Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-655-290/2015

2015 m. lapkričio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nuteistojo R. K. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d., 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. ir nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams; pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 ir 5 d. 1 p. paskirtos bausmės pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. subendrinta bausmė subendrinta su paskirta bausme pagal BK 180 str. 1 d. iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. ši bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-03-19 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-03-19 nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. A., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

kad R. K. nuteistas už tai, kad jis ir M. A. veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. gruodžio mėn. 19 d. apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. S., o būtent: M. A. kumščiu sudavė ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajam A. S. į veidą, o R. K. koja sudavė nukentėjusiajam A. S. ne mažiau dviejų smūgių į šonus, tuo sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir atimdami galimybę priešintis, bei pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiajam priklausančią piniginę, joje buvusius 50 Lt ir mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, ir tokiais bendrais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Be to, R. K. ir M. A. veikdami bendrininkų grupėje, 2014 m. vasario mėn. 15 d. apie 23.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) konflikto metu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, tyčia kitų asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad M. A. sudavė vieną smūgį koja į galvą nukentėjusiajam A. M., o šiam pargriuvus tarpduryje ant grindų, toliau kojomis užšoko ne mažiau trijų kartų ant galvos, taip pat spyrė ne mažiau dešimt kartų koja į šonus, po to R. K. spyrė vieną kartą į veidą, ne mažiau dviejų kartų į šoną nukentėjusiajam A. M., o jam bandant pabėgti, bendrais veiksmais abu įspyrė ne mažiau po du smūgius į šonus. A. M. pabėgus į laiptinę, pasivijo jį ir bendrais veiksmais abu spyrė ne mažiau po du smūgius į galvą ir ne mažiau po du smūgius į šonus, nuo ko nukentėjusysis nukrito nuo laiptų, taip nukentėjusiajam A. M. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Nuteistasis R. K. neigia padaręs BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, taip pat nurodo jog veikos numatytos BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. padarytos jam ginantis ir nukentėjusiajam išprovokavus, nesutinka su įrodymų vertinimu ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimu faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat nesutinka su bausmės individualizavimu, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota R. K. kaltė dėl jam inkriminuotų BK 180 str. 1 d., 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo, ir išteisinti jį nėra jokio pagrindo. Taip pat tinkamai individualizuota bausmė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl nuosprendyje aptartų aplinkybių konstatavimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra nuteistojo gynybinė versija, kuri objektyviai nepagrįsta jokiais įrodymais, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, ar kaip, kad prašoma skunde R. K. išteisinti.

Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde nesutinkant su nuteisimu pagal BK 180 str. 1 d. nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas jį nuteisė remdamasis iš esmės kitų asmenų – nuteistojo M. A. ir nukentėjusiosios Ž. R. parodymais. Tačiau, apelianto nuomone, šių asmenų parodymai yra abejotinos įrodomosios reikšmės, kadangi jie patys įvykdė šią nusikalstamą veiką ir jų nepatvirtina nei nukentėjusysis A. S., nei pats nuteistasis.

Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog R. K. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 180 str. 1 d. padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama kito nuteistojo M. A. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar jie gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Vertinant nuteistojo M. A. parodymus jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. A. parodymus patikimais įrodymais ir jais rėmėsi. Pažymėtina, kad M. A. parodymus davė ne tik apie kito, bet ir apie savo padarytą nusikalstamą veiką, žinodamas, kad visi faktai tyrimo metu bus patikrinti. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. A. buvo tiesiogiai apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis M. A. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Parodė, jog 2013-12-19 jis su Ž. R. vartojo alkoholį pas R. K., kuris po to sumanė juos palydėti. Išėjus į kiemą, prie laiptinės stovėjo trys vyrai, pro kuriuos praeinant vienas iš vyrų pasakė kažką įžeidžiančio, jis susikivirčijo su A. S. ir susigrūmė ant žolės. R. K. prie jų priėjo, kai jis su A. S. grūmėsi gulėdami ant žolės ir taip pat sudavė porą smūgių nukentėjusiajam. Jis pagrobė iš nukentėjusiojo telefoną, buvusį džinsų kišenėje, o nukentėjusiojo piniginė buvo pas R. K. – kada ir kaip šis ją ištraukė iš nukentėjusiojo, jis nematė. Telefoną jis vėliau pardavė, o piniginėje rastus pinigus išleido kartu su R. K. pirkdami alų.

Nuteistojo M. A. parodymus, jog R. K. taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam A. S. bei pasisavino jo piniginę patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, tuo pačiu paneigdami R. K. versiją jog, jis nedalyvavo užpuolant ir apiplėšiant nukentėjusįjį. Nukentėjusioji Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes t. y, paaiškino, kad pas R. K. vartojo alkoholinius gėrimus, ruošėsi eiti namo ir R. K. juos lydėjo. Nukentėjusiajai pirmai išėjus iš laiptinės, prie jos stovėjo trys vyrai, kurie kažką jai pasakė. M. A. su R. K. išgirdo, nukentėjusioji atsisukusi pamatė, jog jie mušasi su A. S.. Po to ji su R. K. ir M. A. ėjo namo, o R. K. pasakė, jog reikės išmesti dokumentus, kuriuos rado piniginėje. Grįžus R. K. ant stalo padėjo pinigus, už kuriuos pirko alaus. Po kelių dienų pas M. A. matė telefoną.

