- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-1086-619/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08352-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- S. T., K. T.
- Atsakovas
- G. N.
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių S. T. ir K. T. ieškinį atsakovui G. N. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Ieškovės ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. N. nesumokėtą skolą - ieškovei S. T. - 21 580 Lt ir K. T. - 12 948 Lt, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės nurodė, jos atsakovas G. N. ir V. T. 2010-02-01 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią V. T. paskolino atsakovui G. N. 10 000 EUR (konvertavus į litus 34 528 Lt), o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti po 18 mėnesių, t.y. 2011-06-01. 2010-05-09 mirus kreditoriui V. T., visas teises ir pareigas, o taip pat ir reikalavimo teises perėmė mirusiojo sutuoktinė S. T. ir nepilnametė dukra K. T.. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovas negrąžino paskolos.
Atsakovas G. N. atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Teigė, kad jis jokių pinigų pagal 2010-02-01 skolos lapelį negavo. Nurodė, kad pinigų perdavimo atsakovui faktas yra esminė paskolos sutarties sąlyga ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei. Kokių nors aplinkybių, kad pinigus velionis V. T. perdavė atsakovui 2010-02-01 skolos raštelio pasirašymo metu ar vėliau, ieškovės teismui nenurodė. Skolos raštelio formuluotė „skolinuosi“ neteikia jokio pagrindo konstatuoti, jog paskolos davėjo V. T. 10 000 EUR perdavimo ir paskolos gavėjo šios pinigų sumos gavimo faktai įvyko ginčo raštelio pasirašymo metu, t.y. tuo momentu, kurį nurodė abi šalys.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei S. T. iš atsakovo skolą 21 580 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-09-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 2 452 Lt bylinėjimosi išlaidas, ieškovei K. T. priteisė iš atsakovo 12 948 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-09-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, iš atsakovo valstybei priteisė 1 071,05 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal CK 6.871 str. 3 d. rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas skolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pagal CK 6.873 str. 1 d. paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Nurodė, kad esant šalių nesutarimams dėl sutarties sudarymą patvirtinančio dokumento aiškinimo, taikytinos CK 6.193 str. įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės. Ieškovės turimame paskolos lapelyje nurodytos esminės sutarties sąlygos (šalys, sutarties sudarymo data, skolinama pinigų suma, skolos grąžinimo data). Teismo vertinimu, faktas, kad vieną paskolos sutarties originalų egzempliorių turi ieškovė, patvirtina, kad sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota atsakovui. Joks analogiškas šalims protingas asmuo (CK 6.193 str. 1 d.) neperduos pinigų (žymios sumos) juos pasiskolinti ketinančiam asmeniui, negaudamas paskolos gavėjo parašu patvirtinto tokio sandorio sudarymo įrodymo, taip pat joks analogiškas šalims protingas asmuo neperduos kitam asmeniui savo parašu patvirtinto paskolos sandorio sudarymo įrodymo, jeigu nebus gavęs sandoryje nurodytos pinigų sumos. Dėl šių teisinių argumentų teismas sprendė, kad 2010 02 01 paskolos sandorį sudariusiems V. T. ir atsakovui nereikėjo papildomo rašytinio sandorio skolinamų pinigų perdavimui įrodyti. Pinigų perdavimą paskolos gavėjui patvirtina skolos lapelio buvimas pas paskolos davėją (po mirties atiteko jo įpėdinėms).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) G. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.
Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:
1. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2010-02-01 surašytas skolos lapelis 10 000 EUR sumai neatitiko keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai preziumavo, kad paskolos sutartis tarp V. T. ir G. N. buvo sudaryta.
2. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią ir juose įrodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Mano, kad nagrinėjamoje byloje 2010-02-01 ketinimų dėl paskolos suteikimo sutartis turi būti vertinama kaip prima facie įrodymas. Tesimas, spręsdamas dėl pinigų perdavimo aplinkybių buvimo ar nebuvimo, be jokių motyvų atsisakė siekti savo sprendimu – teismo 2012-03-16 nutartimi konstatuoto specialių žinių nagrinėjamoje civilinėje byloje būtinumo, ieškovių naudai atsisakė fonoskopinės ekspertizės atlikimo ir nesulaukė jos rezultatų, tuo grubiai pažeidė LR CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Teismas nevertino ieškovės S. T. elgesio po sutuoktinio savižudybės, siekiant žūtbūtinai įrodyti faktą, kad jos velionis sutuoktinis tariamai perdavė atsakovui 2010-02-01 skolos lapelyje paminėtą pinigų sumą. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.
