Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), šeimininė padėtis - vedęs, dirba (duomenys neskelbtini), darbininkas, teistas 2017 m. vasario 1 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalį 12 parų arešto bausme, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose,

kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019 m. vasario 13 d. laikotarpyje nuo 19.00 iki 20.00 val., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, šeimos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buto kambaryje mušė ir kitaip smurtavo prieš savo šeimos narius, mažamečius sūnūs E. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. A., gim. (duomenys neskelbtini), tai yra tyčia suėmė E. A. už rankų žastų srityje, jį papurtė ir nešė link lovos, tačiau E. A. iš jo rankų išsprūdo ir griuvo ant žemės, bei tyčia vieną kartą ranka sudavė per koją A. A., tokiu būdu mažamečiams E. A. ir A. A. sukėlė fizinį skausmą.

Šiuose A. A. veiksmuose yra požymiai nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Teismo posėdžio metu kaltinamasis A. A. nurodė, kad supranta kuo yra kaltinamas kaltu prisipažįsta iš dalies. Nurodė, kad E. paėmė už rankų, bet jo nepurtė, vaikas jam iš rankų išsprūdo. Vaikas sakė, kad paskui susimušė kojos pirštuką. O ar suėmė A. už kojos neatsimena, nes šis lovoje gulėjo. Vaikai dūko ant lovos, šokinėjo. Jis vaikus norėjo išskirti. E. pirma žodžiu pasakė, tačiau šis nepaklausė. Po to paėmė už rankyčių, norėjo perkelti ant kitos lovos. Vaikas išsprūdo iš rankos. Vaikas sakė, kad susimušė kojos pirštuką. Kai suėmė E. už rankų, šis neverkė. Tik vėliau pradėjo verkti, kai nukrito ant žemės ir susimušė pirštuką. Tuo metu mama buvo virtuvėje. A. neatsimena, kad ėmė už kojos, taip pat nepamena, kad A. būtų sudavęs per koją. Tą dieną jokio smūgio nesudavė. To įvykio metu kambaryje buvo L. ir mažiausias vaikas. A. A. nurodė, kad jis mano, kad A. meluoja, nes yra pasakęs, kad dėmesio nerodo, nežaidžia su juo. To įvykio metu buvo išgėręs 3 skardines alaus.

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas A. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo ir garso įrašas. Apklausos metu A. A. nurodė, kad E. yra jo brolis. Jis žaidė su E., tėtis bandė E. papurtyti ir šis išsprūdo, trenkėsi į lovos kraštą, po to verkė. Jis pats gavo su ranka per koją. Jis su broliu žaidė kambaryje, kur buvo ir teta L. Tėtis liepė jiems susidėti žaislus, E. neklausė, todėl tėtis paėmęs jį už rankų papurtė, pakratė. E. išsprūdęs nukrito ant tetos lovos. Krito šonu ir susimušė į lovos kraštą. E. apsiverkė, nes jam labai skaudėjo, sakė, kad skauda nugarą. Po to tėtis pagalvojo, kad jis paėmė ir paslėpė mažesnio brolio žaislą, todėl sudavė jam per koją. Jam per koją sudavė po to, kai papurtė E. Gavo per koją su ranka ir jam skaudėjo. Po to tėtis susipyko su mama ir išėjo. Anksčiau tėtis taip pat mušęs, net mėlynės liko. Tėtė kai būna girtas, gali bet ką padaryti. Jį daug kartų yra mušęs per veidą, per kojas, mušdavo su ranka. Šį kartą mušė tik per koją, skaudžiai sudavė. Po to E. tėtis davė guminukų, kad nepyktų, prašė, kad atleistų. A. nurodė, kad nenori atleisti tėčiui, labai užpykęs, nes jam atsibodo, kai prie jo lenda (1 t., b.l. 28).

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas E. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo ir garso įrašas. Apklausos metu E. A. nurodė, kad tėtis jį paėmė už rankų ir pakėlęs nešė prie lovos, ten jis išsprūdo ir nukrito. Jis žaidė su broliu A. ant lovos, tėtis atėjo ir jį paėmęs už rankų nešė. Kai tėtė paėmęs jį už rankų virš alkūnių nešė, jis verkė, nes jam skaudėjo rankas. Jie šokinėjo ant lovos, kartu su jais buvo dar A. ir teta. Kai jį nešė tėtis ir jis nukrito, matė broliai ir teta. Kai nukrito ant žemės neskaudėjo, truputį susimušė. Po to tėtis apsikabino. Jis verkė, mama atėjusi jį nuramino. Kas buvo A. jis nieko nematė, nes buvo virtuvėje, nežino, kas įvyko. Jam A. sakė, kad dėl „kinderio“ tėtis per koją trenkė. Tai matė teta ir A. Tėtė ir anksčiau taip elgėsi, kartais su diržu mušdavo, kartais su ranka. (1 t. , b.l. 25).

