- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- eI-4133-208/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04512-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Jolanta Malijauskienė, Iveta Pelienė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Clarum verum“
- Kategorijos
- 1.9.3.4Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registravimas
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant UAB „Clarum verum“ atstovui advokatui P. G. ir atsakovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui J. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Clarum verum“ skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Clarum verum“ kreipėsi į teismą skundu prašydama panaikinti atsakovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovė, Vilniaus AVMI) 2015-08-13 sprendimą Nr. (17.26-40)RES-187946 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir įpareigoti atsakovę įregistruoti UAB „Clarum verum“ pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.
Pareiškėja teigia, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d. reikalavimų, yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 str. 7 d., 72 str. 1 d., 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) 213 ir 214 str. Vilniaus AVMI nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiais argumentais remiantis pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti PVM mokėtojo kodą. PVMĮ 72 str. 1 ir 2 d. yra įtvirtinti tik du atvejai, kai asmuo negali savanoriškai registruotis PVM mokėtoju, tačiau pareiškėja neatitinka nė vieno jų, Vilniaus AVMI Skundžiamame sprendime nesirėmė PVMĮ 72 str. įtvirtintomis išimtimis, o PVMĮ nėra įtvirtintų kitų kriterijų, kurie detalizuotų, kokiais atvejais mokesčių mokėtojas negali būti savanoriškai registruojamas PVM mokėtoju. Direktyvoje taip pat nėra tiesiogiai įtvirtintų atvejų, kuomet PVM mokėtojo kodas nėra išduodamas jo prašančiam asmeniui.
Pareiškėja nurodo, jog ji 2015-08-11 Vilniaus AVMI pateikė paaiškinimą Nr. CV/2015.01 dėl numatomos PVM apmokestinamos veiklos vykdymo. Jame nurodyta, jog nuo 2014-12-29 pareiškėja priklauso įmonių grupei ir numato tęsti pagrindinę veiklą (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla) bei teikti nekilnojamojo turto nuomos, valdymo ir aptarnavimo veiklą susijusiems ir išorės vartotojams. Taip pat nurodė, jog su buhalterines paslaugas teikiančia įmone yra sudariusi buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, bei pateikė potencialių tiekėjų bei pirkėjų sąrašus. Skundžiamame sprendime Vilniaus AVMI nenurodė, kad turi įrodymų, jog pareiškėja gali sukčiauti PVM srityje. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog įmonė planuoja vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, ir vadovaujantis Direktyvos 213 str. ir 214 str. bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais, jai turėjo būti suteiktas PVM mokėtojo kodas. Skundžiamas sprendimas taip pat prieštarauja PVMĮ 71 str. 7 d. įtvirtinai pareiškėjos pareigai registruotis PVM mokėtoju. Pareiškėja, vadovaudamasi šiuo punktu, kartu su paaiškinimu pateikė informaciją, kad įmonių grupės, kuriai priklauso pareiškėja apyvarta 2014 m. siekė 1 mln. 651 tūkst. Eur, o 2015 m. pirmąjį pusmetį – 538 tūkst. Eur. Tai reiškia, kad vadovaujantis PVMĮ 71 str. 7 d. pareiškėja privalo būti registruojama PVM mokėtoja.
Vilniaus AVMI pateiktas teiginys jog „pateikti duomenys ir/ar dokumentai neįrodo vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo“ ne tik prieštarauja aukščiau išvardintiems teisės aktams, bet ir nelaikytini pakankamu motyvavimu, nes iš tokio argumento negalima nustatyti konkrečių aplinkybių, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą ir nenurodomos faktinės aplinkybės, lėmusios nurodytų teisės normų taikymą arba netaikymą.
Be kita ko, teigia, jog vadovaujantis ESTT praktika sprendimas atsisakyti įregistruoti mokesčių mokėtoją į PVM mokėtojų registrą gali būti priimtas tik turint objektyvių įrodymų, kad PVM mokėtojo kodas bus naudojamas sukčiaujant. Mokesčių administratorius tokių aplinkybių nenurodė ir įrodymų nepateikė, be to nenurodė, kokių PVMĮ 71 str. 7 d. įtvirtintų kriterijų neatitinka pareiškėja ir nesikreipė į ją su prašymu pateikti papildomą informaciją.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, jog VMI sprendimas iš esmės yra pagrįstas vienu nepagrįstu teiginiu, jog pareiškėjai PVM kodas yra nereikalingas, nes pareiškėja neįrodė, jog ji gaus pajamų ateityje, nes iki šiol ji nėra jų gavusi. Tačiau PVMĮ 71 str. 7 d.
Šalies argumentai
Atsakovė Vilniaus AVMI su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, jog priimdama Skundžiamą sprendimą išaiškino visas aplinkybes ir tinkamai taikė įstatymus. Paaiškina, jog 2015-08-10 gavo pareiškėjos prašymą įregistruoti ją į PVM mokėtojų registrą. Vilniaus AVMI 2015-08-11 pranešimu ir 2015-08-12 el. paštu įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, įrodančią numatomos vykdyti PVM apmokestinamosios veiklos realumą. Pareiškėja 2015-08-13 pateikė paaiškinimą, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė. Nurodo, jog vadovaujantis PVMĮ 72 str., asmuo turi teisę pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju ir PVMĮ 71 str. 7 d. numatytais pagrindais privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau PVMĮ nenustatyta, kad mokesčių administratorius visais atvejais privalo įregistruoti asmenį į PVM mokėtojų registrą. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-06-22 įsakymu Nr. 178 patvirtintomis Įregistravimo į pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 p. ir 29.5 p. ir nurodo, jog Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir atsižvelgusi į tai, jog pareiškėja nepateikė duomenų ir/ar dokumentų, įrodančių vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo, įmonėje įdarbintas vienas darbuotojas – direktorius, vienintelis akcininkas ir apskaitą tvarkantis asmuo yra UAB „Investicijos ir kapitalas“, kurios vadovas yra tas pats asmuo – pareiškėjos direktorius, pareiškėja nuo 2015-01-01 iki 2015-08-13 PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos nevykdė, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai jos neregistravo PVM mokėtoja.
Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka su pareiškėjos pozicija, kad ji turėjo teikti prašymą registruoti ją PVM mokėtoja pagal PVMĮ 71 str. 7 d., tačiau įstatymas neįpareigoja mokesčių administratoriaus tokį prašymą tenkinti. Mokesčių administratorius nagrinėdamas tokį prašymą turi išanalizuoti įmonės veiklą, visas aplinkybes, nustatyti ar įmonė vykdo veiklą, ar jos nevykdo. Pažymi, jog pareiškėjai pateikus išsamius duomenis, jog ji realiai vykdo veiklą, jos prašymas įregistruoti ją PVM mokėtoja bus tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai atsisakė įregistruoti pareiškėją į PVM mokėtojų registrą.
PVMĮ 72 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos asmuo, vykdantis ar ketinantis vykdyti ekonominę veiklą, turi teisę pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, neatsižvelgdamas į tai, kad bendra atlygio suma nesiekia šio įstatymo 71 str. 2 d. nustatytos ribos, išskyrus atvejį, kai vykdoma ir numatoma vykdyti vien tokia veikla, kurioje naudojamų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM pagal šio įstatymo 62 str. 1 d. nuostatas negalėtų būti atskaitomas, jeigu šio įstatymo XII skyriuje nenustatyta kitaip. PVM mokėtojai registruojami Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (PVMĮ 76 str.).