3. Teismas, vertindamas įrodymus, tarp jų – paskolos ar jų vykdymą patvirtinančius duomenis, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir nukrypo nuo įrodymų pakankamumo bei faktų įrodytinumo, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiose kategorijos bylose. Mano, kad aplinkybę, jog skolos raštelyje nurodyta suma buvo perduota atsakovui, turėjo įrodyti ieškovės, tačiau reikiamai šį faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra ir šiuo metu. Pinigų perdavimo fakto nagrinėjamoje byloje užfiksavimas ryšio priemonėmis, liudytojais, ieškovių paaiškinimais negali būti laikomi pakankamu pagrindu nustatyti aplinkybei, kad atsakovas skolos raštelyje nurodytą sumą gavo, o byloje apklausti liudytojai (ieškovių tėvai ir seneliai) dėl pinigų perdavimo fakto objektyvių duomenų civilinei bylai suteikti negalėjo.
4. Mano, kad nagrinėjamoje byloje materialinės ir procesinės civilinės teisės normos išaiškintos ir pagal faktines bylos aplinkybes pritaikytos visiškai netinkamai, dėl tų pažeidimų buvo netinkamai išspręsta byla. Pabrėžė, kad ieškovės akivaizdžiai išsigando teismo paskirtos balso įrašų ekspertizės rezultatų, nurodydamos, kad už ekspertizę turi sumokėti atsakovas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas klausimą dėl ekspertizės apmokėjimo išsprendė ir apeliacinį skundą pagal ieškovės S. T. atskirąjį skundą nutraukė (2012-12-14 Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1200-232/2012). Teigia, jog teismas neįvertino ieškovės S. T. neteisėtų ir neprotingų priemonių nukreiptų prieš atsakovą. Pinigų neperdavimo aplinkybės yra tik atsakovo ir velionio V. T. nebaigti atlikti veiksmai, ketinant pasiskolinti pinigus – 10 000 EUR, o vienas pagrindinių teisės principų, kuriuo grindžiama bet kuri civilizuota teisės sistema, teigia, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.
5. Teigia, kad pateiktas 2010-02-01 „skolos lapelio“ nuorašas pačių ieškovių yra įvardintas realine paskolos sutartimi, o šios kategorijos paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka, nes tam, kad ginčo šalys įgytų teises bei pareigas buvo būtina perduoti ir sutarties dalyką – 10 000 EUR. Pinigų perdavimo atsakovui faktas yra esminė paskolos sutarties sąlyga ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka ieškovėms. Nurodė, kad pinigų velionis V. T. taip ir neperdavė, vengė susitikti su atsakovu. Ieškovės nenurodė jokių aplinkybių, kad pinigus velionis V. T. perdavė atsakovui, o pirmosios instancijos teismas jų nenustatė. Mano, kad „skolos lapelio“ formuluotė „skolinuosi“ tiek pagal lingvistinę šio žodžio prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu, neteikia jokio pagrindo konstatuoti, jog paskolos davėjo V. T. 10 000 EUR perdavimo ir paskolos gavėjo šios sumos gavimo faktai įvyko ginčo raštelio pasirašymo metu, t.y. tuo momentu, kurį klaidingai nustatė pirmosios instancijos teismas.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovės S. T. ir K. T. nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašė Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Savo nesutikimą ieškovės grindžia šiais argumentais:
1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne vien tik paskolos sutarties tekstą, tačiau atsižvelgė ir į šios sutarties dalyvių tikruosius ketinimus, sutarties esmę, jos sąlygų tarpusavio ryšį, šalių elgesį iki ir po sandorio sudarymo, t.y. laikėsi LR CK 6.193 str. 1 dalyje nustatytos taisyklės, jog aiškinat sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Tuo tarpu atsakovas sutarties tekstą vertina pažodžiui, nes teigia, kad paskolos sutarties tekste nėra įrašyti žodžiai, kad V. T. skolinamus 10 000 EUR G. N. perdavė, t.y. atsakovo teigimu, paskolos sutarties tekste atskirai nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Teigia, kad toks siūlomas paskolos sutarties aiškinimas prieštarauja LR CK 6.193 - 6.195 str. nuostatoms bei neatitinka šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Mano, kad sutarties tekstas aiškiai patvirtina aplinkybę, jog pinigus V. T. G. N. perdavė paskolos sutarties sudarymo metu, nes sutarties tekste naudotas esamasis laikas ir reiškia, kad pinigai buvo perduodami tuo pačiu metu, kai buvo sudaroma ir pasirašoma paskolos sutartis. Priešingu atveju, t.y. esant kitokiam susitarimui, kaip tai siekia įrodyti atsakovas, atsakovas būtų įrašęs kitokias skolinamų pinigų perdavimo sąlygas. (pvz. elektroninės bankininkystės būdu), terminus ir pan. Be to, sutartyje užfiksuotas skolininko įsipareigojimas nustatytais terminais grąžinti pasiskolintus pinigus, kas taip pat reiškia, jog šį įsipareigojimą prisiėmė asmuo, gavęs paskolos sutarties dalyką ir nesusiejęs šios pareigos su jokiomis papildomomis sąlygomis. Nurodė, kad atsakovas 2013-02-20 įvykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad gavo pinigus. Pažymėjo, kad atsakovui buvo puikiai žinomos paskolos sutarčių pasirašymo ir pinigų perdavimo ypatumai.