Teismo posėdžio metu liudytoja R. A. nurodė, kad tą vakarą vyras buvo truputį išgėręs. Po to jie gėrė kavą, vaikai žaidė ir krykštavo. Viskas buvo tvarkoje. Ji išgirdo, kad vaikai tarpusavyje susipyko, vyras pašoko ir nubėgo į kambarį. Tada išgirdo didžiulį vaiko verksmą. Nubėgo į kambarį, priėjo prie vaiko. E. jai sakė, kad jam skauda, parodė rankytes. Vaikas pasakė, kad tėtis mušė. Vėliau tėtis pasikvietė E. pasivaikščioti. Nematė, kaip tėtis mušė, vaikas nieko nepasakojo. Ji kambaryje nebuvo, išgirdo tik triukšmą ir vaiko verksmą. Teta, kuri gyvena su jais, pasakojo, kas įvyko kambaryje. Teta pasakojo, kad paėmė už kojų, paėmė už rankų ir paleido į kitą lovą. A. ašaras matė, jis verkė, bet ar iš išgąsčio, ar dėl ko kito, nesiskundė. E. sakė, kad lyg ir tėtis griebė A. už kojos, bet ji to nematė.

Teismo posėdžio metu liudytoja L. G. nurodė, kad A. buvo išgėręs, atėjo į kambarį, E. paėmė už rankos ir kojos, tada E. krestelėjo. Ji sėdėjo kambaryje. Vaikas išsigando, pradėjo verki. Mano, kad E. skaudėjo, nes šis verkė, kad jį papurtė. Už peties paėmė ir krestelėjo. O ar A. kažką darė, tai ji nematė. A. tuo metu buvo kambaryje. E. ir A. kambaryje triukšmavo, A. atėjo piktas. Sakė, kad vaikai nusiramintų, paėmė E. už kojų ir rankų, ir metė.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos L. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji nurodė, kad 2019 m. vasario 13 d. vakare (tikslaus laiko negali nurodyti) namuose, gyvenamajame kambaryje buvo ji ir trys vaikai: A., E. ir A. Jai sėdint ant lovos, A. žaidė su E. E. atėmė žaisliuką iš A., dėl to vaikų tėvas A. atėjo iš virtuvės. Atėjęs A. šaukė pakeltu tonu, liepė nusiraminti, nes jis papurtys. Tada už rankų ties petimis suėmęs E. purtė, pakėlė į orą ir numetė ant lovos. E. stipriai verkė. Iškart paėmęs A. ir jį krestelėjo už rankų ir paguldė ant lovos. Akivzidžiai matėsi, kad E. skauda, nes ant lovos susirietė, buvo matyti, kad ir A. skauda. Papildė, kad kai A. E. metė, jis vaiką paėmė už rankų ir kojų ir metė ant lovos, kokiu atstumu negali nurodyti. Atėjusiai vaikų motinai ji pasakė, kad A. tampė už rankų ir kojų, vaiką trenkė į lovą. Girdėjo, kaip E. mamai sakė, kad skauda dešinį petį. (1 t., b.l. 66-67). Liudytoja L. G. patvirtino, kad perskaityti parodymai yra teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytoja A. B. nurodė, kad ši šeima yra žinoma keturis ar penkis metus. Ji yra psichologė ir su A. A. yra bendravusi anksčiau mokykloje. Berniukas turi specialią ugdymosi programą. Sužinojo, kad vaikas yra baudžiamas, uždaromas balkone, yra kitokios bausmės taikomos, kad tėtis su mama barasi. Ji dirba su A. Tikrai draugauja, darbas vyksta nuolatos. E. mokytis pradėjo praeitais metais. Dėl E. su prašymu užsiimti kreipėsi mama, kadangi taip pat kelia elgesio problemų. Elgesio problemos buvo ir klasėje. A. buvo pirma lietuvių kalbos pamoka. A. labai kėlė sąmyšį, neturėjo sąsiuvinio ar knygos, atsisakė dirbti, socialinės pedagogės nebuvo, todėl buvo iškviesta mokyklos direktoriaus pavaduotoja, kuri atvedė A. pas ją, sakė, kad gal jie pabendraus per pamoką. A. buvo susijausminęs, dažnai verkė. Kada jie dviese, vaikas dažnai pasakodamas susijausmina, yra jautrus vaikas. Pradėjo pasakoti vakarykščius įvykius, kad buvo namuose neramu. Sakė, kad E. paėmė tėtis ir trenkė iš visų jėgų į lovą, ar į sieną, ar paėmė už pečių, ar už rankų, tikrai neprisimena. Tai buvo baisi situacija, kurią pasakojo A. Tada ji kreipėsi į socialinę pedagogę, buvo iškviestos visos atitinkamos tarnybos. Ji tuo tarpu bendravo su E. Su juo apie įvykį nekalbėjo. Kai . atėjo kitą savaitę, tai atėjo pamokintas, nes iš karto net nieko neklausus, pasakė, kad viskas namie gerai, viskas tvarkoje. A. buvo pasikeitęs, kai tėčiui buvo apribotas buvimas namuose. Apie smurtą pirmiausiai jai papasakojo A. Negali konkrečiai pasakyti, ką jai sakė, bet buvo faktas, kad paėmė už pečių ar už rankų, labai stipriai sugriebė ir trenkė. Nepamena, ar tą dieną A. būtų pasakojęs, kad prieš jį buvo naudotas smurtas. A. pažįstu keletą metų. Nemano, kad A. meluotų. Nebuvo, kad A. būtų kažką prifantazavęs. Yra girdėjusi, kad A. pasisavina svetimus daiktus, bet kad meluoja ir fantazuoja, tai ne.