Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. J. (V. J.) gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. J. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2014 m. liepos 5 d.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjos skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (trys veikos), 260 straipsnio 2 dalį (penkios veikos), 260 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 265 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 262 straipsnį kaltinamas tuo, kad kartu su S. K., A. U., E. R., O. R., M. T., G. J., M. G., A. K., A. M., A. V., V. D., M. S., R. B., M. V., E. D., J. G., G. P., A. V. ne vėliau kaip nuo 2008 m. pavasario iki 2011 m. spalio 5 d. dalyvavo E. D. ir D. K. organizuoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (tame tarpe ir dideliu bei labai dideliu šių medžiagų kiekiu) – amfetaminu, metamfetaminu, PMMA, heroinu, JWH-018, kokainu, mefedronu, kanapėmis ir jų dalimis, perduodavo šias medžiagas tolimesniam platinimui nusikalstamo susivienijimo nariams, įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą A. K., A. V., R. B., A. U., M. S., V. D., kurie vykdydami jo nurodymus, pergabeno šias narkotines ir psichotropines medžiagas iš vienų slėpimo vietų į kitas slėpimo ir saugojimo vietas, saugojo jas, dalino mažesniais kiekiais, platino jas tiesiogiai, o taip pat perduodavo šias medžiagas tolimesniam platinimui kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, bei susivienijimui nepriklausantiems asmenims. Be to, V. J. kontroliavo ir koordinavo minėtų asmenų veiklą, nurodydamas jam perduoti iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo gautas lėšas, keisti jų naudojamas mobilaus ryšio korteles, specialios programinės įrangos pagalba keisti jų naudojamų mobilaus ryšio telefonų identifikacinius IMEI numerius, vykdant nusikalstamas veikas naudoti mobilaus ryšio slopintuvus, kad nusikalstamo susivienijimo nariai nebūtų sekami policijos naudojamomis techninėmis priemonėmis. Taip pat V. J. nurodė A. U. įgyti psichotropinės medžiagos gaminimui skirtą įrenginį ir kartu su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu T. D. gaminti psichotropinę medžiagą metamfetaminą ir BK-PMMA tablečių pavidalu, auginti kanapes. Už parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas V. J. gavo ne mažiau kaip 7 000 000 litų neteisėtų pajamų.

V. J. 2011 m. spalio 6 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėliau to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2014 m. liepos 5 d.

Skundžiamoje 2014 m. liepos 4 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą V. J. Vilniaus apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Remdamasi EŽTT ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad kaskart spręsdamas klausimą dėl suėmimo termino kaltinamajam pratęsimo, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti, ar kaltinamajam taikomo suėmimo trukmė yra pagrįsta. Gynėja nurodo, kad kardomoji priemonė – suėmimas kaltinamajam V. J. taikoma jau itin ilgą laiką – 2 metus ir 9 mėnesius, o skundžiamai Vilniaus apygardos teismo nutarčiai įsiteisėjus, jos ginamasis būtų laikomas suimtu tris metus. Visą šį laiką V. J. yra laikomas kalėjimo režimu jo garbę bei orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl ko pablogėjo kaltinamojo fizinė ir psichinė būklė.

Byloje nėra jokių duomenų, kad būdamas laisvėje V. J. bėgs (slėpsis) nuo teismo. Priešingai, kaltinamasis yra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, turi šeimą, šešerius metus gyvena su sugyventine, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki suėmimo dirbo ir turi galimybę grįžti į buvusią darbovietę, kurios vadovo gerai charakterizuojamas.

Pasisakydama dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo, gynėja skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog kuo ilgiau asmuo laikomas suimtas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis bandys išvengti atsakomybės pasislėpdamas. Kadangi V. J. suėmime yra praleidęs didelę jam galimai gresiančios griežčiausios bausmės dalį, jam visiškai nėra jokios prasmės bėgti (slėptis) nuo teismo. Tačiau skundžiamoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas to visiškai nevertino.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, asmens teisė būti paleistam proceso metu yra pripažįstama ir asmenims, kaltinamiems sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu. Juo labiau, kad V. J. kaltinamas ne smurtinių nusikaltimų padarymu, todėl nėra jokių išskirtinių aplinkybių, pateisinančių ilgalaikį suėmimo taikymą.

Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad būdamas laisvėje V. J. darys naujus nusikaltimus, nurodoma, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vien įtarimas sunkios nusikalstamos veikos padarymu savaime nereiškia, kad asmuo darys naujus nusikaltimus. Šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas nusikalstamas veikas. Iki sulaikymo V. J. dirbo ir gaudavo darbo užmokestį, ir, kaip jau buvo minėta aukščiau, taikant kaltinamajam švelnesnę kardomąją priemonę, jis turėtų galimybę įsidarbinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad lėšas pragyvenimui jis gavo iš nusikalstamos veikos. Be to, nors V. J. ir buvo teistas, teistumas jau yra išnykęs. Visa tai paneigia tikimybę, kad būdamas nesuimtas, V. J. ir toliau darys nusikaltimus.

Pasak gynėjos, Vilniaus apygardos teismas jos ginamajam ir kitiems kaltinamiesiems taikė skirtingus vertinimo standartus, nes kitiems suimtiesiems, kurių teisinė padėtis tokia kaip jos ginamojo, buvo taikytos švelnesnės kardomosios priemonės, todėl tokiu būdu buvo pažeistos V. J. teisės į teisingą procesą.

Gynėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. J. tėvas S. J. (S. J.) gali įnešti užstatą į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą, kad tik jo sūnui būtų paskirta švelnesnė kardomoji priemonė, kuri, gynėjos nuomone, visiškai užtikrintų kaltinamojo dalyvavimą teisme.

Teismo posėdyje kaltinamasis V. J. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė kaltinamojo gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. J. gynėjos skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. J. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad V. J. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra kaltinamojo T. D. , liudytojo A. U. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, kratų protokoluose, specialistų išvadose esantys duomenys, kita bylos medžiaga.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam V. J. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už labai sunkių ir sunkių nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas V. J. , baudžiamasis įstatymas numato ženkliai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam V. J. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus, BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus, nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šie suėmimo skyrimo bei jų termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Vadovaujantis teismų praktika, nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. J. yra kaltinamas keturiolikos nusikalstamų veikų padarymu, dauguma kurių patenka į BPK 121 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimų sąrašą, ir už kurias baudžiamasis įstatymas numato labai griežtas laisvės atėmimo bausmes (BK 249 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 15 metų). Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas paminėtu pagrindu pratęsdamas V. J. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą. Šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad, kaip matyti iš V. J. pareikšto kaltinimo, jis kaltinamas atlikęs aktyvų vaidmenį nusikalstamo susivienijimo veikloje – buvo atsakingas už labai didelio ir didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų išplatinimą kitiems asmenims, naujų narių įtraukimą į nusikalstamo susivienijimo veiklą. Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad V. J. yra teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis ir nors teistumas yra išnykęs, visgi, jam inkriminuojamų nusikaltimų pobūdis ir jų apimtis leidžia teismui pagrįstai manyti, kad nusikaltimų darymas yra kaltinamojo pragyvenimo šaltinis. Ta aplinkybė, jog nusikaltimai galimai padaryti veikiant nusikalstame susivienijime, kaltinamasis užėmė aktyvų vaidmenį nusikaltimų padaryme, o jo neteisėtos pajamos sudarė ne mažiau kaip 7 mln. litų, leidžia spręsti apie itin didelį V. J. pavojingumą visuomenei. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą apygardos teismą pagrįstai nustačius, jog yra pagrindas manyti, kad V. J., siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kaltinamojo V. J. gynėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad jos ginamasis turi pastovią gyvenamąją vietą, sugyventinę ir būdamas laisvėje bus įdarbintas, yra svarbios aplinkybės, tačiau jos nepašalina nurodyto pagrindo tęsti jam suėmimo terminą.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar apysunkių nusikaltimų, nurodytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Kaip jau minėta, V. J. kaltinamas padaręs 14 nusikalstamų veikų, dauguma kurių baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms. Šie nusikaltimai taip pat yra numatyti BPK 122 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, jog tuo atveju, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis (kaltinamasis) darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Bylos duomenimis, V. J. praeityje buvo teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, t. y. neteisėtą disponavimą narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, šiuo metu kaltinamas dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo, susijusio su neteisėtu disponavimu labai dideliais ir dideliais narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiais, veikloje bei pats neteisėtai disponavęs labai dideliu kiekiu narkotinėmis medžiagomis, kas leidžia pagrįstai manyti, jog šios nusikalstamos veikos galėjo būti V. J. pragyvenimo lėšų šaltinis. Šių išvadų nepaneigia tai, kad iki sulaikymo kaltinamasis dirbo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog kaltinamasis V. J., būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Išdėstyti motyvai rodo, kad per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių V. J. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Ginčydama skundžiamos nutarties pagrįstumą, kaltinamojo gynėja skunde nurodė argumentus dėl švelnesnės kardomosios priemonės V. J. paskyrimo. Tokie argumentai šiuo metu nėra pakankamas pagrindas naikinti ar keisti skundžiamos nutarties. Gynėjos pasirėmimas skunde kitomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kuriomis suimtieji buvo paleisti iš suėmimo, negali būti argumentas tenkinti ir šį skundą, nes kiekvienas suimtas asmuo bei teismui pateiktoje medžiagoje esančios konkrečios aplinkybės reikalauja individualaus vertinimo. Tai, kad šioje byloje kitiems kaltinamiesiems paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, nesusijusios su laisvės atėmimu, taip pat neturi jokios reikšmės pratęsiant griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam V. J.. Kaip jau buvo minėta, kardomosios priemonės skiriamos ar pratęsiamos individualizuojant kiekvieną kaltinamąjį bei įvertinant dėl kiekvieno asmens nustatytus kardomųjų priemonių taikymo pagrindus ir sąlygas bei kitas reikšmingas aplinkybes. Byloje taip pat nėra duomenų, jų su skundu nepateikė ir gynėja, jog V. J. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suimtas ar nėra galimybės taikyti jam gydymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Todėl ir dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo tenkinti gynėjos skundą.

Baudžiamoji byla, kurioje Vitalijus kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų bazės matyti, kad 2013 m. kovo 26 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu gauta Vilniaus apygardos teisme ir nors šiuo metu teisminis bylos nagrinėjimas nevyksta dėl kolegijos narių ir advokatų atostogų, iki šiol buvo apklausta didelė dalis liudytojų ir kaltinamųjų, peržiūrėta vaizdo medžiaga, išklausyti garso įrašai, garsinta baudžiamosios bylos medžiaga (jos dalys), sprendžiami kardomųjų priemonių taikymo kaltinamiesiems klausimai, proceso dalyvių prašymai ir pan. Kaip teisingai skunde nurodo kaltinamojo gynėja, nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. yra suplanuoti aštuoni teisiamieji posėdžiai, per kuriuos, apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamoji byla turėtų būti išnagrinėta iš esmės. Ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, jog ir Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas V. J., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti jo galimai padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su didelio ir labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu, dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Kaltinamojo V. J. gynėja skunde nurodo, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosios priemonėmis, tačiau aukštesnysis teismas, nagrinėdamas kaltinamojo gynėjos skundą dėl nutarties, kuria pratęstas suėmimo terminas, negali pakeisti kardomosios priemonės. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs tokį skundą, priima nutartį panaikinti žemesniojo teismo nutartį arba skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. J. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suimto kaltinamojo V. J. gynėjos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.