3. Atsakovas neteisus teigdamas, jog pinigų perdavimas turėjo būti dar kažkaip papildomai užfiksuotas paskolos sutartyje, pvz. kaip pinigų priėmimo-perdavimo aktas, kadangi nei teisės normos, reglamentuojančios paskolos sutarties sudarymą, nei šiuo klausimu suformuota LAT praktika tokių papildomų reikalavimų paskolos sutarčiai nenumato. Nurodė, jog jei paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, jog skolinami pinigai buvo perduoti, tai vertinama, jog paskolos gavėjas pinigus gavo. Teigė, kad teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo. Byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kurie nuginčytų ir įrodytų, kad jis pinigų nėra gavęs.
4. Pažymėjo, jog byloje yra ir kiti legalūs, patikimi įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas yra gavęs iš V. T. pinigus ir žadėjo juos ieškovėms grąžinti. Pinigų skolinimo aplinkybes patvirtino liudytojai A. A. ir S. A., taip pat tai patvirtina dveji S. T. ir atsakovo pokalbių garso įrašai, kurie nėra nuginčyti. Nurodė, kad ieškovės niekada neprieštaravo balso įrašų ekspertizės atlikimui, tačiau neabejodamos įrašų tikrumu, nematė reikalo įrodinėti tų aplinkybių, kurios priskirtinos pagal LR CPK 184 str. asmenims, pareiškusiems apie tokių įrodymų suklastojimą. Daro išvadą, kad atsakovas pripažino skolą, pripažino paėmęs pinigus ir žadėjo juos grąžinti. Akivaizdu, kad joks protingas asmuo, nežadės grąžinti pinigų, jeigu jų nebus paskolinęs. Teismas teisingai nurodė, kad joks analogiškas šalims protingas asmuo neperduos kitam asmeniui savo parašu patvirtinto paskolos sandorio sudarymo įrodymo, jeigu nebus gavęs sandoryje nurodytos pinigų sumos.
5. Nurodė, kad viso bylos nagrinėjimo metu ieškovės S. T. parodymai buvo nuoseklūs, juos patvirtina byloje apklausti liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu atsakovo paaiškinimai, pateikti bylos nagrinėjimo metu, yra prieštaringi, skiriasi nuo jo paaiškinimų išdėstytų atsiliepime, ir pateiktų teismo posėdžio metu bei išdėstytų apeliaciniame skunde, svarbių bylos nagrinėjimui aplinkybių atsakovas teigė neprisimenantis. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog po paskolos raštelio pasirašymo V. T. automobilyje santykiai su juo nutrūko, su juo vengė susitikti, neva ir pinigų negalėjo perduoti. Tuo tarpu 2013-02-20 teismo posėdžio metu atsakovas parodė, kad „po raštelio pasirašymo buvome susitikę kelis, gal 3 kartus“. Mano, kad apdairus žmogus, kuris pasirašė paskolos raštelį ir negavo žadėtų pinigų, imtųsi priemonių, kad paskolos sutartis būtų sunaikinta ar visi originalai būtų grąžinti atsakovui arba, kad paskolos davėjas, šiuo atveju V. T. patvirtintų, jog pinigų neperdavė. Atsakovas tokių veiksmų nesiėmė, tokių įrodymų byloje nėra, o tai leidžia manyti, kad atsakovas tokiu būdu tyčia klaidino teismą, siekdamas išvengti piniginės prievolės ieškovėms vykdymo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamos bylos atveju byloje pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas paskolos sandorio sudarymo aplinkybes bei vertindamas į bylą šalių pateiktus įrodymus, įrodinėjimo taisyklių ir CPK 185 str. nuostatų nepažeidė, teisingai identifikavo teisiškai reikšmingus faktus ir pagrįstai sprendė dėl paskolinių teisinių santykių tarp bylos šalių susiformavimo bei apelianto pareigos grąžinti paskolą atsiradimo. Skundo argumentacija teismo padarytų išvadų dėl apelianto prievolės grąžinti paskolą nepaneigia.