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad E. A. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota. Kadangi E. A. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymas nevertinamas. Jei E. A. 2019 m. vasario 13 d. buvo stipriai suimta už abiejų rankų, tai dėl to jis galėjo jausti fizinį skausmą. (1 t., b.l. 33).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad A. A. konstatuota nubrozdinimas kaklo kairėje pusėje buvo padarytas kontaktuojant su kietu aštriabriauniu daiktu, galimai vienos paros laikotarpyje iki teismo medicinos apžiūros ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ne ilgesniam kaip dešimt dienų laikotarpiui; sužalojimas nėra pavojingas gyvybei. A. A. konstatuotas kūno sužalojimas galėjo būti padarytas jam esant bet kurioje padėtyje. A. A. konstatuotas kūno sužalojimas galėjo būti padarytas rankos pirštų nagu, galimai vienu poveikiu. A. A. sužalojimo padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą. (1 t., b.l. 37).

2019 m. vasario 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) mokyklos socialinė pedagogė pranešė apie galimą smurtą prieš mažametį E. A. (1 t., b.l. 8-11).

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint įvykio vietą, pėdsakų turinčių reikšmės nusikalstamai vietai tirti nerasta. (1 t., b.l. 12-18).

Dėl nusikalstamos veikos vertinimo

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo A. A. veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi kaltinamasis tyčia smurtavo prieš mažamečius A. ir E. A., bei nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai. Nors bylos nagrinėjimo metu A. A. kaltę pripažino iš dalies, tačiau teismas laiko, kad byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina A. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti mažamečiai A. A. ir E. A. Vaikai apklausos metu nurodė, kad tėtis atliko prieš juos smurtinius veiksmus, tai yra E. nurodė, kad tėtis jį paėmė už rankų ir nešė prie lovos, dėl šių tėčio veiksmų jam skaudėjo, jis verkė. Šiuos vaiko parodymus patvirtino kambaryje buvusi liudytoja L. G., kuri nurodė, kad į kambarį atėjęs A. paėmė E. už rankų ir kojų ir metė į kitą lovą, vaikas verkė, matėsi, kad jam skaudėjo. Taip pat ir liudytoja R. A. nurodė, kad išgirdo vaikų verkimą, jai atėjus į kambarį E. sakė, kad jam skauda. Specialisto išvadoje nurodoma, kad vaikui sužalojimų nenustatyta, tačiau vaikas galėjo jausti fizinį skausmą. Tuo tarpu A. A. nurodo, kad jis pakėlė vaiką ir tik norėjo jį perkelti ant kitos lovos, jam fizinio skausmo nesukėlė, vaikas netyčia išsprūdo iš rankų. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad A. A. įvykio metu buvo supykęs, šaukė ant vaikų, kas leidžia manyti, kad jo nurodomas vaiko perkėlimo veiksmas nebuvo švelnus ir nežalojantis vaiko. Būdamas padidėjusios pykčio emocijos, jis galėjo ir pats adekvačiai neįvertinti savo veiksmų stiprumo ir jų pasekmių, todėl teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų E. ir A. A., liudytojų L. G., R. A. parodymais, kurie neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad vaikas jautė fizinį skausmą.

