Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-18 · Administracinė byla Nr. I-4623-789/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-18
Bylos Nr.
I-4623-789/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02759-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
T. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4523-789/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02759-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. P. 2019 m. liepos 29 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nurodė, kad, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo stebėti Vilniaus PN pareigūnai. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė daug streso, nes nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–15). Nurodė, kad Vilniaus PN atsiliepime paaiškino, kad lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.), stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nurodė, kad, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, Vilniaus PN jį galėjo stebėti Vilniaus PN pareigūnai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 20–21).

Pažymėtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. (iš viso 90 dienų) buvo laikomas kamerose Nr. 107 ir 126, kuriose sanitarinis mazgas nėra įrengtas kaip atskiros kabinos. Nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra nepriimtinas asmens orumo aspektu. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog iš viso 90 paras nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 250 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 15 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaRasa Ragulskytė-Markovienė