Apeliantas apeliaciniame skunde prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti jo apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Šalys procesiniuose dokumentuose yra pateikusios išsamų savo ginčo situacijai taikytinos teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, aiškinimo bei taikymo klausimai. Pinigų skolinimo atsakovui G. N. faktas įrodinėjamas pateikta paskolos sutartimi (b.l. 7). Atsakovas nurodo, kad pinigų pagal pasirašytą paskolos sutartį negavo, paskolos sutarties turinys ydingas, nes neužfiksuotas pinigų perdavimo momentas.
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai preziumavo, kad paskolos sutartis tarp V. T. ir G. N. buvo sudaryta.
Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka.
Paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui.
Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs dėl įrodinėjimo pareigos, kilus ginčui dėl pinigų perdavimo fakto; kasacinio teismo nurodyta, kad kai sutartyje aiškiai patvirtinamas pinigų perdavimas, kilus ginčui, įrodinėjimo našta dėl šio fakto tenka skolininkui; tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuota pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Paskolos davėjui to neįrodžius, pripažįstama, kad paskolos gavėjas faktiškai negavo pinigų, nepriklausomai nuo to, rėmėsi jis pinigų faktiško negavimo aplinkybe kaip savo atsikirtimų pagrindu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t.y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t.y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Apeliantas nurodo, kad 2010-02-01 paskolos raštelis neįrodo, jog pinigai atsakovui buvo perduoti paskolos raštelio surašymo metu. Kilus ginčui dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo, sutartis aiškintina, vadovaujantis LR CK 6.193 str. nustatytomis taisyklėmis – 2010-02-01 paskolos raštelio nuostatos aiškintinos prioritetiškai vadovaujantis lingvistinės šio paskolos dokumento teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad jis pasirašė paskolos raštelį. Paskolos raštelio turinio – „Aš G. N. a.k. (duomenys neskelbtini) skolinuosi 10 000 EUR iš V. T. a.k. (duomenys neskelbtini) <>. Prižadu atiduoti 10 000 EUR po 18 mėnesių t.y. 2011-06-01“ – aiškinimas, tiek pagal lingvistinę žodžių „skolinuosi iš V. T.“ bei „prižadu atiduoti 10 000 EUR po 18 mėnesių“ prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme ar vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu leidžia objektyviai teigti, kad pinigų sumos perdavimo faktas įvyko paskolos raštelio pasirašymo metu. Pačioje paskolos sutartyje yra atsakovo G. N. parašas, patvirtinantis, kad jis perskaitė sutartį ir su ja sutinka.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad jis pasirašė paskolos sutartį, numatydamas aplinkybę, kad pinigų perdavimą įformins tada, kada bus jam perduoti. Būtent formuluote „prižadu atiduoti 10 000 EUR po 18 mėnesių“ atsakovas išreiškė valią ir įsipareigojimą grąžinti pasiskolintą sumą. Šalių raštu sudarytas skolos dokumentas patvirtina tiek paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą, tiek sutarties dalyko – atitinkamos pinigų sumos ? perdavimą atsakovui. Kadangi šalys paskolos raštelyje aptarė paskolos sutarčiai būdingus elementus: atsakovas nurodė, kad yra skolingas V. T., nurodė pinigų sumą –10 000 EUR bei terminą paskolos grąžinimui – iki 2011-06-01, todėl šalių pasirašytas paskolos raštelis laikytinas paskolos sutartimi (LR CK 6.870 str.). Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, atsakovas su V. T. bendravo, rengėsi kartu kurti verslą, užsiimti mėsos perdirbimu, todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad šalys viena kita pasitikėjo. Suprantama, kad artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokias ryšiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji įstatymų nustatyti civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – pasirašydamas paskolos raštelį, turi apsvarstyti bei įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai nuo tokio veiksmo susilaikyti (LR CK 1.5 str.). Atsakovas raštelį patvirtino savo parašu, todėl kaip turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, būdamas verslininkas (byloje nustatyta, jog jis ketino kurti naują verslą), pasirašydamas paskolos raštelį savo vardu, puikiai suprato jo turinį ir prieš pasirašydamas turėjo apsvarstyti bei suvokti galimas teisines pasekmes. Normaliai atidus ir protingas asmuo niekada nepasirašytų ir neperduotų skolos dokumento, negavęs pinigų, o atsakovas tvirtina pasielgęs būtent taip. Pagal CK 1.5 str. 1 d. nuostatas neatidžiai, nerūpestingai ir neapdairiai besielgiančio asmens teisės neginamos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo paaiškinimai, argumentai vertinti kaip siekimas išvengti teisinių pasekmių. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovės turi paskolos sutarties originalą, patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes skolos dokumentas iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, kad ginčo sutartis sudaryta rašytine forma, užfiksavus paskolos sumos perdavimo faktą, grąžinimo sąlygą, taigi ji atitinka CK 6.871 str. 3 dalies reikalavimus.
Esant tinkamai įformintam paskolos dokumentui paskolos santykių egzistavimas turėjo būti preziumuojamas, o prezumpcija turėjo būti paneigta. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010). Atsakovas turėjo arba paneigti šią prezumpciją, pateikdamas įrodymus, kad negavo pinigų, arba pateikti įrodymus, kad grąžino pagal šią sutartį skolą, nes šalys sudarė paskolos sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką atsakovas turėjo nuginčyti tokią sutartį, tačiau priešieškinio dėl jos nuginčijimo ar sutarties įvykdymo fakto patvirtinimo nereiškė. Atsakovui nenuneigus prezumpcijos, neįrodžius priešingai, kad pinigų negavo, laikytina, jog pagal šią sutartį susiklostė paskolos santykiai, todėl atsakovas turi pareigą grąžinti joje nurodytą sumą. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartys atitinka paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus ir pagrįstai preziumavo, kad paskolos sutartis tarp V. T. ir G. N. buvo sudaryta.
Ieškovės pinigų perdavimo faktą grindė ieškovo į bylą pateiktu atsakovės pasirašytu paskolos rašteliu (b. l. 7), garso įrašais bei liudytojų parodymais. Išanalizavus paskolos raštelio turinį ir nustačius, kad įstatymo reikalavimus atitinkantis rašytinis skolos dokumentas patvirtina, jog pinigai pagal sutartį buvo perduoti atsakovui, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojų suinteresuotumu bei jų parodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme, dėl fonoskopinės ekspertizės atlikimo atsisakymo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, tarp jų – paskolos ar jų vykdymą patvirtinančius duomenis, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir nukrypo nuo įrodymų pakankamumo bei faktų įrodytinumo, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiose kategorijos bylose.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai įvertino bylos medžiagą. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Pažymėtina, kad CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kaip jau buvo nustatyta šioje byloje - paskolos sutartis buvo sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų. Savo poziciją byloje atsakovas grindė išimtinai savo paaiškinimais, kurių turinys nėra konkretus (nurodo, kad po skolos raštelio pasirašymo buvo susitikęs su V. T. kelis, gal 3 kartus, negalėjo pasakyti, kada buvo susitikęs su V. T.) abstraktus, prieštaringais paaiškinimais (b.l. 148) (apeliaciniame skunde teigė, kad V. T. su atsakovu vengė susitikti, jų santykiai nutrūko). Jau vien tai, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui atsakovo paaiškinimus vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Taigi teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime bei daro išvadą, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad pinigų pagal paskolos raštelį negavo.
Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas ieškovės S. T. prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo – 1 300 Lt (už dokumento surašymą). Šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l. 172-174). Prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus dydžius (8.11 punktas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą), todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, priteisiant 1 300 Lt, kaip ir yra numatyta minėtų rekomendacijų 8.11 punkte.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš G. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) S. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti – 1 300 Lt.