Taip pat teismas neturi pagrindo abejoti ir A. A. nurodyta aplinkybe, jog ir jam buvo suduotas smūgis, buvo panaudotas smurtas prieš jį. Tai patvirtina pats A. A., liudytojas L. G., kuri nurodė, kad matėsi, kad ir A. skaudėjo, liudytoja R. A., kuri nurodė, kad vaikas verkė, nors negalėjo nurodyti tikslios verkimo priežasties. Teismas neturi pagrindo abejoti A. A. parodymais, nes liudytoja A. B. nurodė, kad ji ilgą laiką dirba su šiuo vaiku ir jį apibūdino, kaip nelinkusi meluoti. Taip pat liudytoja davė išsamius parodymus, nurodydama, jog A. A. jai pasakojo apie įvykius vykusius namuose prieš dieną, taip pat nurodė, kad ir prieš jį buvo smurtauta. A. A. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė konkrečias aplinkybes, kaip jam buvo suduotas smūgis ir dėl kokios priežasties, tai yra dėl jaunesniojo brolio dingusio žaisliuko. Nors prieš A. A. panaudotas smurtas nebuvo toks akivaizdus, tačiau, kad vaikas jautė fizinį skausmą matė tiek kambaryje buvusi L. G., tiek R. A. Todėl atsižvelgiant į visą įvykių seką, teismas neturi pagrindo abejoti A. A. parodymais, apie jam suduotą smūgį į koją ir jam sukeltą fizinį skausmą. Tačiau teismas šalina iš kaltinio aplinkybę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, nes specialisto išvada nepatvirtina, jog A. A. suduodamas smūgį vaikui į koją, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje (1 t., b.l. 37) nurodoma, kad A. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl konstatuoto nubrozdinimo kaklo kairėje pusėje. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog tarp A. A. suduoto smūgio į koją yra ryšys su sužalojimu kaklo kairėje pusėje. Akivaizdu, kad koja ir kaklas nėra ta pati kūno dalis, vaikas nesiskundė skausmu kakle, tad preziumuoti, kad suduodamas smūgį į koją A. A. sužalojo vaiko kalą, nėra jokio pagrindo. Todėl teismas laiko, kad suduodamas smūgį A. A., A. A. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam.

Būtina sąlyga nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį yra konstatavimas, kad asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas, ką patvirtina specialisto išvados (1 t., b.l. 33, 37), nukentėjusieji E. ir A. A., bei liudytojos L. G., R. A.

Taip pat teismui nekyla abejonių dėl sukelto fizinio skausmo, kad vaikai jautė fizinį skausmą patvirtina jų elgesys po įvykio jie pradėjo verkti, apie konfliktą papasakojo savo mamai, liudytojai A. B. BK 140 straipsnio 3 dalies kvalifikuojantis požymis – veika padaryta mažamečiui. Įvykio metu nukentėjusiesiems buvo 8 ir 11 metų, kas neleidžia teismui suabejoti, jog kaltinamasis A. A. suvokė, jog smurtauja prieš mažametį asmenį.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad jis nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Dėl bausmės skyrimo

