Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. birželio 3 d. laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 18 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, S. J. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto metu su savo broliu A. T. metu sudavė jam ne mažiau kaip 3 smūgius ranka ir koja į veidą, krūtinę bei pilvą, padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas ir odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, poodinę kraujosruvą panosėje, minkštųjų audinių kraujosruvą krūtinės dešinėje bei A. T. mirtį nusikaltimo padarymo vietoje sukėlusius minkštųjų audinių kraujosruvą pilvo kairėje, kraujosruvą diafragmos kairėje ir blužnies plyšimą, kas komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu, dėl ko įvyko nukentėjusiojo mirtis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė K. J. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.

Tačiau apelianto parodymai apie įvykio pradžią ir muštynes prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui. Liudytoja S. J. parodė, kad K. J. pirmasis puolė mušti A. T. , sėdintį automobilyje, sudavė pastarajam daug smūgių rankomis, o šiam nugriuvus ant žemės, spardė kojomis (t. 1, b. l. 69-70, 73-83; t. 2, b. l. 130-132). Liudytoja V. J. parodė, kad įvykio dienos vakare atbėgo S. J. ir pasakė, kad K. J. sumušė A. T. . Atėjusi į įvykio vietą pamatė ant žemės gulintį A. T. , užklotą antklode. K. J. pasakė, kad A. T. pavargęs miega. Tačiau A. T. nekvėpavo, nebuvo juntamas jo pulsas, todėl ji iškvietė medikus (t. 1, b. l. 103-106; t. 2, b. l. 126-127). Iš liudytojos D. R. parodymų seka, kad nuteistasis jai sakė, jog muštynių metu jis spyrė koja A. T. į šoną. Ji nepastebėjo jokių K. J. padarytų sužalojimų (t. 1, b. l. 101-102; t. 2, b. l. 132-133). Kolegija neturi jokio pagrindo netikėti paminėtų liudytojų nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 7-15). Be to, kiekvienas turintis bent minimalią gyvenimišką patirtį asmuo supranta, kad gyvybiškai svarbi yra ne tik galva, bet ir kiti (širdis, plaučiai, kepenys ir pan.) žmogaus kūno organai. Todėl apelianto teiginiai apie medicininių žinių neturėjimą bei nežinojimą, į kurią kūno vietą suduoti smūgiai gali sukelti žmogaus mirtį, atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis K. J. , suduodamas A.T. smūgius rankomis ir kojomis į pilvą ir kitas kūno vietas, suvokė savo veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, kad dėl šių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti, t. y. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo K. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Aukščiau paminėtų liudytojų parodymais neginčijamai nustatyta, kad apeliantas, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, veikė sąmoningai ir tikslingai.

Nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas ignoravo bylos duomenis ir vadovavosi tik savo asmenine nuomone, t. y. kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu ir šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 58 str. išvardytų priežasčių. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Tačiau byloje nėra duomenų, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl K. J. kaltės ir (ar) šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Taip pat joje nėra duomenų, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ar ją nagrinėjant apygardos teisme nuteistasis ar (ir) jo gynėjai negalėjo pasinaudoti nušalinimo teise, reglamentuota BPK III skyriaus ketvirtame skirsnyje. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai, jog teismas bylos duomenis vertino kitaip, nei norėtų nuteistasis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Nuteistajam nepalankaus teismo sprendimo priėmimas taip pat nėra pagrindas laikyti teismą šališku. Todėl apeliacinio skundo teiginys, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas skunde nurodė, kad po įvykio jis bandė gaivinti nukentėjusįjį. Tačiau, kolegijos nuomone, šioje situacijoje apelianto atlikti veiksmai (ant nukentėjusiojo užpiltas kibiras vandens, užklota antklodė ir padėta pagalvė) nelaikytini tinkamos pagalbos suteikimu ar veiksmais, kuriais jis bandė išvengti sunkesnių padarinių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos apelianto veiksmus nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p.

Kartu nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis dėl įvykio gailisi.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Paminėtame įstatyme nustatytos dvi savarankiškos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas besąlygiškai reikalauja abiejų sąlygų – ir prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdaus gailėjimosi. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis K. J. kaltu prisipažino tik iš dalies, t. y. nurodė skirtingas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nei nustatyta byloje surinktų duomenų visetu. Todėl vien tik nuteistojo K. J. gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra teisinio pagrindo.

Kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. J. vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54, 56 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs neatitaisomas pasekmes ir ypatingą žalą visuomenei), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, anksčiau teistas, pripažintas itin pavojingu recidyvistu, administracine tvarka nebaustas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui.

Toks teismo sprendimas yra pagrįstas, nes BK 54 str., įtvirtinantis bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numato, jog skirdamas bausmę teismas turi įvertinti ir kaltininko asmenybę (BK 54 str. 2 d. 5 p.). Ši sąvoka, be jokios abejonės, apima ir asmens teistumą. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad šioje byloje nuteistas už praeityje padarytus nusikaltimus.

Nuteistajam K. J. paskirta bausmė, kurios dydis nežymiai viršija sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad K. J. naują nusikalstamą veiką, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 str., subendrindamas bausmes, turėjo iš dalies ar visiškai jas sudėti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, negali pabloginti K. J. teisinę padėtį (BPK 320 str. 4 d.). Šią klaidą gali ištaisyti Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 361, 362 str. nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.