiau, kad trečiojo asmens lizingo bendrovės (naudos gavėjo) ir ieškovo (draudėjo) interesai sutapo draudimo sutarties vykdymo metu. Prievolė atsakovui (draudikui) sumokėti draudimo išmokas nėra pasibaigusi prievolių pabaigos pagrindais, numatytais CK IX skyriuje. Naudos gavėjas UAB ,,Hanza lizingas“ neatleido draudiko nuo prievolės įvykdymo, o tik atsisakė naudos gavėjo teisės į draudimo išmoką ieškovo (draudėjo) naudai. Pažymėtina, kad prievolė pasibaigia, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo, tik tuo atveju, jeigu atleidimas nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Šiuo atveju apdraustas turtas buvo sugadintas tuo metu, kai nuosavybės teise dar priklausė lizingo bendrovei. Todėl net ir atsisakymo nuo prievolės įvykdymo atveju prievolė atsakovui (draudikui) išmokėti draudimo išmoką nepasibaigia, nes priešingu atveju būtų pažeistos ieškovo teisės į naudos gavėjo turtą, į kurį ieškovas turėjo turtinį interesą (CK 6.129 str. 1 d.). Kaip jau buvo pasakyta, nors ieškovas ir nebuvo apdrausto turto savininkas, bet mokėdamas turto išpirkimo įmokas lizingo bendrovei (naudos gavėjui) turėjo turtinį interesą į naudos gavėjui nuosavybės teise priklausantį turtą, nes šį turtą siekė įsigyti nuosavybės teise. Tai reiškia, kad draudimo sutartimi apdraudus lizinguojamą turtą buvo apdrausti tiek ieškovo (draudėjo), tiek trečiojo asmens (naudos gavėjo) turtiniai interesai. Todėl naudos gavėjo UAB ,,Hansa lizingas“ atsisakymas CK 6.191 str. 2 d. pagrindu teisės į draudimo išmoką ieškovo (draudėjo) naudai neprieštarauja Draudimo įstatymo 86 str. reikalavimams.
Draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus nuo galimos žalos, rizikos. Draudžiant daiktą nuo galimos jam žalos rizikos, turtiniai praradimai, atsitikus draudiminiam įvykiui, gali pasireikšti visišku daikto praradimu arba jo sugadinimu. Turint omeny, kad draudimo tikslas yra kompensuoti draudėjo turtinius praradimus, draudimo išmoka turi draudėją grąžinti į tą turtinę padėtį, kurioje jis buvo iki draudiminio įvykio.
Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys 2004 m. lapkričio 15 d. sudarė įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas pastatas (duomenys neskelbtini) nuo gaisro ar gamtinių jėgų, nuo kitų žalų. Atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, turto draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, pagal kurią draudikas įsipareigoja, įvykus draudiminiam įvykiui, išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams. Draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudiminio įvykio patirtų draudėjo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jeigu šalių susitarimu nenustatyta, jog draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių, kitų išlaidų (Draudimo įstatymo 2 str. 22 d., 87 str.).
Tarp šalių sudarytoje turto draudimo sutartyje (turto draudimo liudijimas (duomenys neskelbtini)) nurodyta draudimo suma ,,pastatų: 280 000 Lt“. Pastebėtina, kad draudimo sutartyje prie punkto, apibrėžiančio draudimo sumą, yra nurodyta konkreti pinigų suma – 280 000 Lt, bet nenurodyta draudimo vertė, t. y. kokia verte pastatas apdraustas, atkuriamąja ar likutine verte. Tačiau priede Nr. 1 prie draudimo sutarties nustatyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra draudžiamas visa likutine verte.
Turto draudimo vertė, tai vertė, kuria remiantis yra apskaičiuojamas nuostolis ir draudimo išmoka (Turto draudimo taisyklių 7 punktas). Draudimo sutartyje (Turto draudimo taisyklių 7.1. punktas) nustatyta tvarka, kaip yra apskaičiuojamas nuostolis, kai turtas apdraustas likutine verte. Likutinė vertė – tai turto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą. Iš ieškovo pateiktos lokalinės sąmatos matyti, kad pastato sugadintų patalpų remonto darbų kaina yra lygi 176 058 Lt (b. l. 27-31, t. 1). Pagal atsakovo pateiktą lokalinę sąmatą remontų darbų vertė yra lygi – 151 488 Lt (b. l. 101-104 t. 1). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi atsakovo pateikta remonto darbų lokaline sąmata ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 151 488 Lt. Tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktos pastato remonto lokalinės sąmatos patvirtina aplinkybę, kiek kainuos remonto darbai, tačiau šiose lokalinėse sąmatose yra neįvertintas atstatomojo turto nusidėvėjimas. Kaip jau buvo pasakyta, ieškovas pastatą apdraudė likutine verte, todėl draudimo išmoka turėjo būti apskaičiuota taip, kaip nustatyta draudimo sutartyje, t. y. ne visa turto remonto kaina, o turto remonto kainos dalimi, lygia santykiui tarp turto likutinės vertės ir naujos atkuriamosios vertės (Turto draudimo taisyklių 7.1, 49.3 punktai).
Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Turto draudimo taisyklių 49.4 punkto nuostatas, kad turto, kuris apdraustas likutine verte, visiško sugadinimo atveju, nusidėvėjimas yra neskaičiuojamas, todėl ir dalinio sugadinimo atveju nusidėvėjimas turėtų būti neskaičiuojamas. Turto draudimo taisyklių 49.4 punkte pasakyta, kad kai turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudiminio įvykio sunaikintas ar prarastas, tai nuostolis nustatomas – turto likutine verte prieš pat draudiminį įvykį, bet neviršijant analogiško turto įsigijimo, pagaminimo ar pastatymo kainos. Taigi ir šiuo atveju nuostolis yra apskaičiuojamas likutine verte t. y. iš turto naujos atkuriamosios vertės, atėmus nusidėvėjimą, kaip numatyta Turto draudimo taisyklių 7.1 punkte.
Pagal atsakovo pateiktas turto vertintojo išvadas ieškovo administracinėms patalpoms (738,45 m²) (duomenys neskelbtini), padaryta žala dėl draudiminio įvykio, yra lygi 850 000 Lt. Turto vertintojas atstatomosios vertės metodu apskaičiavo kiek kainuotų atkurti sunaikinto pastato patalpas ir pagal Aplinkos ministro įsakymo Nr. 1122 2001 m. vasario 28 d. patvirtintas rekomendacijas, nustatęs sugadintų objektų nusidėvėjimą, iš atkuriamųjų kaštų vertės atėmęs nusidėvėjimą nustatė padarytos žalos dydį. Toks turto vertintojo taikytas turto nuostolių apskaičiavimo metodas iš esmės atitinka likutinės vertės apskaičiavimo tvarką, numatytą turto draudimo taisyklių 7.1 punkte. Tačiau ieškovas su turto vertintojo išvada nesutinka ne vien dėl tos priežasties, kad sugadintų objektų nusidėvėjimas yra įvertintas apskaičiuojant draudimo išmoką, bet ir dėl to, kad turto vertintojas, jo manymu, nustatė per didelį sugadintų objektų nusidėvėjimą. Ieškovo manymu, apie 90 proc. turto nusidėvėjimas neatitinka tikrovei, ieškovas pateikė pastato nuotraukas, kurios, jo manymu, parodo patalpų stovį iki draudiminio įvykio.
Pirmosios instancijos teismas turto vertintojo išvadų pagrįstumo netyrė ir nevertino, nes laikėsi pozicijos, kad turto nusidėvėjimas apskaičiuojant draudimo išmoką yra nevertinamas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismui kyla abejonės dėl sugadintų objektų nusidėvėjimo dydžio pagrįstumo. Paprastai visiško turto nusidėvėjimo atveju, apdrausto turto likutinė vertė, įvertinus nusidėvėjimą, sutampa su draudimo išmoka. Šiuo atveju draudimo suma yra 280 000 Lt. Pastato likutinė vertė, kaip nurodė ieškovas, yra lygi 283 551 Lt sumai. Taigi draudimo suma yra beveik lygi pastato likutinei vertei. Prieštaravimų iš atsakovo pusės, kad viso apdrausto pastato likutinė vertė yra ženkliai mažesnė, nei draudimo suma, kad draudimo suma dėl kokių tai priežasčių buvo padidinta, byloje nėra. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat išreiškė nuomonę, kad visiško turto sugadinimo atveju apdrausto turto atkūrimo kaštai (įvertinant nusidėvėjimą), paprastai sutampa su draudimo suma. Kaip matyti tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovo pateiktų remonto darbų lokalinių sąmatų, buvo sugadintas apdrausto pastato patalpų vidus: langai, durys, sienos, grindys, centrinis šildymas, elektros skydas ir kt. Tokiu atveju, kai draudimo suma 280 000 Lt yra artima viso pastato likutinei vertei, sugadinto turto (patalpų vidaus – langai, durys, grindys, centrinis šildymas, elektros skydas, šviestuvai ir kt.) 8 500 Lt nustatytos likutinės vertės dydis, palyginus su viso pastato 280 000 Lt likutine verte, kelia pagrįstas abejones. Teisingos apdrausto pastato sugadintos dalies likutinės vertės nustatymas, kokį lyginamąjį svorį, apgadinto turto likutine verte sudaro turto atžvilgiu, yra reikšminga šiai bylai aplinkybė, todėl teismas, esant tokiai situacijai, turėjo tirti turto vertintojo išvadų pagrįstumą ir reikalui esant spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo (CPK 212 str. 1 d.). Tačiau, kaip jau buvo pažymėta, pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad turto nusidėvėjimas, apskaičiuojant draudimo išmokos dydį, yra nevertinamas, todėl to klausimo netyrė ir turto vertintojo išvadų nevertino.
Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, kai kuriuos įrodymus vertino neteisingai, ir taip neatskleidė bylos esmės. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.