- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-65-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01648-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- I. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-29 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, dėl teisės išpirkti žemės sklypą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškininiu reikalavimu pripažinti jai teisę išpirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovė prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pateikti ieškovės prašymo dėl žemės išpirkimo kopiją. Ieškovė nurodė, kad 1992-03-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone A. M. potvarkiu Nr. 289 p. jai buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 396, (duomenys neskelbtini) žemės plotuose, pagal šio potvarkio priedėlį Nr. 1; dabartinis šio sklypo adresas yra (duomenys neskelbtini). 1992 metų rugsėjo mėnesį ieškovė kreipėsi į agrarinės reformos tarnybą dėl suteikto ir naudojamo žemės sklypo išpirkimo. Tolesnei procedūrai buvo reikalingas žemės sklypo ribų planas, todėl ieškovė kreipėsi į reikalingas institucijas, kad būtų atlikti žemės sklypo geodeziniai matavimai. Šiuos geodezinius matavimus suderino ir patvirtino: Agrarinės reformos tarnyba, Individualių namų statybos bendrija „M.“ (kurios narė yra ieškovė), matavimus atlikusi UAB „Alidadė“ ir 1993-01-07 Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba. Atlikus šias procedūras, ieškovei žemėtvarkos institucijos darbuotojų buvo pranešta laukti sklypo įkainojimo ir sutarties suderinimo, tačiau jokios informacijos nei dėl pareigos nustatytu laiku sumokėti už žemės sklypą, nei dėl tolimesnės žemės sklypo išpirkimo procedūros iš minėtos institucijos ji negavo. Ieškovė neturi prašymo agrarinei reformos tarnybai kopijos. Būdama Statybos ir eksploatavimo bendrijos „M.“ narė, ieškovė yra sumokėjusi 6201 Lt žemės sklypo mokesčių; iki šiol moka eksploatavimo ir kelių mokesčius už jai suteiktą sklypą. 2008 metais antrą kartą buvo atlikti minėto žemės sklypo geodeziniai matavimai, nes pirmieji nebuvo įregistruoti Valstybiniame registre. Naujuosius matavimus atliko UAB „Geotera“, sklypui buvo suteiktas kadastrinis numeris. Norėdama įregistruoti kadastrinių matavimų bylą, ieškovė VĮ Registrų centre sužinojo, kad jos nuosavybės teisė į žemės sklypą nėra įregistruota. 2008-12-12 raštu su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl sklypo išpirkimo, nes nežinojo ir nesuprato, kodėl laiku ši procedūra nebuvo užbaigta. 2009-01-15 gavo atsakymą, kad turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, jog už suteiktą sklypą ieškovė yra sumokėjusi valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais. Kadangi ieškovė negavo jokio mokėjimo pranešimo, laiku neįgyvendino 1999-03-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės Nr. 260) 2.3 punkte numatytos teisės be aukciono įsigyti suteiktą žemės sklypą. Ieškovės teigimu, ši jos teisė buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės, kuri neatliko būtinų veiksmų, kad būtų užbaigta sklypo išpirkimo ieškovės nuosavybėn procedūra. Nurodė, kad siekdama įsigyti jai suteiktą žemės sklypą, ieškovė atliko būtinas procedūras (laiku kreipėsi į kompetentingas institucijas) ir išreiškė savo valią įsigyti nuosavybės paskirtą žemės sklypą, tačiau žemėtvarkos institucija nevykdė savo funkcijų ir neatliko Taisyklėse Nr. 260 numatytų veiksmų, t. y. nederino su ieškove sutarties projekto, neįteikė ieškovei pranešimo apie tai, kokia yra žemės sklypo kaina ir kokia tvarka ji turi būti sumokėta (b. l. 2-7).