Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-21 · Administracinė byla Nr. I-3394-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-21
Bylos Nr.
I-3394-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00578-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3394-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00578-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 21 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. M. (A. M.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-4).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų areštinėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad dėl kameros gyvenamojo ploto normos areštinės kameroje pretenzijų neturi, nes ploto kameroje užteko, tačiau akcentavo, kad areštinės kameroje nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, nes jis buvo atviras (1 m. aukščio sienelė, be durų), įrengtas prie pat įėjimo, dėl ko juo besinaudojantis asmuo buvo matomas tiek pro durų langelį, tiek ir kameroje esančių asmenų. Kameros langai užtamsinti ir nėra galimybės jų atidaryti bei išvėdinti patalpas. Dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio nemalonaus kvapo tarp kameroje laikomų asmenų kildavo konfliktinės situacijos. Minėtos aplinkybės sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į skundą (b. l. 8-11) atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui areštinės kamerose buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad sanitariniai mazgai areštinės kamerose yra atskirti pertvaromis. Kameros ir sanitariniai mazgai yra aprūpinti visais privalomais baldais ir inventoriumi. Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus atlikto patikrinimo duomenys patvirtina, kad areštinės kamerų įrengimas ir asmenų laikymo sąlygos joje atitinka reikalavimus. Patikrinimų metu nustatyta, kad natūralus ir dirbtinis apšvietimas kamerose tinkamas, areštinėje laikomiems asmenims sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per atveriamus langus. Pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose taip pat yra įrengta oro šalinimo sistema. Higienos normos neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios patalpos atskirti durimis ar pertvaromis. Pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus aps. VPK) Lazdijų areštinėje netinkamomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. (4 paros), nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 2 d. (7 paros), nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 23 d. (8 paros), nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. (6 paros), nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. (4 paros), nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. (5 paros), nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. spalio 20 d. (3 paros), nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. spalio 27 d. (3 paros), t. y. iš viso 40 parų (b. l. 12-13). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų areštinės kamerose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 4.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde pretenzijų dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo areštinės kamerose nereiškė ir teismo posėdžio metu pažymėjo, kad, jo nuomone, minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu buvo užtikrinta, nes vietos kameroje buvo daug, šios aplinkybės sprendime neanalizuojamos ir plačiau neaptariamos.

Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindė aplinkybėmis dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo atviras, dėl ko kiti kameroje laikomi nuteistieji bei pareigūnai jį galėjo stebėti, o tai žemino orumą ir sukėlė nepatogumų.

Atsakovo atstovas nurodė, kad areštinės kameros sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,2 m. aukščio pertvara, tačiau higienos normos neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios patalpos atskirti durimis ar pertvaromis. Atsakovo atstovo į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. patikrinimo aktas Nr. PA-12-92 patvirtina aplinkybę, kad kameros sanitarinis mazgas nuo patalpos atskirtas neaukšta 120 cm. aukščio pertvara (b. l. 24-25).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo - užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, kameros sanitarinio mazgo atskyrimas tik neaukšta sienele (ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo durys nebuvo įrengtos) nėra tinkamas minėtų reikalavimų laikymasis, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo kameros natūralaus apšvietimo.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Kadangi kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kita vertus, Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus 2014 metais atlikto patikrinimo duomenys patvirtina, kad kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 natūralus apšvietimas pakankamas (b. l. 15-21).

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje langas neatsidarė ir nebuvo galimybės išvėdinti patalpos.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose yra įrengta oro šalinimo sistema, gyvenamąsias patalpas galima vėdinti per atveriamus langus. Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus 2016 m. vasario 29 d. patikrinimo akto Nr. PA-12-22 duomenys patvirtina, kad kamerose laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (b. l. 26-27). Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus 2014 metais atlikto patikrinimo taip pat matyti, kad kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 oro judėjimo greitis patikrinimo metu buvo pakankamas (b. l. 15-21). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą ar, kad nebuvo galima jų atidaryti/uždaryti lango ar, kad sanitarinio mazgo mechaninė vėdinimo sistema neveikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo išvėdinti gyvenamosios patalpos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio nemalonaus kvapo tarp kameroje laikomų asmenų kildavo konfliktinės situacijos, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo ir nepaaiškino kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad Alytaus aps. VPK visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 40 parų, pareiškėjui neužtikrino privatumo sanitariniame mazge, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą, tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgus į šių pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 45 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. (A. M.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 45 Eur (keturiasdešimt penkis Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis