Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo S. P. gynėjas advokatas E. Milašius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 150 straipsnio 4 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir S. P. priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 150 straipsnio 4 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 184 straipsnio 3–5 dalių, 186 straipsnio 1–4 dalių nuostatų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, pažeistas asmenų lygybės įstatymui bei lygybės teismui principas ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai įvertino nukentėjusiosios ir liudytojos, nukentėjusios sesers parodymus, taip pat išvestinius įrodymus – ekspertizės aktus, specialisto išvadas, šias išvadas pateikusių specialistų paaiškinimus ir jais rėmėsi. Tai lėmė netinkamą S. P. veikų kvalifikavimą. Minėti įrodymai gauti neteisėtais būdais, be to, yra nepatikimi, neišsamūs ir neįrodo, kad S. P. padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios ir jos nepilnametės sesers parodymai išgauti apklausus jas po septynis kartus, prisidengus psichologinės pagalbos poreikiu, siekiant atitinkamai suformuoti jų parodymus, prieš apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui ir paskiriant teismo psichologinę ir teismo psichiatrinę ekspertizę. I. J. specialisto išvada pateikta, pažeidžiant BPK 89 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalių, 90 straipsnio 3 dalies, 235 straipsnio reikalavimus, be to, ji yra neinformatyvi bei formuojanti tendencingą bylos aplinkybių pakeitimą, pritempimą, iškreipianti objektyvią realybę, neigianti S. P. nekaltumo prezumpciją. Teismai nesivadovavo su S. P. ir jo vaikais tiesiogiai bendravusių, jų gyvenimą mačiusių ir stebėjusių liudytojų parodymais, kurie dažnai prižiūrėdavo ir nepilnamečius nuteistojo vaikus, bendraudavo su jais ir negalėjo nematyti kokių nors ypatingų pasikeitimų vaikų elgesyje ar jų atžvilgiu daromos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, labiau tikėtina ir įrodyta, kad S. P. padarė BK 153 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.