Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Civilinei ieškovei R. M. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Tuo pačiu nusprendžiu taip pat buvo nuteista V. P., tačiau dėl jos nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. kartu su V. P. nuteisti už tai, kad jie, panaudodami fizinį smurtą ir pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiosios V. R. būkle dėl amžiaus (13 metų), bendrininkų grupėje išžagino mažametę V. R., gimusią (duomenys neskelbtini), o būtent: 2010 m. balandžio 25 d., apie 22.00 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., žinodami, kad V. R., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, prieš tai V. P. panaudojus nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. V. P., būdama neblaivi, suduodama kumščiu į galvos sritį bei spirdama vieną kartą koja į kairįjį šoną, po to nuvesdama ją į kitą vietą ir vėl suduodama 4 kartus kumščiu į veidą, liepdama nukentėjusiajai nusirengti, bučiuoti jai batus, įkišdama į pastarosios lytinius organus medžio šaką ir dėl fizinio smurto padarydama V. R. poodines kraujosruvas kairio užausio srityje, kairiame žaste, nugaros kairėje pusėje, odos nubrozdinimą dešinio peties nugariniame paviršiuje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip palauždama mažametės nukentėjusiosios pasipriešinimą bei pasinaudodami bejėgiška būkle dėl mažametystės, V. P. jėga parvertus V. R. ant žemės ir laikant jos rankas, M. V. įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir su ja lytiškai santykiavo natūraliu būdu prieš nukentėjusiosios valią, padarydamas jai plyšimą mergystės plėvėje ir makšties prieangio gleivinės nubrozdinimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis M. V. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmestinas.

M. V. šioje byloje buvo nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. M. V. skunde savo kaltės iš viso neginčija. Teismo išvados dėl nusikaltimo įvykio, nuteistojo kaltumo, jo veikos kvalifikacijos nekelia abejonių ir teisėjų kolegijai. Nuteistasis M. V. savo apeliaciniame skunde prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau nuteistojo prašymas sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam M. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad M. V. nusikalto būdamas nepilnamečiu ir skirdamas jam bausmę bei nustatydamas konkretų jos dydį, vadovavosi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, numatytais BK 91 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. V. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis) žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, veikta iš anksto apgalvota tiesiogine tyčia. Jo vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo aktyvus – jis buvo nusikaltimo vykdytojas. Nusikaltimas padarytas prieš mažametį, gimusį (duomenys neskelbtini), asmenį. Nuteistasis padarė baigtą nusikaltimą, tuo padarydamas mažametei V. R. didelę žalą, nukentėjusioji šio nusikaltimo pasekmes jaus dar ilgai ir tai gali turėti neigiamos įtakos jos asmenybės formavimuisi. Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadoje konstatuota, kad V. R. dėl (po) jos atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos 2010 m. balandžio 25 d. VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filiale Vaiko raidos centras gydymo 2010 m. gegužės 7 d. – 2010 m. gegužės 14 d. metu buvo nustatyta diagnozė: reakcija į stresą. Šios ekspertizės metu V. R. konstatuotas adaptacijos sutrikimas, mišri nerimo ir depresinė reakcija, kuri atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Minėto sutrikimo išsivystimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su jos patirta seksualine prievarta, fiziniu smurtu 2010 m. balandžio 25 d. Byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė: prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo M. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos matyti, kad joje buvo surinkti ir išsamūs duomenys apie nepilnamečio M. V. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę bei socialinę brandą, taip pat apie jam anksčiau jau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą. Į šias BK 91 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgė ir jas įvertino nuosprendyje išdėstytuose bausmės skyrimo motyvuose, dėl to dar kartą į jas nėra pagrindo atsižvelgti. Byloje nustatyta, kad M. V. augo be tėvų, pas globėją, įrašytas į Psichikos sveikatos centro įskaitą dėl veiklos ir dėmesio sutrikimo F 90. Šios aplinkybės neabejotinai turėjo neigiamos reikšmės paties nepilnamečio nuteistojo elgesiui, jo žalingiems įpročiams ir apskritai jo asmenybės formavimuisi. Tačiau skiriant M. V. bausmę svarbios taip pat ir kitos aplinkybės. Kiti bylos duomenys leidžia padaryti išvadas ne tik apie netinkamą nepilnamečio elgesį, bet ir apie jau susiformavusias jo antiįstatymines nuostatas. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M. V., būdamas jauno amžiaus, teisiamas trečią kartą. Šios aplinkybės rodo, kad nors ir būdamas jauno amžiaus, M. V. nusikaltimus darė ne atsitiktinai, o tai buvo jo jau susiformavusio elgesio pasekmė. Visos aptartos aplinkybės buvo detaliai ir išsamiai ištirtos ir įvertintos skundžiamame nuosprendyje.

BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodo, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, tuo tarpu BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmės nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Kad M. V. nusikalstamiems polinkiams pakeisti švelnesnių rūšių bausmių jau nepakanka, galima spręsti iš jau aptartų aplinkybių, o labiausiai iš to, kad nuteistasis jokių išvadų dėl ankstesnių teistumų nepadarė ir toliau darė vis naujas nusikalstamas veikas. Be to, šį kartą jis padarė labai sunkų nusikaltimą, todėl teismas jam pagrįstai skyrė būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis jau išdėstytomis BK 90, 91 straipsnio nuostatomis, nepilnamečiui už mažamečio asmens išžaginimą pagal BK 149 straipsnio 4 dalį gali būti skiriama laisvės atėmimo nuo 2 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų bausmė, šios sankcijos vidurkis yra 6 metai ir 3 mėnesiai. Skundžiamu nuosprendžiu teismas paskyrė M. V. laisvės atėmimą 4 metams, ši bausmė yra mažesnė nei BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje nepilnamečiams nustatytas bausmės vidurkis, kuri, įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, savo dydžiu negali būti laikoma per griežta.

Nuteistasis, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, skunde nurodo, kad jis po jo suėmimo elgėsi teigiamai, suprato blogai pasielgęs. Tačiau šios aplinkybės negali būti pakankamu pagrindu švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Apeliantas skunde kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam M. V. už jo įvykdytą labai sunkų nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54, 61, 80, 90, 91 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Taip pat teismas teisingai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu. Taigi, apeliantui teisingai paskirta ir galutinė subendrinta bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.