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 1992-02-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.89 patvirtinti Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4 p. buvo nustatyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos, dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, sklypo planą. Tų pačių taisyklių 5 p. nurodoma, kad, jeigu asmuo, turintis teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą privatinėn nuosavybėn, nepateikia miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai prašymo tai padaryti, jis laikomas naudojamo sklypo nuomininku. Tokiam asmeniui taikomos šių taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų nuomos santykius. Išanalizavus šias nuostatas darytina išvada, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūra pradedama esant pareiškėjo prašymui, jo nepateikus, asmens ir valstybės santykius reglamentuoja žemės sklypų nuomos nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad prie bylos medžiagos nėra pateikti įrodymai, kad I. K. pateikė nustatytos formos prašymą su priedais, darytina išvada, kad ieškovė nepasinaudojo 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 suteiktomis teisėmis ir ginčo sklypas liko neprivatizuotas. Trečiojo asmens nuomone, ieškovei negali būti taikomos Taisyklių Nr. 260 2.3 punkto nuostatos, kadangi su ieškiniu nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad ieškovė laiku ir tinkamai įvykdė piniginę prievolę pagal minėtą 2.3 punktą. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad ieškinyje konstatuojama, kad atlikus žemės sklypo geodezinių matavimų ir derinimo procedūras, žemėtvarkos specialistai ieškovei nurodė laukti sklypo įkainavimo ir sutarties suderinimo, tačiau jokios informacijos nei dėl pareigos sumokėti už žemės sklypą nei dėl žemės sklypo išpirkimo procedūros ieškovė negavo. Tuomet galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 86 straipsnyje nurodyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad prie bylos medžiagos yra pateiktas I. K. namų valdos žemės sklypo planas. Įvertinus tai, kad Vilniaus rajono Žemėtvarkos tarnyba minėtą planą suderino 1993-01-07, o po to, kaip teigia ieškovė, žemėtvarkos specialistai nurodė laukti sklypo įkainavimo, mano, kad ieškininės senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1993-01-08 ir pasibaigė 1996-01-08. Ieškovė ieškinio reikalavimus pareiškė praėjus 18 metų nuo žemės sklypo suteikimo, 17 metų nuo ginčo sklypo geodezinių matavimų derinimo. Mano, kad ieškovė, kaip vidutiniškai atidus asmuo turėjo domėtis, kodėl žemės sklypo pardavimo procedūra nėra tęsiama ir nėra tvarkomi reikalingi dokumentai. Mano, kad ieškovė nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek atitinkamomis aplinkybėmis buvo būtina ir praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės nerūpestingumą papildomai įrodo tas faktas, kad 2008 metais, mokėdama sodininkų bendrijos nario mokestį, pastarąjį mokėjo net už 10 metų. Prašo taikyti ieškinio senatį, mano, kad ieškinys negali būti patenkintas (b. l. 38-39).
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nesutikdama su ieškiniu nurodė, kad pareiškėja siekia įsigyti iš valstybės kitos paskirties žemės sklypą, skirtą individualiai statybai, kuriame nėra pastatytų ar statomų statinių, ne aukciono tvarka. Valstybinės kitos paskirties žemės sklypų pardavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Žin.,1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868), kurio 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypus kitų asmenų nuosavybėn įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perleidžia Nacionalinė žemės tarnyba. Sprendimą parduoti valstybinės žemės sklypą priima ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį sudaro Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Šio straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Žemės įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ bendrosios dalies 2.1 punkte nustatyta, kad naujais kitos paskirties žemės sklypais laikomi pagal teritorijų detaliojo planavimo dokumentus kitai paskirčiai suplanuoti žemės sklypai, kuriuose nėra Lietuvos ar užsienio fiziniams arba juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių. Šio nutarimo 2.3 punktas nustato, kad nauji žemės sklypai parduodami ir išnuomojami aukcione, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Parduodant ar išnuomojant be aukciono naujus žemės sklypus, taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatos. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad ieškovė 1992 m. kreipėsi su prašymu parduoti jai skirtą sklypą individualiai statybai, tačiau savo teisės lengvatinėmis sąlygomis pirkti šį sklypą neįgyvendino dėl viešojo administravimo subjektų – atsakovų šioje byloje veiksmų (neveikimo). Apskričių administracijoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-03-29 nutarimu Nr. 451 „Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams“ buvo perduotos tik valstybinės žemės patikėtinių funkcijos. Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės dėl to, kad ieškovė nesumokėjo už jai skirtą sklypą individualiai statybai, kad nebuvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nėra. Į Vilniaus apskrities viršininko administraciją arba teritorinį žemėtvarkos skyrių ieškovė kreipėsi tik 2008-12-12. Teigia, jog ieškovė pati elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai realizuodama savo teisę ne aukciono tvarka pirkti jai skirtą sklypą. Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra miestų (rajonų) valdybų teisių perėmėja. Miestų (rajonų) valdybų teisių perėmėjai yra savivaldybės. Pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovė neapmokėjo už parduodamą žemės sklypą įkainojimo akte nurodytos sumos. Nuo ieškovės prašymo padavimo iki ieškinio pateikimo praėjo 18 metų. Atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo pranešimai buvo surašomi viename egzemplioriuje, kuris buvo perduodamas pirkėjui, o pastarasis gražindavo žemėtvarkos tarnybai su banko atžymomis apie apmokėjimą sutarties pasirašymo dieną neįmanoma pateikti įrodymų, jog pranešimą ieškovė gavo. Teisė privatizuoti žemės sklypą nėra absoliuti, taigi Taisyklių Nr. 260 2.3 punkte yra numatytos sąlygos, įsigyjant žemės sklypą: žemės sklypas turi būti suteiktas iki nustatyto termino; jame nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių; iki nustatyto termino įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Ši teisės norma taip pat nustato terminą įmokoms įmokėti – 2004-02-21. Ieškovė neįvykdė Taisyklių Nr. 260 2.3 punkte imperatyviai nurodytos sąlygos – iki nustatyto termino nesumokėjo įmokos, nepasinaudojo teise privatizuoti žemės sklypą, todėl ši teisė išnyko. Kadangi ieškovė teisės aktų nustatytu laiku nesumokėjo ir nesikreipė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo pardavimo, Vilniaus apskrities viršininkas nepriėmė sprendimo parduoti pareiškėjai žemės sklypą ir nerengė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto. Remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.117 straipsnio 6 dalimi, naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti (b. l. 48-51).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-04-29 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovė teisingai ir objektyviai nurodo, kad asmens teisė įsigyti valstybei priklausantį žemės sklypą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Tokią teisę valstybė suteikė ieškovei 1992 metais ir įstatymų bei poįstatyminių aktų pagrindu leido Lietuvos Respublikos piliečiams ja pasinaudoti. Tačiau tai buvo ne imperatyvas, o teisė ir galimybė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neturi šioje byloje jokių įrodymų, kad valstybinės institucijos neatliko savo pareigų ir tuo pagrindu ieškovė nesumokėjo už žemę, t. y. kad ne ji kalta, jog 12 metų nesikreipė ir nemokėjo, o valdžios institucijos dėl to kaltos. Ieškovė ieškinyje bei teismo posėdžio metu teigdama, jog prašymą pirkti suteiktą žemės sklypą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 1992 metais, tokių įrodymų teismui nepateikė ir net nepagrindė galimų aplinkybių, nes be sklypo plano, kuris buvo sudarytas 1993 metų sausio mėnesį nebuvo prasmės kreiptis su prašymu, kurio būtinais priedas ir yra šis planas. Pažymėtina, jog atsakovė pati nurodo, jog už suteiktą žemės sklypą nėra sumokėjusi. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, darė išvadą, kad 1992 metais ieškovei buvo 60 metų, t. y. ne amžius jai trukdė suvokti vykstamus procesus. Akivaizdu, kad ji žinojo, jog kaimynai išsiperka žemę. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė buvo pateikusi prašymą išpirkti jai suteiktą žemės sklypą. Be to, iš pateiktų dokumentų matyti, jog po pirminių sklypo matavimų atlikimo, ieškovė tik 2008 metų rugpjūčio mėnesį atliko su sklypu susijusius veiksmus, t. y. sumokėjo bendrijos nario mokesčio įsiskolinimą už 1999 – 2008 metus, taip pat kitus mokesčius, bei atliko sklypo kadastrinius matavimus, kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių. Svarbu paminėti, kad ieškovė teismo posėdžio metu pati pripažino, jog laukė, nes nebuvo pinigų, ir tik 2005 metais grįžus sūnui, nutarė sklype pasistatyti namą. Taigi tokie paaiškinimai, bei aukščiau nurodyti ieškovės veiksmai paneigia pastarosios nurodytas aplinkybes, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog atsakovas nepateikė įkainojimo, nenurodė įmokos dydžio ir mokėjimo tvarkos bei pirkimo-pardavimo sutarties projekto. Be to, ieškovės atstovė paaiškino, jog ieškovė bendravo su kaimynais, kurie sklypus išsipirko, statė namus, todėl nėra pagrindo tikėti, kad ieškovė, padavusi prašymą 1992 metais, iki pat 2008 metų laukė sklypo įkainojimo akto bei sutarties projekto.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-04-29 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti I. K. teisę išpirkti lengvatine tvarka žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodė, kad teismas ne kartą sprendime pabrėžė, kad nesumokėjau už išperkamą žemę, nes esą neturėjau pinigų, tačiau manau, kad teismas nesuprato mano paaiškinimo – nesumokėjau todėl, kad nežinojau kiek, kada ir kur mokėti, o nepradėjau statybų man išskirtame sklype, nes neturėjau lėšų statyboms, o taip pat dėl susiklosčiusių sunkių šeimyninių aplinkybių (vyro mirties). Manau, kad teismo sprendimas nepagrįstas, teismas neįvykdė pagrindinės pareigos – tinkamai išnagrinėti bylą, įvertinti byloje surinktus įrodymus ir priimti pagrįstą sprendimą. Apeliantė pažymi, kad dėl suteikto žemės sklypo išpirkimo kreipėsi 1992 m. rugsėjo mėnesį. Tada galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos 10.6.5 punkte (galiojo iki 1993-12-30) buvo nustatyta, kad iš asmenų, naudojančių jiems nustatyta tvarka suteiktus žemės sklypus, prašymai pirkti šiuos sklypus priimami nuo 1992-02-25. Ieškovė atitiko visas virš nurodytų teisės aktų sąlygas, turėdama tikslą ir siekdama įsigyti suteiktą žemės sklypą atliko būtinas procedūras dėl jo išpirkimo iš valstybės, teisės aktų nustatytą tvarka ir laiku kreipėsi į kompetentingas institucijas taip išreikšdama savo valią ir ketinimus įsigyti žemę nuosavybės teise. Po ieškovės kreipimosi į žemėtvarkos instituciją su prašymu parduoti naudojamą žemės sklypą, tolesnis šios teisės įgyvendinimas priklausė nuo viešojo administravimo subjekto, t. y. žemėtvarkos institucijos veiksmų. Ši institucija pradėjo žemės sklypo pardavimo procedūrą, tačiau jo nebaigė, t. y. atsakovas, neatlikęs būtinų šiai procedūrai baigti veiksmų, pažeidė ieškovės teises ir teisėtus lūkesčius. Negavusi jokio mokėjimo pranešimo, apeliantė laiku neįgyvendino Taisyklių Nr. 260 2.3 punkte numatytos teisės be aukciono įsigyti jai suteiktą žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad apeliantė teisės aktų nustatytu laiku nesumokėjo ir nesikreipė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo pardavimo, Vilniaus apskrities viršininkas nepriėmė sprendimo parduoti pareiškėjai žemės sklypą ir nerengė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto. Pažymėtina, kad teismas atsižvelgdamas į bylos nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, padarė teisinga išvadą, kad nesant įrodymų, kad ieškovė 1992 m. pateikė prašymą pirkti jai suteiktą sklypą bei kitus reikiamus dokumentus ir teisės aktų nustatytu laiku nesumokėjo už žemės sklypą nėra pagrindo pripažinti jai teisę išpirkti lengvatinėmis sąlygomis žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Ieškovei 1992-03-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone A. M. potvarkiu