Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-510-290-2013

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Proceso Nr.1-65-1-01631-2012-9

2013 m. rugsėjo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Valdo Vitunsko ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, išteisintajam S. G., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013-03-25 nuosprendžio, kuriuo S. G. dėl jam pareikšto kaltinimo padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., t. y. dėl to, kad 2012-10-26, apie 16.20 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) UAB ,,Lukoil Baltija” priklausančioje degalinėje, iš 1 kuro užpylimo kolonėlės, į automobilį ,,Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užsipylė 32,29 ltr. A95 markės benzino, kurio vieno litro vertė 4,84 lt, kurių bendra vertė 156,28 lt, tai yra pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą priklausantį UAB ,,Lukoil Baltija”, tuo padarė UAB ,,Lukoil Baltija” 156,28 litų turtinę žąlą.

S. G. parodė, kad 2012-10-26 su mamos vardu registruotu automobiliu ,,Volvo V70“, Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo UAB „Lukoil Baltija“ degalinėje, esančioje Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur užsipylė kuro. Degalinėje jį pakalbino pažįstami, paskui jis nuėjo į degalinės parduotuvę, kur pasiėmė kavos bei šokoladą, už kuriuos sumokėjo 10 Lt., ir, pamiršęs susimokėti už kurą, išvažiavo iš degalinės. Negali teigti, kad degalinės darbuotojas jo neklausė ar jis susimokėjo už kurą. Nustačius automobilio savininką, jo mama jam pranešė, kad jis nesusimokėjęs už kurą degalinėje, tačiau jis į degalinę susimokėti už kurą bei išsiaiškinti aplinkybių nevažiavo, laukė kol jį suras ir iškvies policijos pareigūnai bei pasakys, kad jis važiuotų į degalinę atsiskaityti už įsipiltą kurą.

Vaizdo įraše matyti, kad 2012-10-26, 16.20 val., prie 1-os kuro užpylimo kolonėlės privažiuoja automobilis ,,Volvo“, v. n. (duomenys neskelbtini), iš kurio išlipęs vairuotojas prisipila 95 markės benzino 32,29 litrus už 156,28 Lt. Degalinės teritorijoje vairuotojas bendrauja su dviem vyrukais, o vėliau nueina į degalinės parduotuvę, kur pasidaro kavos, pasiima šokoladuką ir pardavėjui paduoda 10 Lt.

Prokurorės nuomone, visi šie duomenys neginčytinai patvirtina, kad S. G. turėjo tikslą pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. benziną, o teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį S. G. atžvilgiu, klaidingai nurodė, kad S. G. nesuprato, kad įsigyja svetimą turtą , kad jis neturėjo tikslo pagrobti kuro, o paprasčiausiai pamiršo už kurą susimokėti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės prašymą apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos prašymus prokurorės apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. G. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., yra pagrįstas, priimtas išsamiai ir nešališkai ištyrus visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus įrodymus.

Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdama, kad teismas įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito tik išteisintojo S. G. naudai. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija nesutinka. Priešingai prokurorės teiginiams, pirmosios instancijos teismas vertino tiek S. G. kaltinančius, tiek ir teisinančius duomenis ir pakankamą dėmesį skyrė ne tik jo, bet ir liudytojų parodymų bei kitų bylos įrodymų vertinimui, atliko šių duomenų analizę, lygindamas bei gretindamas juos tarpusavyje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme S. G. įvykio neneigė, tačiau nuosekliai tvirtino, jog negalėdamas nurodyti konkretesnių 2012-10-26 dienos įvykio aplinkybių, neatmeta galimybės, jog už kurą galėjo neatsiskaityti, tiesiog pamiršti tai padaryti ir tyčia tokiai nusikalstamai veikai nesirengė ir nesiruošė. Išteisintojo S. G. duoti parodymai apie įvykio aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl nėra pagrindo šiuos parodymus vertinti kaip nepatikimus ar neturinčius įrodomosios vertės, sprendžiant jo kaltės klausimą. Jo duoti parodymai, nepaisant to, kad jis suinteresuotas bylos baigtimi, nevaržomas priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, turi galimybę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, nėra paneigti jokiais kitais savarankiškais ir patikimais bei neginčytinais įrodymais. Nors liudytojas R. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, tačiau jį apklausiant po įvykio, akivaizdu, kad pinigų nesumokėjimo už kurą faktas buvo nustatytas tik iš vaizdo medžiagos, kuri visiškai atitinka nuoseklius S. G. paaiškinimus.

Liudytojo R. K. parodymai, vaizdo įrašas kaip įrodymų šaltiniai negali būti laikomi pakankamais įrodinėjant S. G. veikos padarymą tyčia. Priešingai, juos vertinant įrodymų visumoje su S. G. parodymais, išteisintojo teiginių patikimumas atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kaip matyti iš visos bylos medžiagos, S. G. elgesys degalinėje buvo visiškai natūralus – atvykimas, bendravimas su pažįstamaisiais, kuro prisipylimas, kavos ir šokolado įsigijimas, visiška veiksmų neskuba, nėra veiksmais asmens, preciziškai suplanavusio tyčinę nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikalstamos veikos padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Išteisintasis S. G. savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės dėl jos kaltumo, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, turi būti vertinamos jo naudai.

Teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tokiu būdu nesant kitų pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie besąlygiškai ir kategoriškai patvirtintų, jog S. G. įvykdė jam inkriminuojamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, teisingai ir teisėtai, išnaudojęs visas galimybės nustatytoms abejonėms pašalinti, tačiau nepavykus to padaryti, priėmė S. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgiant į visas šias išdėstytas aplinkybes, naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, dėl kurių jau pasisakyta priimant išteisinamąjį nuosprendį, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą atmesti.