Skiriant bausmę kaltinamajam A. A. teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., tai yra: nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, į nusikalstamos veikos stadiją – veika baigta; į kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromų veikų pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų BK numatyti pavojingi padariniai; į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą įvykdė būdamas recidyvistas; į kaltinamojo asmenybę – pilnametis, administracine tvarka baustas už nežymius pažeidimus (1 t., b. l. 131-13), teistas (1 t., b. l. 124-130). Teismas vertina ir tai, kad pasikėsinta į mažamečių vaikų sveikatą, fizinis skausmas sukeltas tyčiniais suaugusio žmogaus veiksmais. A. A. yra nukentėjusiųjų tėvas, tačiau neatsižvelgiant į tai, smurtavo prieš mažamečius nukentėjusiuosius. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis nesuvokia teisingai savo kaip tėvo ir suaugusio žmogaus įtakos vaikų asmenybės formavimuisi, nesupranta savo kaip tėvo ir suaugusio žmogaus pareigos užtikrinti vaikams saugią aplinką, rūpintis jų auklėjimu ir saugumu. Įvykio aplinkybės parodo, kad kaltinamasis lengvai naudoja smurtą prieš vaikus ir rodo netinkamo elgesio pavyzdį vaikams, tai yra A. A. nevertina vienos iš svarbiausios visuomenės vertybių – vaikų interesų, ir tai parodo jo nusistatymą į visuomenėje gerbiamas vertybes, atitinkamai parodo, jog A. A. nėra linkęs laikytis ir gerbti visuomenės ir joje vyraujančių reikalavimų bei normų.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijoje numatytos bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kaltinamasis A. A. 2017 m. vasario 1 d. baudžiamuoju įsakymu teistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, už smurtavimą prieš nukentėjusįjį E. A. Jam buvo paskirta arešto bausmė, kurią yra atlikęs. Šią nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, tai yra neišnykus paskutiniam teistumui, taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad nusikalstama veika nukentėjusiesiems sužalojimai nenustatyti, sukeltas fizinis skausmas, žymių sveikatos sutrikdymų nepadaryta.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei siekiant, kad paskirta bausmė pasiektų BK 41 straipsnyje numatytus tikslus bei paveiktų, kad kaltinamasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad A. A. yra teistas už smurto panaudojimą prieš vieną iš nukentėjusiųjų, paskirta arešto bausmės teigiamos įtakos kaltinamajam nepadarė bei neatgrasė nuo naujų nusikaltimų padarymo, į tai, kad naują nusikalstamą veiką padarė dar neišnykus teistumui, į tai, kad A. A. suvokė atliekantis neteisėtus veiksmus ir juos vykdė, kas parodo kaltinamojo požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir jų ignoravimą, teismas konstatuoja, jog kaltinamajam A. A. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas. Atsižvelgdamas į nusikaltimo pavojingumą (buvo suduotas tik po vieną smūgį, nenustatyta, kad smurtas buvo sistemingas ir nevienkartinis, kūno sužalojimų nenustatyta), teismas skiria mažesnė negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis – 8 mėnesius laisvės atėmimo.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Suprantama, kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje (Bausmė ir jos paskirtis), 54 straipsnyje (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis suprato savo neatsakingo elgesio pasekmes, yra pasiryžęs daugiau nedaryti teisės pažeidimų, šiuo metu dirba, padeda išlaikyti tris nepilnamečius vaikus. Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad yra formalus ir materialus pagrindas taikyti A. A. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Manytina, kad kaltinamasis suprato savo neatsakingo elgesio pasekmes ir ateityje nusikaltimų nedarys. Įstatyme yra aiškinama, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

Taigi, teismas derindamas humaniškumo ir teisingumo principus mano, kad tikslinga A. A. taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnio įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus kaltinamajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskyrus teismo įpareigojimus: nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu, nuo 23 val. iki 6 val. Teismo nuomone, tokia bausmė, atitinka nagrinėjamu atveju teisingumo principą ir yra pakankama A. A. ne tik nubausti, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Kaltinamasis A. A. buvo sulaikytas 2019 m. vasario 14 d. 10 val. 40 min., paleistas į laisvę – 2019 m. vasario 15 d. 09 val. 44 min. (1 t., b.l. 78-79, , 109). Į bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 15 d. (1 para), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (1:1).

2019 m. vasario 15 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam A. A. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium, neieškoti ryšių ir nebendrauti su nukentėjusiaisiais (1 t., b.l. 106-107, 115-116).

Kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302– 308 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir paskirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, ir įpareigoti per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programoje, bei neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

A. A. paskirtos bausmės realaus atlikimo atveju į bausmės laiką įskaityti jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 15 d. (1 parą), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (1:1).

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų E. A. ir A. A., nesiartinti prie nukentėjusiųjų arčiau nei 100 m, nebendrauti ir neieškoti ryšių su R. A. ir L. G., bei nesilankyti namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmuose. Teisiamajame posėdyje nedalyvavusiam kaltinamajam terminas apeliaciniams skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo jam išsiuntimo dienos.