Nr. 289 p. buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 396 (duomenys neskelbtini) žemės plotuose pagal šio potvarkio priedėlį Nr. 1; dabartinis šio sklypo adresas yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė siekia ne aukciono tvarka įsigyti iš valstybės šį kitos paskirties žemės sklypą, skirtą individualiai statybai, kuriame nėra pastatytų ar statomų statinių. Ieškovės teigimu, jį atliko visus teisės aktų reikalaujamus atlikti veiksmus tam, kad įgyvendintų savo teisę lengvatinėmis sąlygomis išpirkti jai paskirtą žemės sklypą, tačiau valstybės institucijos neįvykdė savo pareigos susiekti su ieškove ir suderinti tolimesnius žemės išpirkimo veiksmus (t. y. nederino žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto sąlygų, nepateikė pranešimo apie žemės sklypo kainą ir kokiomis sąlygomis ji turi būti sumokėta), todėl buvo pažeista ieškovės tiesė ir teisėtas lūkestis lengvatinėmis sąlygomis išpirkti jai paskirtą žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kurie yra nepagrįsti, todėl atmestini dėl žemiau nurodytų motyvų.
Ieškovei suprojektuotas žemės sklypas individualaus namo statybai buvo paskirtas 1992-03-09 (b. l. 9-13). Minėto sklypo planas su Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba buvo suderintas 1993-01-07 (b. l. 14) ir, ieškovės teigimu, tuo metu šios institucijos darbuotojai informavo ieškovę, kad jai reikia laukti sklypo įkainojimo ir sutarties suderinimo (b. l. 2). Minėtus tarp ieškovės ir Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybos susiklosčiusius teisinius santykius tuo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės. Ieškovė teigia, kad 1992 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į tuometinę agrarinės reformos tarnybą dėl jai paskirto žemės sklypo išpirkimo ir tik po to 1993-01-07 su Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba buvo suderintas minėto sklypo planas, nors atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4 punktą, minėtas planas turėjo būti pateiktas miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai kartu su prašymu įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą pirkti jai suteiktą žemės sklypą bei kitus reikiamus dokumentus (b. l. 106), tačiau pats atsakovas teigė, kad nuo prašymo padavimo iki ieškinio pateikimo praėjo 18 metų (b. l. 51), be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė teigė, kad „žemėtvarkos skyrius išsiuntė raginimą sumokėti pinigus“ (b. l. 89). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, kad ieškovė 1992 – 1993 m. galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į valstybės instituciją, įgaliotą organizuoti ir įgyvendinti ieškovei paskirto žemės sklypo pardavimo ne konkurso tvarka veiksmus, tačiau šiai institucijai (bent jau nuo 1993-01-07) buvo žinoma apie ieškovės išreikštą valią nuosavybės teise įsigyti jai paskirtą valstybinės žemės sklypą. 2010-05-20 ieškinyje ieškovė teigia, kad nuo 1993-01-07 (kai su Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba buvo suderintas ieškovei paskirtas žemės sklypo planas) iš žemėtvarkos institucijos ji negavo jokios informacijos nei dėl pareigos nustatytu laiku sumokėti už žemės sklypą, nei dėl tolimesnės žemės sklypo išpirkimo procedūros (b. l. 2). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 6 punktą „Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją“. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytą aplinkybę, jog žemėtvarkos tarnybai nuo 1993-01-07 buvo žinoma apie ieškovės norą išsipirkti jai 1992-03-09 paskirtą žemės sklypą, yra pagrindas teigti, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba per 1 mėnesį nuo 1993-01-07 turėjo susiekti su ieškove ir pateikti jai susipažinimui žemės sklypo įkainojimo aktą ir sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą, tačiau ieškovė dėl tikėtino šios pareigos nevykdymo iš žemėtvarkos institucijos pusės ir dėl to atsiradusių pasekmių (negalėjimo išpirkti jai paskirto žemės sklypo lengvatinėmis sąlygomis) su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2010-05-27 (b. l. 2), t. y. praėjus daugiau nei 17 metų nuo to momento, kai ieškovė, siekdama pratęsti žemės sklypo išpirkimo procesą, turėjo pagrindą kreiptis į žemėtvarkos instituciją su reikalavimu pateikti minėtus dokumentus arba į teismą su reikalavimu dėl žemėtvarkos institucijos neveikimo pripažinti ieškovės teisę įsigyti paskirtą valstybinės žemės sklypą ne konkurso tvarka. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su atsiliepimu į ieškinį prašė teismo taikyti ieškinio senatį, kuri pagal tuo metu galiojusį 1964 m. Civilinį kodeksą pasibaigė 1996-01-08, t. y. 3 metai nuo 1993-01-08. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo nevertino, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiuo klausimu ir sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (nuo 1993-02-08, kai žemėtvarkos tarnyba turėjo ieškovę supažindinti su įkainojimo aktu ir žemės klypo pirkimo-pardavimo sutarties projektu, ik 1996-02-08) pagal 1964 m. Civilinio kodekso 84 – 86 straipsnius, kadangi trečiasis asmuo, turintis šią atsakovo procesinę teisę (CPK 47 straipsnio 2 dalis), pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį, o byloje nėra pateikta ieškovės prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, be to, byloje esantys ginčo šalių pateikti paaiškinimai ir kiti įrodymai neleidžia konstatuoti, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent ieškinio senaties taikymas užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir jų subjektų teisių ir pareigų apibrėžtumą, t. y. teik kreditoriaus, tiek skolininko teisėtus lūkesčius. Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta bylos aplinkybe, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog po pirminių sklypo matavimų atlikimo, ieškovė tik 2008 metų rugpjūčio mėnesį atliko su sklypu susijusius veiksmus, t. y. sumokėjo bendrijos nario mokesčio įsiskolinimą už 1999 – 2008 metus, taip pat kitus mokesčius, bei atliko sklypo kadastrinius matavimus, kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, ieškovė teismo posėdžio metu pati pripažino, jog laukė, nes nebuvo pinigų, ir tik 2005 metais grįžus sūnui, nutarė sklype pasistatyti namą, taigi tokie paaiškinimai, bei aukščiau nurodyti ieškovės veiksmai paneigia pastarosios nurodytas aplinkybes, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog atsakovas nepateikė įkainojimo akto ir pirkimo-pardavimo sutarties projekto, nenurodė įmokos dydžio ir mokėjimo tvarkos.
Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog už žemės sklypą yra sumokėta (t. y. įvykdytas reikalavimas pagal Taisyklių Nr. 260, kurios taikomos vietoj Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių, 2.3 punktą). Ieškovė suprato, kad už paskirtą žemės sklypą turės sumokėti tam tikrą kainą, apie kurios dydį ir mokėjimo tvarką ją informuos žemėtvarkos tarnyba, tačiau ieškovė apie 16 metų (nuo 1993-02-08 iki 2008-12-12, kai ieškovė su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (b. l. 3, 28)) delsė informuoti minėtą instituciją apie tai, kad ji vis tik nori sumokėti įmoką už ieškovei paskirtą valstybinės žemės sklypą ir tokiu būdu šį sklypą privatizuoti.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė neteko teisės ne konkurso (aukciono) tvarka išpirkti jai 1992-03-09 paskirtą žemės sklypą Nr. 396 (duomenys neskelbtini) žemės plotuose (dabartinis šio sklypo adresas yra (duomenys neskelbtini)) ne dėl valdžios institucijos nepagrįsto neveikimo, o dėl pačios ieškovės aplaidumo ir nepagrįsto delsimo per protingą terminą kreiptis į žemėtvarkos tarnybą, o nesusitarus taikiai, ir į patį teismą dėl to, kad būtų tęsiamas ieškovei paskirto žemės sklypo privatizavimo procesas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti ieškovės apeliacinį skundą vadovaujantis jame nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, tačiau kartu vadovaujantis naujais, šioje nutartyje išdėstytais motyvais dėl ieškinio senaties taikymo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-29 sprendimą palikti nepakeistą.