Pareiškėjo prašymo padavimo metu įregistravimo į PVM mokėtojų registrą ir išregistravimo iš šio registro tvarką nustatė Taisyklės (2014-06-30 redakcija), kurių 11 p. nustatė, kad įsiregistruoti PVM mokėtoju savanoriškai turi teisę Lietuvos Respublikos asmuo, vykdantis ar ketinantis vykdyti ekonominę veiklą, išskyrus veiklą, kuriai naudojamų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM pagal PVM įstatymo 62 str. 1 d. nuostatas (Taisyklių 4.1.1 p.) negalėtų būti atskaitomas, kai bendra atlygio, vykdant šią veiklą, suma nesiekia 155 000 Lt. Mokesčių administratorius, gavęs prašymą (išskyrus prašymus, gautus iš asmenų, nurodytų Taisyklių 14 p.), patikrina įrašus ir, įvertinęs jų teisingumą ir pagrįstumą, per 3 darbo dienas (įskaitant ir tokius atvejus, kai prašymas pateikiamas asmenų reorganizacijos atveju) priima Sprendimą (FR0618 forma). Jeigu pateiktame prašyme nepakanka duomenų pagrįstam sprendimui priimti, t. y. jei prašyme įrašyti duomenys yra netikslūs, jų trūksta arba reikia įsitikinti jų teisingumu, tai mokesčių administratorius dėl papildomų duomenų ar informacijos gavimo susisiekia su mokesčio mokėtoju telefonu arba per 3 darbo dienas nuo prašymo nagrinėjimo termino pradžios parengia FR0619 formos pranešimą, kuriame nurodo darbo dienų skaičių, per kurį reikia pateikti papildomus duomenis ir/ar dokumentus ir/ar informacija, ir apie tai informuoja mokesčio mokėtoją Taisyklių 24–25 punktuose nustatytais būdais (Taisyklių 27 p.). Kai mokesčių mokėtojas pateikia visus prašomus duomenis ir/ar dokumentus ir/ar informaciją, sprendimas turi būti priimamas per 3 d., skaičiuojant nuo kitos darbo dienos po visų papildomai pateiktų ir/ar patikslintų duomenų ir/ar dokumentų ir/ar informacijos gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI pareiškėjos prašymą įregistruoti ją PVM mokėtojų registre gavo 2015-08-10, o Skundžiamą sprendimą priėmė 2015-08-13, t. y. nepraleidusi 3 darbo dienų termino, todėl šiuo aspektu Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėja teigia, jog PVMĮ 72 str. 1 ir 2 d. yra įtvirtinti tik du atvejai, kai asmuo negali savanoriškai registruotis PVM mokėtoju, tačiau pareiškėja neatitinka nė vieno jų.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2015-08-10 pareiškėja Vilniaus AVMI pateikė prašymą įregistruoti ją į PVM mokėtojų registrą. 2015-08-11 pranešimu Vilniaus AVMI nurodė pareiškėjai kokią informaciją ji turi pateikti, siekdama būti įregistruota PVM mokėtoja. Tą pačią dieną pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog pagrindinė 2013-2014 metų veikla – konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla. 2013 m. iš pagrindinės veiklos gautos pajamos sudarė 35 864 Lt (grynasis pelnas – 27 288 Lt), 2014 m. – 46 119 Lt (grynasis pelnas – 11 901 Lt). Taip pat nurodė, jog nuo 2014-04-29 vienintele įmonės akcininke yra UAB „Investicijos ir kapitalas“ ir nurodė, jog toliau numato tęsti ir vystyti minėtą pagrindinę veiklą bei teikti kilnojamojo turto nuomos, valdymo ir aptarnavimo veiklą susijusiems ir išorės vartotojams. Taip pat, nurodė, jog įmonėje dirba tik vienas asmuo – direktorius, jog nuo 2015-09-01 planuojama įdarbinti dar 2 darbuotojus, nurodė įstatinį įmonės kapitalą, akcijų vertę, planuojamą vidutinį darbo užmokestį bei tai, jog buhalterinės apskaitos paslaugas pareiškėjai teikia jos vienintelė akcininkė UAB „Investicijos ir kapitalas“. Nurodė, jog planuojama vidutinė apyvarta bus apie 10-15 tūkstančių eurų ir pažymėjo, jog ji priklauso įmonių grupei, todėl jai galioja prievolė registruotis PVM mokėtoja. Prie šio paaiškinimo pareiškėja pateikė informaciją apie akcininkų, vadovo ir susijusių asmenų turimas kitų įmonių akcijas.
Atsakovė, įvertinusi minėtus pareiškėjos paaiškinimus bei pateiktus dokumentus, padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė vykdomos veiklos realumo ir jos tęstinumo, todėl priėmė sprendimą jos neregistruoti į PVM mokėtojų registrą. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 29.5 punktu, kuris nustato, kad sprendimas neregistruoti asmens į PVM mokėtojų registrą priimamas, jeigu pateikti duomenys ir/ar dokumentai neįrodo vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo.
Iš minėtų pareiškėjos pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėja neturi pakankamai darbuotojų, kad galėtų vykdyti ekonominę veiklą, t. y. įmonėje dirba tik vienas darbuotojas – direktorius, nėra duomenų, kad pareiškėja galėtų pasiekti pakankamą ir stabilią prekių apyvartą, t. y. pareiškėja savo paaiškinime Vilniaus AVMI nurodė tik planuojamą, jokiais pagrįstais duomenimis nepagrįstą, vidutinės apyvartos dydį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog įmonės apyvarta labai nedidelė, tad tikimybė, kad įmonė galėtų pasiekti tinkamo dydžio apyvartą, su kuo įstatymai sieja tapimą PVM mokėtoju, taip pat maža. Taigi, šiuo aspektu atsakovė taip pat pagrįstai atsisakė pareiškėją registruoti PVM mokėtoja.
Pareiškėja teigia, jog ji PVM mokėtoja turėjo būti įregistruota ir vadovaujantis PVMĮ 71 str. 7 d., kuri numato, jog kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėn.) viršijo šio straipsnio 2 d. nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą.
Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu atsakovės atstovas sutiko su pareiškėja, jog ji privalėjo pateikti tokį prašymą, tačiau toks prašymas neprivalėjo būti tenkinamas. Su tokiu atsakovės atstovo argumentu teismas sutinka, nes jokie teisės aktai nenumato mokesčių administratoriui pareigos šiuo pagrindu įregistruoti įmonę PVM mokėtoja. Be kita ko, teismas pažymi, kad PVMĮ 71 str. 7 d. komentare nurodyta, jog taikant PVMĮ 71 str. 7 d. nuostatas, reikėtų atsižvelgti ir į tai, ar įsteigti juridiniai asmenys realiai vykdo ekonominę veiklą.
Pareiškėjos teigimu, ginčijamas mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. reikalavimų. Su tokiu pareiškėjos teiginiu teismas sutikti negali.
Vadovaujantis VAĮ 8 str., individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.
Skundžiamame sprendime nurodytas tokio sprendimo motyvas – pareiškėjos pateikti duomenys neįrodė vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir jos tęstinumo. Taip pat nurodyta, kad mokesčių administratorius remiasi PVMĮ 71,71¹ ir 72 str. Teismas sutinka su pareiškėjos motyvais, kad atsakovės priimtas sprendimas nevisiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, tačiau laiko, kad šie pažeidimai nėra esminiai, nes pareiškėjui buvo nurodytas pagrindinis motyvas, kuriuo remdamasis mokesčių administratorius priėmė tokį sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-02-20 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-687/2006, paskelbtoje Administracinių teismų praktikoje, Nr. 9, l. 207 yra nurodęs, kad ginčijamo administracinio akto trūkumai, kai pareiškėjui yra žinomos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimas, nėra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju visos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, pareiškėjui buvo žinomos, kadangi jis pats šiuos duomenis ir pateikė mokesčių administratoriui.
Atsižvelgiant į tai, kad Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmetamas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę įregistruoti pareiškėją pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja ir pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas papildomai pažymi, jog sprendimo neregistruoti PVM mokėtoju priėmimas neužkerta kelio pareiškėjai, surinkus papildomų įrodymų, patvirtinančių vykdomos veiklos realumą ir tęstinumą, pakartotinai kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu įregistruoti ją į PVM mokėtojų registrą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Clarum verum“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.