Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-19 · Administracinė byla Nr. I-2892-243/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-19
Bylos Nr.
I-2892-243/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01622-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
M. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2892-243/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01622-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjui M. J., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 16000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. J. skundu nurodo, jog atskirais laikotarpiais nuo 2015-02-12 iki 2015-10-23 buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų. Pareiškėjo teigimu, buvo laikomas perpildytose kamerose neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv.m. ploto reikalavimų neįskaitant baldų, sanitariniai mazgai kamerose atskirti tik pertvaromis, todėl naudojantis tualetu nėra užtikrinamas privatumas, nėra galimybės užsirakinti, sanitariniuose mazguose nėra lentynėlių ar spintelių, veidrodžių, neįrengta oro šalinimo sistema, todėl nuolat sklinda smarvė. Nurodo, jog kamerose buvo šalta, nekeičiami sudužę langų stiklai, drėgna, nuo sienų bėga kondensatas, nebuvo ventiliacijos, prieš langus įrengtos grotos, nėra galimybės jų atidaryti, tamsu, langai mažesni nei 1 kv.m. ploto, nuo sienų ir lubų byra tinkas, betoninės grindys išdaužytos, patalpos nevalomos, nedezinfekuojamos, veisiasi tarakonai. Patalpos apleistos, apipelijusios, neremontuotos, valymo ir dezinfekavimo priemonės neišduodamos. Pareiškėjo teigimu, kilo grėsmė jo sveikatai, atvykę asmenys netikrinami mediciniškai. Areštinėje neduodama patalynė, skalbiniai, o jei išduodami, nėra keičiami iki išvykimo, nesudaryta galimybė skalbti ir džiovinti rūbus. Pareiškėjo teigimu, jis tyčia buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui, pažeminimui ir pasityčiojimui iš jo. Teigia, jog gyvendamas tokiomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 16000,00 Eur.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu sumažino skundo reikalavimo dydį. Jis prašo skunde išdėstytų argumentų pagrindu priteisti 2000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka. Nurodo, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv.m. gyvenamojo ploto (sanitarinio mazgo plotas į bendrą plotą neįskaičiuojamas), tačiau pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv.m. minimalus plotas kamerose. Pažymi, jog reikalavimų apimtį ir pagrindimą formuluoja pareiškėjas, todėl jo skundas turėtų būti nagrinėjamas neperžengiant jo ribų. Nurodo, jog tokių atvejų, kai pareiškėjas laikytas areštinėje neužtikrinant 3,6 kv.m. ploto reikalavimo, nebuvo, tokia ploto norma pareiškėjui teko visą jo laikymo areštinėje laikotarpį. Pripažįsta, jog 47 paras galėjo būti itin nežymiai neužtikrintas 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimas, tačiau tokio neatitikimo pajusti neįmanoma ir jis negalėjo sukelti papildomų nepatogumų, o kitais laikotarpiais pareiškėjui teko gerokai didesnis plotas nei minimalus. Nurodo, jog 2005 metais atlikta areštinės 2-ios dalies rekonstrukcija, ją leista eksploatuoti. Pažymi, jog pareiškėjo laikymo sąlygos areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 reikalavimus, sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis HN 37:2009 20 punkto reikalavimais, o didesniam privatumui užtikrinti naudojantis tualetu laikomi asmenys gali naudotis kameroje esančia širma ar audeklu, tačiau atsižvelgiant į jų teisinį statusą, neturi teisės į visišką privatumą. Pareiškėjo laikymo areštinėje metu 2015-03-30 ir 2015-10-02 buvo atlikti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimai, pažeidimų nenustatyta. Nurodo, jog aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Kauno grūdai“, atlikti darbai registruojami, buitinių parazitų nepastebėta. Laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi, lovos skalbiniais, rankšluosčiais, kurie keičiami ir skalbiami, dezinfekuojami nustatyta tvarka. Pažymi, jog skalbyklos ar džiovyklos įrengimo areštinėse teisės aktai nenumato, asmenys turi teisę savo rūbus skalbtis kamerose. Nurodo, jog laikomi asmenys patys turi rūpintis kamerų švara ir tvarka, jie aprūpinami tam reikalingu inventoriumi. Areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja, kuri apžiūra ir įvertina uždaromų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu. Nurodo, jog pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, skundų ar prašymų jo laikymo metu nereiškė. Pažymi, jog pareiškėjas teistas ne vieną kartą, turėjo suvokti, jog dėl savo elgesio ir pasirinkto gyvenimo būdo patirs nepatogumų ir suvaržymų, kuriuos sukelia bausmė. Argumentuoja, jog atsižvelgiant į teisingumo ir sąžiningumo principus priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais nusikaltusiems asmenims yra diskriminuojami dori piliečiai, nedarantys nusikaltimų, prisidedantys prie gerovės valstybėje kūrimo. Be to, tai skatina dar didesnį visuomenės nepakantumą nusikaltusiems asmenims (b.l. 15-19).

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013-05-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Atsakovė prašo taikyti pareiškėjo nurodytą minimalaus 3,6 kv. m. ploto reikalavimą, tačiau EŽTT savo praktikoje ne kartą akcentavo, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją), todėl nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Valstybės pareiga yra užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems ir areštinėse laikomiems asmenims, todėl atsakovės argumentas, jog taikytinas paties pareiškėjo nurodytas 3,6 kv.m. ploto reikalavimas, pripažintinas nepagrįstu.

Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės vyresniojo specialisto 2016-08-10 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-15225 matyti, jog pareiškėjas areštinėje atskirais laikotarpiais laikytas nuo 2015-02-12 iki 2015-10-27 (b. l. 20-22). Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas pažeidžiant nustatytą 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimą (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą) laikytas: nuo 2015-02-12 iki 2015-02-13 kameroje Nr. 2, kurioje vienam asmeniui teko 4,21 kv.m. ploto, nuo 2015-02-13 iki 2015-02-27 kameroje Nr. 32, kurioje vienam asmeniui teko 4,73 kv.m. ploto, nuo 2015-04-09 iki 2015-09-14 kameroje Nr. 23, kurioje vienam asmeniui teko 4,99 kv.m. ploto, nuo 2015-05-12 iki 2015-05-20 kameroje Nr. 35, kurioje vienam asmeniui teko 3,73 kv.m. ploto, nuo 2015-05-26 iki 2015-06-03 kameroje Nr. 22, kurioje vienam asmeniui teko 3,84 kv.m. ploto, nuo 2015-06-10 iki 2015-06-12 kameroje Nr. 5, kurioje vienam asmeniui teko 4,56 kv.m. ploto, keletą valandų 2015-06-12 kameroje Nr. 22 vienam asmeniui teko 3,84 kv.m., nuo 2015-09-25 iki 2015-09-29 kameroje Nr. 23, kurioje vienam asmeniui teko 4,99 kv.m. ploto, nuo 2015-10-22 iki 2015-10-27 kameroje Nr. 19, kurioje vienam asmeniui teko 4,32 kv.m. ploto. Konstatuotina, jog pareiškėjas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą laikytas areštinėje iš viso 47 paras ir keletą valandų. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Tokia aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Tačiau pažymėtina, jog tik 16 parų ir keletą valandų pažeidimas galėjo būti juntamas intensyviau, tuo tarpu, visą kitą laiką minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas itin nežymiai ir, teismo vertinimu, negalėjo sukelti pareiškėjui itin juntamų nepatogumų.

Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms laikotarpiu, kuriuo buvo laikomas pareiškėjas, nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015-11-01.

Pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015-03-30 atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus skaidraus stiklo langus, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, t.y. kameros atitinka HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Patikrinimo aktu konstatuota, jog dirbtinis apšvietimas neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, tačiau tai nelaikytina pažeidimu, nes pagal 2 punktą šis reikalavimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (b.l. 28-31). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-10-02 atlikto patikrinimo ir 2015-10-08 surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 duomenys taip pat patvirtina, jog tikrintos areštinės kameros Nr. 14 ir 23 atitiko HN 37:2009 reikalavimus ir nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. (b.l. 32-34). Patikrinimo akte nurodyta, jog sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, kanalizacija veikianti, smarvės ir tvaiko nesijaučia. Pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 23 beveik iš karto po jos patikrinimo pavasarį ir likus trims dienoms iki jos patikrinimo rudenį, ir teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos šioje ir kitose kamerose galėjo iš esmės pasikeisti ar būti kitokios nei konstatuota patikrinimo akte.

Minėta, jog pareiškėjo teiginius, jog sanitariniai mazgai kamerose yra visiškai atviri, taip pat paneigia atsiliepimo ir minėtų patikrinimo aktų duomenys, iš kurių matyti, jog įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvaromis ir atitinka HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus, o iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad privatumo užtikrinimui pareiškėjas naudodamasis tualetu, galėjo naudoti kameroje esančią širmą ar audeklą. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas neturi teisės į absoliutų privatumą, pvz., užsirakinti tualete, kaip jis nurodo skunde, nes tokius apribojimus lemia jo teisinis statusas ir specifinė padėtis bei areštinės paskirtis, kurioje pareiškėjas yra nuolat stebimas. Tačiau pareiškėjui teigiant, jog yra patekęs į nemalonias situacijas, kai jo privatumas naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas, o atsakovui nepateikus duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015-12-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 47 paras ir keletą valdų su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje itin nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, iš jų 16 parų nurodytas pažeidimas buvo intensyvesnis, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai po 7,00 Eur už vieną pažeidimo parą, žr. 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, žr. 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016, vidutiniškai po 5-7 Eur, žr. 2016-06-13 nutartys administracinėse bylose Nr. A-876-556/2016, A-1651-624/2016, 2016-06-17 nutartys administracinėse bylose Nr. A-906-146/2016, Nr. A-1062-146/2016, Nr. A-1016-146/2016, kt.), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą) neužtikrinimo itin menką mastą, galimus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl negalėjimo privačiai naudotis tualetu, o kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus paneigus rašytiniais įrodymais, pareiškėjui nedetalizuojant, kuo pasireiškė, jo teigimu, patirta neturtinė žala, o dėstant tik abstrakčius teiginius, nesant teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 300,00 Eur.

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu (ABTĮ redakcija, galiojusi nuo 2016-07-01). Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 86-89 straipsniais,

nusprendė:

patenkinti iš dalies pareiškėjo M. J. skundą,

priteisti pareiškėjui M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 300,00 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato,

atmesti kitoje dalyje skundą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Vida Stonkuvienė