- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-20
- Bylos Nr.
- I-3487-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02111-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- Aušros žemės ūkio bendrovės
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Advokatai
- Raimundas Gargasas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos Aušros žemės ūkio bendrovės atstovui advokatui Raimundui Gargasui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Aušros žemės ūkio bendrovės skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Aušros žemės ūkio bendrovė 2015 m. balandžio 7 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašo:
1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir atsakovė) 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (1.1.4) S-220 (toliau – ir ginčijamas sprendimas);
2) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 35/10906, 4 dalyje „Nuosavybė: 4.1 Nuosavybės teisė savininkas Lietuvos Respublika, a.k. (duomenys neskelbtini) “, yra neteisingas;
3) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 35/10906, 6 dalyje „Kitos daiktinės teisės: 6.1 Turto patikėjimo teise Patikėtinis; M. M. kolūkis“, yra neteisingas;
4) pripažinti, kad nekilnojamojo turto malūno, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko įrašas Nr. 35/10906, unikalus (duomenys neskelbtini), savininkė yra Aušros žemės ūkio bendrovė.
Pareiškėja paaiškina, kad ginčijamame sprendime nurodoma, jog ji nesilaikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 23 straipsnio reikalavimų. Mano, kad ši išvada neteisinga. Ji įvykdė visus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tačiau atsakingos institucijos vengia pripažinti padarytą klaidą įteisinant nuosavybę. Jeigu M. M. kolūkis būtų buvęs M. M. tarybinis ūkis, klaidos nebūtų buvę, tačiau M. M. kolūkyje buvo kooperatinė-kolūkinė nuosavybė, todėl visas turtas, perduotas kolūkiui, tapo kolūkio nuosavybe.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo motyvus ir prašė jį tenkinti remdamasis skunde išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovė valstybės įmonė Registrų centras prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą remdamasis ginčijamame sprendime išdėstytais motyvais.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr.(3.1.6.)KAS-2901 atsisakė tenkinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimą (b. l. 54–55).
Pareiškėja 2014 m. gruodžio 16 d. pateikė skundą VĮ Registrų centrui, kuriame prašė: 1) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 35/10906, 4 dalyje „Nuosavybė: 4.1 Nuosavybės teisė savininkas Lietuvos Respublika“, yra neteisingas; 2) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 35/10906, 6 dalyje „Kitos daiktinės teisės: 6.1 Turto patikėjimo teisė Patikėtinis M. M. kolūkis“, yra neteisingas; 3) „Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodyti, kad nekilnojamojo turto - malūno (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko įrašas, reg. Nr.35/10906) savininkas yra M. M. kolūkis (Aušros žemės ūkio bendrovė)“ (b. l. 51–53).
Atsakovė nurodė, kad nuosavybės teisių įregistravimo, išregistravimo ar registro duomenų pakeitimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Nekilnojamojo turto registro nuostatai, todėl pareiškėja, siekdama pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, registro tvarkytojui turi pateikti prašymą, kaip tai nustatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų 1-ame skirsnyje.
Atsakovė paaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad Kauno filialo sprendimas nėra teritorinio registratoriaus sprendimas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio prasme, t. y. nėra sprendimas dėl daiktų, daiktinių teisių ar juridinių faktų registravimo, pareiškėjos skundas nagrinėtinas ne Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kaip tai nustato Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnis (b. l. 10–11).
Ginčas byloje kilo dėl VĮ Registrų centro 2015 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. (1.1.4) S-220 teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Nekilnojamojo turto registro nuostatai.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą, inter alia, VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, kad veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012).
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą (1 d.). Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (2 d.). Dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (3 d.).
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.
Pareiškėja 2014 m. gruodžio 16 d. prašyme VĮ Registrų centrui reikalavo pripažinti juridinius faktus (b. l. 15–16). Kaip ginčijamame sprendime teisingai nurodė atsakovė, registro tvarkytojui nėra suteikti įgaliojimai pripažinti juridinius faktus, jis tik nagrinėja prašymus įregistruoti juridinius faktus pagal pateiktus dokumentus, tai matyti iš anksčiau nurodyto Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio ir iš 26 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad, išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti vieną iš šių sprendimų: 1) prašymą tenkinti – daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 2) prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 3) sprendimo priėmimą atidėti dėl aplinkybių, kurios trukdo nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.
Vadinasi, pareiškėjos reikalavimas pripažinti juridinius faktus nebuvo prašymas, pagal kurį registro tvarkytojas turėjo įgalinimus priimti vieną iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje įvardytų sprendimų t. y. įregistruoti juridinius faktus pagal pateiktus dokumentus.
VĮ Registrų centro 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (1.1.4) S-220 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis skunde išdėstytais ar kitais pagrindais nėra pagrindo, o VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr.(3.1.6.)KAS-2901 nėra teritorinio registratoriaus sprendimas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio prasme.
Atsižvelgus į tai, kad atsakovės sprendimas yra pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kiti skundo reikalavimai, kaip išvestiniai, yra atmestini.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos Aušros žemės ūkio bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.