Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-08 · Administracinė byla Nr. I-3829-821/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-08
Bylos Nr.
I-3829-821/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3829-821/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02378-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015-04-29 iki 2018-07-01 buvo kalinamas Vilniaus PN nežmoniškomis sąlygomis, kamerose buvo laikomas su iki 11 asmenų, kameroje jam likdavo tik 1,52 kv. m ploto, nes didžiąją dalį ploto užima baldai. Teigia, kad kamerose yra iki 5 dviejų aukšštų lovų (1,90 m x 0,80 m), vienas arba du stalai (1,50 m x 1m), nuo dviejų iki septynių spintelių daiktams susidėti (0,70 m x 0,60 m), nuo dviejų iki dviejų spintų rūbams susidėti (1,60 m x 0,70 m), nuo dviejų iki septynių kėdžių (0,50 m x 0,50 m).

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad visu kalinimo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos sąlygos į privatumą naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nes visose patalpose tualetai yra skylės grindyse, nuo kitų kabinų atskirtos skardinėmis sienelėmis. Be to, Vilniaus PN karantino kameros tipo patalpose, gyvenamosiose patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, dėl tos pačios priežasties jam nebuvo užtikrintas saugumas grėsmės pareiškėjo sveikatai ar galimo fizinio smurto atveju.

Pareiškėjas paaiškina, kad dėl perpildymo kamerose neišvengiamai kyla socialinė įtampa, privatumo nebuvimas, savaime sukeliantis kančią, kurios intensyvumas viršija kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–13) atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2018-07-16, tačiau neturtinės žalos skundu prašoma priteisti už laikotarpį nuo 2015-04-29 iki 2018-07-01, todėl atsakovės atstovas prašo taikyti sutrumpintą trejų ieškinio senaties terminą reiklavimui dėl žalos atlyginimo.

Paaiškina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno kalinimo patalpose su pareiškėju, neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Atkreipia dėmesį, kad net ir esant užimtoms visoms vietoms, tame tarpe ir karantino, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad visiems be išimties nuteistiesiems yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje, todėl vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Be to, pažymi, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra kalinami kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

Nurodo, kad Vilniaus PN karantino gyvenamosiose patalpose yra įrengtas pareigūnų iškvietimo sistemų mygtukas, o nakties metu koridoriuje yra paliekamas telefonas, kuriuo reikalui esant, nuteistieji gali susisiekti su Vilniaus PN dirbančiu karantino tvarkiniu ar budinčiais apsaugos ir priežiūros pareigūnais. Nurodo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sitemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Taip pat pabrėžia, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją.

Dėl sanitarinių mazgų įrengimo pažymi, kad laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n statuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas įvertino 12 000 Eur ir teigia patyręs laikotarpiu nuo 2015-04-29 iki 2018-07-01 dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Dėl ieškinio senaties reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2018-07-16 (vokas, b. l. 6), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015-04-29 iki 2015-07-16 galimai padarytą neturtinę žalą pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) ir nacionalinės teisės aktų pažeidimų, draudžiančių kankinti žmogų. Teigia, kad gyvenimo perpildytose kamerose sąlygos buvo nepakenčiamos, kankinančios (b. l. 1–5, 33–36). Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir/ar kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018-07-16, t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad gavęs Vilniaus pataisos namų atsiliepimą pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 33–36), tačiau nemano, kad ieškinio senaties terminas praleistas, atitinkamai jo praleidimo priežasčių nepaaiškino, praleisto termino atnaujinti neprašė, įrodymų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių nepateikė.

Išdėstytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2015-04-29 iki 2015-07-15 padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015-07-16 iki 2018-07-01

Pareiškėjas prašo priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Žalą kildina iš kalinimo Vilniaus PN nežmoniškomis sąlygomis, nes kameros buvo perpildytos tiek žmonėmis, tiek apstatytais baldais, nebuvo užtikrintos sąlygos į privatumą naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nes visose patalpose tualetai yra skylės grindyse, Vilniaus PN karantino kameros tipo patalpose, gyvenamosiose patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, dėl to jam nebuvo užtikrintas saugumas.

Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2016-10-28 nutarimu Nr. 28-917(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 15–16) laikotarpiu nuo 2016-11-11 21.20 val. iki 2016-11-23 21.20 val. buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5K, šios patalpos plotas 13,08 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 kv.m, įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 20).

Vilniaus PN direktoriaus 2017-07-18 įsakymu Nr. 7-239 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (b. l. 17), pareiškėjas iš 2-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 201 buvo perkeltas į 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 413. 2-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 201 plotas yra 34,99 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 21). 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas yra 35,69 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 22).

Vilniaus PN direktoriaus 2017-10-23 nutarimu Nr. 28-707(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 18–19) pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-11-02 15.40 val. iki 2017-11-12 15.40 val. buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4K, šios patalpos plotas 13,55 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,57 kv.m, įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 20).

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 papunktyje įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 11¹.2 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Gyvenamosios patalpos, t. y. bendrabučio tipo atveju, nėra aktualus sanitarinio mazgo plotas (sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos) (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, taip pat 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentą, kad apskaičiuojant jam tekusį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, vertina kaip nepagrįstą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kameros tipo patalpoje Nr. 5K teko apie 4,36 kv. m. ploto, kameros tipo patalpoje Nr. 4K teko apie 4,51 kv. m. ploto, o pagal Taisyklių 11¹.2 papunktį nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 201 pareiškėjui teko apie 3,18 kv. m. ploto, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 413 pareiškėjui teko apie 3,24 kv. m. ploto, o pagal Taisyklių11¹.2 papunktį reikalaujama, kad asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,1 kv. m. Taigi iš šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad sanitariniuose mazguose klozetai yra įleisti į grindis, todėl gamtinius reikalus turi atlikti atsitūpęs, todėl patira nepatogumus, nes turi kojos kelio traumą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 13.5 papunktyje įtvirtinta, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100 x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Eksploatavimo 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas.

Iš teismui pateiktų Vilniaus PN pastato antrojo ir ketvirtojo aukšto eksplikacijų (b. l. 21–22) ir fotonuotraukų (b. l. 23) matyti, kad kiekviename aukšte yra du sanitariniai mazgai, t. y. dvi tualetų (bendrojo naudojimo) patalpos, kuriose įrengta po penkias tualetų vietas. Atsakovės atstovas neginčija aplinkybės, kad klozetai yra įleisti į grindis, nurodydamas, kad toks įrengimas atitinka visus teisės aktų reikalavimus.

Pagal minėtas Eksploatavimo taisyklių nuostatas sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad jo naudojimas tupimu tualetu būtų apsunkintas, ir kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundu ar prašymu užtikrinti jam sėdimą tualetą, todėl pareiškėjo argumentai dėl tupimo tualeto atmetami. Taigi, teismo vertinimu, Vilniaus PN nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių tualetų įrengimą, nes teisės aktai nenustato reikalavimo, kad turi būti įrengtos vien sėdimos tualeto vietos (unitazai).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, dėl to jam nebuvo užtikrintas saugumas.

Taisyklių 73¹.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Eksploatavimo taisyklių 13.10 papunktyje ir 16.11 papunktyje įtvirtinta, kad gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos fotgrafijos (b. l. 27–29) patvirtina, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (kamerų metalinių durų vidinėje pusėje ir pačioje kameroje) įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos (pareigūnų iškvietimo mygtukai), o karantino gyvenamųjų patalpų koridoriuje nakties metu paliekamas telefonas. Atsiliepime į skundą Vilniaus PN pabrėžė, kad patys nuteistieji šias sistemas nuolatos gadina. Taip pat paaiškino, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje ir kokiais laikotarpiais ši sistema neveikė). Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl negalėjimo pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. pvz. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl iškvietimo sistemos mygtuko neįrengimo ar jo neveikimo. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negali pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė