Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo D. V. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Marinos Jelizarovos 2017 m. birželio 2 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjo pareiškimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. gegužės 19 d. Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas D. V. pareiškimas, kuriuo jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 144 straipsnyje, 235 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, taip pat prašė patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, perdavusį ar nupirkusį alkoholinių gėrimų nepilnamečiams. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė M. Jelizarova 2017 m. birželio 2 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį pagal Pareiškėjo pareiškimą, motyvuodama tuo, kad yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Šį nutarimą Pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundžiama 2017 m. birželio 26 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas šį Pareiškėjo skundą atmetė ir konstatavo, kad ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo atsisakyta pradėti teisėtai ir pagrįstai. Skundu Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės M. Jelizarovos 2017 m. birželio 2 d. nutarimą bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį ir pavesti ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ikiteisminį tyrimą dėl jo pareiškime nurodytų aplinkybių.Jis skunde nurodo, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo aprašyta tik dalis L. V. kūno sužalojimų, t. y. buvo nurodyti tik paviršiniai odos nubrozdinimai dešinės ausies kaušelyje ir kaklo dešinėje pusėje. Pateikus laidotuvių metu darytas L. V. nuotraukas, remiantis jomis, buvo surašyta papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau L. V. kūnas papildomai nebuvo apžiūrėtas. Cituodamas ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punktą, Pareiškėjas teigia, kad L. V. kūnas teismo medicinos eksperto buvo apžiūrėtas netinkamai ir aplaidžiai, dėl ko didžioji dalis jo kūno sužalojimų, kuriuos laidotuvių metu dengė drabužiai ir jie nebuvo matomi, liko specialisto nenustatyti. Pareiškėjo įsitikinimu, net ir didžiulę patirtį turintis teismo medicinos ekspertas N. R. suklydo atlikdamas žuvusiojo L. V. kūno tyrimą, todėl jis nėra kompetentingas pateikti atsakymą dėl žuvusiojo kūne nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo.Pareiškėjo teigimu, Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja nepagrįstai skundžiamoje nutartyje aiškino apie L. V. padarytų kūno sužalojimų atsiradimo mechanizmą, tokiu būdu, ji ėmėsi teismo mediko vaidmens ir pažeidė BPK 89-90, 205 bei 206 straipsniuose nustatytas taisykles. Pareiškėjas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad N. S., V. T., D. Z. ir R. B. kartu su L. V. bendru sutarimu vartojo narkotines medžiagas, todėl neturėjo tyčios sukelti pavojaus L. V. gyvybei, o paskui jam nepagelbėti, ir tvirtina, kad teismas netinkamai aiškino BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymį – kaltę, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamos praktikos. Jis skunde nurodo, kad pagal BK 144 straipsnį atsako ne tas asmuo, kuris turėjo tyčią sukelti pavojų kito asmens gyvybei, o tas, kuris, sukėlęs tokį pavojų, nepagelbėja pavojingoje gyvybei padėtyje atsidūrusiam asmeniui. Šiuo atveju kartu su L. V. buvę N. S., V. T., D. Z. bei R. B. ir vartoję narkotines medžiagas ne tik sukėlė L. V. pavojų, bet ir nesiėmė visų nuo jų priklausančių priemonių jam pagelbėti – neskambino bendruoju pagalbos telefonu, nesikreipė į šalia įvykio vietos esančią greitosios pagalbos tarnybą. Pareiškėjas skunde cituoja BPK 78, 79, 278 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BK 13 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tvirtina, kad įstatymo leidėjas asmenis nuo 16 metų laiko lygiaverčiais proceso dalyviais, sugebančiais suvokti teisingų parodymų davimo svarbą ir atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Todėl, Pareiškėjo įsitikinimu, kartu su L. V. jo žūties metu buvę asmenys – N. S., V. T., D. Z. ir R. B. yra tinkami baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį subjektai.Pažymi, kad liudytojai N. S., V. T., D. Z. bei R. B. buvo apklausiami dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose, t. y. ikiteisminiame tyrime dėl L. V. dingimo ir ikiteisminiame tyrime dėl jo mirties priežasties nustatymo. Šiems liudytojams apklausų metu pateikus duomenų apie tai, kad jie prieš įvykį įsigijo narkotinės medžiagos, t. y. paaiškėjus, kad galimai padaryta ir kita nusikalstama veika – narkotinių medžiagų platinimas nepilnamečiams, ikiteisminio tyrimo įstaiga turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kadangi tokia pareiga jai yra numatyta BPK 2 straipsnyje. Ikiteisminio tyrimo įstaigai tokio tyrimo nepradėjus, liudytojai N. S., V. T., D. Z. bei R. B. nepateikė išsamesnių duomenų apie narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes, kadangi jų apie tai nebuvo klausiama. Pareiškėjo teigimu, tai, kad ikiteisminiuose tyrimuose liudytojų nebuvo klausiama apie aplinkybes, susijusias su labai sunkaus BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, negali būti pagrindas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal šios nusikalstamos veikos požymius tuo pagrindu, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsiliepimų į skundą negauta.Skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Pareiškėjo skundo argumentus, teismui pateiktose bylose esančius duomenis, skundžiamą apylinkės teismo nutartį, prokurorės nutarimą, pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas dėl Pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių buvo nepradėtas pagrįstai. Tiek skundžiamoje teismo nutartyje, tiek prokurorės nutarime išdėstyti pakankamai išsamūs atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą motyvai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis apygardos teismas. Šiuose procesiniuose sprendimuose išdėstytų bei išanalizuotų bylos duomenų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir teismų praktikoje suformuotus tokių duomenų vertinimo kriterijus, o išvados atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstos, nes negauta objektyvių duomenų, kad būtų padarytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 144 straipsnyje, 235 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Kita vertus, skunde aukštesnės instancijos teismui Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų skundo argumentų, kurie nebūtų jau įvertinti priimant ne tik skundžiamą nutartį, tačiau ir minėtą prokurorės nutarimą. Procesiniuose dokumentuose įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam nurodytų faktų dėl galimų nusikalstamų veikų vertinimui, išsamiai atsakyta į esminius skundo argumentus, o padarytos išvados apie nusikalstamų veikų požymių nebuvimą ir sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paremtas surinktų duomenų visuma. Ta aplinkybė, kad byloje esantys duomenys ar Pareiškėjo argumentai įvertintini kitaip nei jis mano esant teisinga, nesudaro pagrindo teigti, kad duomenų vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.BPK 168 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Vienas iš BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurio baudžiamasis procesas negalimas – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama.Kaip matyti, pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjo pareiškimą buvo atsisakyta pagrindu, numatytu BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši išvada pagrįsta ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) gautais duomenimis, kurių pilnai pakanka spręsti, jog nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 144 straipsnyje, 235 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pareiškėjo manymo, jog buvo padarytos minimos nusikalstamos veikos, nepakanka ikiteisminiam tyrimui pradėti, kadangi turi būti objektyvių duomenų apie šių nusikalstamų veikų požymių buvimą. Tokių duomenų skundą nagrinėjančiam teismui pateiktoje byloje nėra. Visų pirma, skundą nagrinėjantis teismas pasisako dėl Pareiškėjo skundo argumentų, kuriais siekiama pagrįsti BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimą liudytojų N. S., V. T., D. Z. bei R. B. veikoje. Pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai yra svarbūs nustatant bylos aplinkybes (jie yra vieninteliai tiesioginiai nagrinėjamo įvykio liudytojai) bei atsakant į kitus apelianto skundo argumentus. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, Pareiškėjas tvirtina, jog įstatymo leidėjas asmenis nuo 16 metų laiko lygiaverčiais proceso dalyviais, sugebančiais suvokti teisingų parodymų davimo svarbą ir atsakomybę už melagingų parodymų davimą, todėl minimi liudytojai, kurie šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu jau buvę sulaukę 16 metų amžiaus, yra tinkami baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį subjektai. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su Pareiškėju, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnį kyla asmeniui, sulaukusiam 16 metų amžiaus, tačiau preziumuoti, kad vien dėl to šių liudytojų parodymuose esantys prieštaravimai sudaro melagingų parodymų turinį, tikrai negalima. Skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas teisingai skundžiamoje nutartyje dėstė nepilnamečių liudytojų parodymų vertinimo ypatumus, kurie iš esmės susiję su jų amžiumi, socialine branda, emocine bei fizine būsena, todėl jų parodymų vertinimas yra kiek sudėtingesnis procesas. Atkreiptinas dėmesys, kad vienos iš alternatyvių BK 235 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos – melagingų parodymų davimo – esmė yra ta, kad, duodamas tokius parodymus, liudytojas siekia iškreipti tiesą byloje ir trukdo ją nustatyti. Šioje byloje gi Pareiškėjo akcentuojami liudytojų N. S., V. T., D. Z. bei R. B. parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų visumos teisingumu. Taigi, nors ir galima įžvelgti tam tikrus neatitikimus šių liudytojų parodymuose (pvz., kokiu būdu nepilnamečiai įgijo narkotinės medžiagos), tačiau sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad šiuo atveju teigti, jog liudytojai, duodami parodymus, melavo ar siekė nuslėpti įvykio aplinkybes, nėra pagrindo. Pareiškėjas skunde tvirtina, kad žuvusiojo L. V. lavono tyrimą atlikęs specialistas N. R. nėra kompetentingas spręsti dėl žuvusiojo kūne nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, kadangi šį tyrimą specialistas atliko aplaidžiai ir neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Pareiškėjas savo skunde šioms aplinkybėms suteikia pernelyg daug ir esminės reikšmės. Iš tiesų, byloje esantys duomenys rodo, kad pagal pateiktas L. V. kūno nuotraukas buvo atliktas papildomas jo lavono tyrimas. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad buvo patikslinta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir nustatyta, kad L. V. kūne nustatyti paviršiniai odos nubrozdinimai dešinėje kaklo pusėje, kairės ausies kaušelyje ir kairėje kaklo pusėje. Specialistas paaiškino tai atsitiktiniu tiriamo lavono dešinės ir kairės pusės supainiojimu (tą patį specialistas nurodė ir jo apklausos metu). Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šie sužalojimai susiformavo nuo dinaminio kietų bukų daiktų trauminio poveikio, galimai atsitiktinai už tokių daiktų užkliūvant ar panašiai; sužalojimai nėra būdingi kito asmens smūgiavimui ar kitokiam traumavimui ir visi sužalojimai mirčiai jokio įtakos neturėjo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas nesuabejojo specialisto išvadų teisingumu, nurodydamas, kad šio specialisto darbo patirtis yra labai didelė, todėl mažai tikėtina, kad jis, nustatydamas sužalojimų pobūdį, mastą bei jų atsiradimo priežastis, galėjo suklysti. Skundą nagrinėjantis teismas pritaria apylinkės teismo motyvams ir kartu pažymi, kad specialisto išvados netikslumai buvo pašalinti ir jie nesudaro pagrindo netikėti specialisto išvada visa jos apimtimi. Juolab, baudžiamojoje byloje specialisto išvada yra tik vienas iš galimų duomenų šaltinių ir visais atvejais turi būti vertinama byloje esančių duomenų visuma. Nagrinėjamu atveju yra labai svarbu paminėti tai, kad įvykio metu kartu buvę asmenys – tai žuvusysis L. V., N. S., V. T., D. Z. bei R. B. – buvo labai geri draugai. Tai patvirtina liudytojais apklausti N. S., V. T., D. Z. bei R. B., aplinkybė, kad jie kartu leidžia laisvalaikį – žaidžia krepšinį, bendrauja, o jų įstatyminiai atstovai nenurodė jokių duomenų, kad minimi asmenys būtų tarpusavyje konfliktavę ar jų santykiai būtų priešiški. Nei vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų nenurodė, kad prieš L. V. būtų naudojamas fizinis smurtas, duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, byloje nėra. Iš tikrųjų, bylos duomenys rodo, kad L. V., pavartojęs narkotinės medžiagos, pats įkrito į upę; jo kūnas buvo rastas 3 m atstumu nuo kranto, 2 m gylyje (prie dešiniojo upės kranto). Todėl, priešingai nei skunde teigia Pareiškėjas, yra netgi labai tikėtina, kad L. V. kūnas, nešamas upės srovės, užkliuvo už vandens telkinyje buvusių akmenų, augalų ar daiktų. Tai neprieštarauja specialisto pateiktai išvadai, kad ant L. V. kūno esantys paviršiniai nubrozdinimai nebūdingi kitos asmens smūgiavimui ar kitokiam traumavimui. Todėl, pritartina apylinkės teismo nutarties motyvams, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apygardos teismas nesutinka su Pareiškėjo skundo argumentu, kad teismas negali aiškinti asmeniui padarytų kūno sužalojimų atsiradimo mechanizmo, ir jį atmeta. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje tik teismas, o tam tikrais atvejais – ir ikiteisminio tyrimo institucija (atsisakydama pradėti ikiteisminį tyrimą ar jį nutraukdama), priimdami baudžiamąjį procesą užbaigiantį sprendimą, yra įpareigoti nustatyti objektyvias bylos aplinkybes pagal byloje esančių duomenų visumą. Minėta, kad specialisto išvada yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir, kaip rodo teismų praktika, ne visada teismai ja remiasi visa apimtimi. Todėl, apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, priešingai Pareiškėjo įsitikinimui, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Pareiškėjas skunde siekia įtikinti, kad kartu su L. V. buvę ir vartoję narkotinę medžiagą N. S., V. T., D. Z. bei R. B. ne tik sukėlė L. V. pavojų, bet ir nesiėmė visų nuo jų priklausančių priemonių jam pagelbėti – neskambino bendruoju pagalbos telefonu, nesikreipė į šalia įvykio vietos esančią greitosios pagalbos tarnybą. Skundą nagrinėjantis teismas su šiais skundo teiginiais sutinka, tačiau tik iš dalies. BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Negalima sutikti su Pareiškėju, kad kartu su L. V. narkotinę medžiagą vartoję kiti nepilnamečiai tokiais savo veiksmais sukėlė jam pavojų. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad visi nepilnamečiai narkotinę medžiagą vartojo bendru sutarimu. Iš tiesų, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad įvykio dieną L. V. būtų verčiamas vartoti narkotinę medžiagą, taip pat nėra jokių duomenų, kad jis į upę buvo įstumtas prieš jo valią ir pan. Priešingai, bylos duomenimis, L. V. į upę įkrito pats. To savo skunde neginčija ir pats Pareiškėjas. Taigi, daroma išvada, kad kartu su L. V. laiką leidę jo draugai N. S., V. T., D. Z. bei R. B. jam jokio pavojaus ne tik nesukėlė, bet ir nekėlė. Vien dėl šios aplinkybės skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad N. S., V. T., D. Z. bei R. B. veikoje nėra BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tačiau, skundą nagrinėjantis teismas iš esmės sutinka su Pareiškėjo skundo argumentu, kad N. S. ir V. T., kurie įvykio metu buvo sąmoningi, nesiėmė visų nuo jų priklausančių priemonių pagelbėti į upę įkritusiam L. V.. Šiuo atveju galima teigti, kad nepilnamečiai išties galėjo kviesti specialiąsias tarnybas, tačiau apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje teisingai sprendė, kad nepilnamečiai negalėjo blaiviai įvertinti susiklosčiusios situacijos, kadangi buvo apsvaigę nuo narkotinių medžiagų, išsigandę bei patyrę didžiulį šoką, todėl jų suvokimas buvo ne toks, koks yra subrendusio ir pakankamai gyvenimiškos patirties turinčio asmens. Visgi, ši aplinkybė – tai, kad nepilnamečiai nesiėmė moralinės pareigos, nepaneigia prieš tai padarytos išvados, kad L. V. joks pavojus sukeltas nebuvo, bei nesudaro pagrindo teigti, kad N. S., V. T. veikoje yra BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.Skundu Pareiškėjas taip pat prašo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, kadangi nepilnamečiai prieš įvykį įgijo narkotinės medžiagos, t. y. galimai padaryta nusikalstama veika – narkotinių medžiagų platinimas nepilnamečiams. Su šiuo reikalavimu skundą nagrinėjantis teismas nesutinka. Kaip matyti, prokurorė nutarime pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokiu būdu žuvusysis L. V. gavo jo organizme rasto tetrahidrokanabinolio (kanapių), kadangi kitų su juo buvusių asmenų – N. S., V. T., D. Z. ir R. B., organizme jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų nebuvo rasta. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje papildomai pažymėjo, kad liudytojais apklausti N. S., V. T., D. Z. bei R. B. nurodė, kad įvykio dieną kartu su L. V. rūkė „žolę“, tačiau jie nepateikė jokių detalesnių duomenų apie tai, iš kur šios narkotinės medžiagos gavo. O būtent, liudytojas N. S. nurodė, kad tiksliai nežino, kas iš draugų gavo narkotinę medžiagą, tik matė, kaip ji buvo sukama. Liudytoja V. T. nurodė, kad, su draugais eidami link upės, visi iš nepažįstamo asmens nusipirko „žolės“ ir ėjo parūkyti. Liudytojas D. Z. nurodė, kad prie upės rūkė cigaretę, tiksliai nežino, ar ten tikrai buvo „žolė“, o kas tą cigaretę turėjo, nežino. Liudytojas R. B. nurodė, kad prie upės D. arba V.visiems pasiūlė „žolės“. Taigi, kaip matyti iš aptartų parodymų, byloje negauta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybes ir kurie leistų identifikuoti nepilnamečiams narkotinę medžiagą platinusį asmenį. Priešingai nei teigia Pareiškėjas, nėra procesinės būtinybės dar kartą apklausti minėtus liudytojus, kadangi jų parodymai apie narkotinės medžiagos – „žolės“, įgijimo aplinkybes jau yra užfiksuoti jų apklausos protokoluose. Įvertinęs tai, skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti pagrįstai, kadangi tam nebuvo baudžiamojo proceso įstatyme numatyto pagrindo (duomenų apie nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminarus duomenų atitikimas BK numatytoms nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas, todėl tiek prokurorė bei apylinkės teismo teisėja, atlikę Pareiškėjo pateiktų bei ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų analizę ir nustatę, kad juose akivaizdžiai nėra nusikalstamų veikų, dėl kurių prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą, požymių, priėmė sprendimą, kad nėra pagrindo tokį tyrimą pradėti. Pareiškėjo skunde aukštesniajam teismui nurodyti faktai nepatvirtina esant nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 144 straipsnyje, 235 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, požymiams. Tokią išvadą padarė ir Pareiškėjo pareiškimą bei skundą nagrinėję prokuratūra bei apylinkės teismas. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prokurorė, atsisakydama pradėti ikiteisminį tyrimą, ir teismas, palikdamas galioti tokį prokurorės nutarimą, priešingai negu nurodo Pareiškėjas, tinkamai taikė BPK 168 straipsnį. Todėl, skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti Pareiškėjo skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti pareiškėjo D. V. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.