Taigi M. A. nuoseklūs paaiškinimai, bei Ž. R. paaiškinimai tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo bei pagrindžiami rašytinais įrodymais, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl R. K. dalyvavimo jam inkriminuotame nusikaltime, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas tiek dėl R. K. padarytos veikos faktinių aplinkybių, tiek ir dėl jo kaltės.

Įvertinus išdėstytus duomenis apelianto R. K. versija (kad jis nedalyvavo A. S. apiplėšime) paneigta, todėl išteisinti jį dėl šios veikos jokio pagrindo nėra.

Skundžiamas nuosprendis apeliaciniame skunde kritikuojamas ir dėl A. M. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir visuomenės tvarkos ir rimties sutrikdymo, teigiant jog tai buvo savigyna ir nuteistasis buvo išprovokuotas. Todėl anot apelianto, jis dėl šių veikų turi būti išteisintas.

Byloje surinktų duomenų visuma nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo vienos esminių būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi. Nuteistasis R. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusysis pradėjo konfliktą su peiliu pradėjo badyti nuteistuosius R. K., M. A., tačiau nuo nuteistojo M. A. smūgio A. M. pargriuvo. Tada R. K. sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, smūgių buvo apie dešimt. Po spardymo nukentėjusysis neatsikėlė, gulėjo, po kiek laiko bandė bėgti į laiptinę, nuteistieji paviję jį vėl smūgiavo kojomis, nuo smūgių nukentėjusysis nukrito. Taigi paties nuteistojo R. K. nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad realios grėsmės tuo metu, kai jis pradėjo smūgiuoti nukentėjusiajam, nukentėjusysis jau nesikėlė. Tai patvirtino ir nuteistasis M. A., kuris nurodė, kad nukentėjusysis A. M. dūrė R. K., tada jam peiliu, kilo pyktis, jis atėmė peilį ir tada puolė nukentėjusįjį mušti, smūgius sudavė ir R. K.. Be to, nuteistasis M. A. nurodė, jog nukentėjusysis A. M. buvo stipriai išgėręs. Šios aplinkybės parodo, jog R. K. A. M. nekėlė tokios grėsmės, kad tai būtų vertinama kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Kaip jau minėta anksčiau, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusįjį puolė mušti, kai jis jokios grėsmės jau nebekėlė. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam A. M. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne mažiau septynių trauminių poveikių pasekoje, kas vėlgi patvirtina nukentėjusiojo A. M. parodymus, kad nuteistieji peilio neišsigando nes būtų sprukę, o jis pajuto smūgį į galvą, tada prasidėjo muštynės, vėliau nuteistieji jį mušė ir laiptinėje. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. M. buvo mušamas ne dėl to, kad kilo reali grėsmė nuteistųjų sveikatai. Tokiu būdu konstatuotina, kad R. K. bendrais veiksmais su M. A. padarė nukentėjusiajam A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą. Tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas tokie nukentėjusiojo A. M. veiksmai panaudojant peilį, turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Todėl teisingai ir pagrįstai pripažino R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamų veikų padarymui turėjo įtakos nukentėjusiojo provokuojantis elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. K. pritaikytas tinkamai.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad R. K. veikdamas bendrininkų grupėje padarė tris tyčinius nusikaltimus iš kurių vienas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, du nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino jo asmenybę – anksčiau teistas net dešimt kartų, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad R. K. BK 27 str. 1 d. prasme laikytinas recidyvistu, kadangi jau buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumas už jį nebuvo išnykęs ar panaikintas kai nuteistasis vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą. Be to, R. K. turi galiojančių administracinių nuobaudų, po nusikalstamų veikų padarymo, už kurias R. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, po daugiau nei pusmečio jis vėl padarė vieną tyčinį, smurtinio pobūdžio nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas 2015-03-19 nuosprendžiu (nuosprendis įsiteisėjęs).

Tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti bei yra pavojingesnė visuomenei. Visos paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, byloja, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Apeliantas jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, pakeisti savo gyvenimo būdo, akivaizdu, kad anksčiau R. K. skiriamos bausmės teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė, todėl neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų (BK 41 str. 2 d.) pasiekti nepavyktų.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas R. K. bausmę įvertino, kad dėl nusikalstamų veikų A. M. atžvilgiu jo atsakomybę lengvina tai, kad nusikalstamų veikų padarymui turėjo įtakos ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, jo atsakomybę dėl visų nusikaltimų, t. y. tiek A. S. tiek ir A. M. atžvilgiu sunkina tai, kad jie padaryti veikiant bendrininkų grupėje. Įvertino ir tas aplinkybes, jog R. K. yra jauno amžiaus, turi pastovią gyvenamąją vietą, registruotas darbo biržoje, kad nukentėjusieji nereiškė civilinių ieškinių, kad atsiprašė nukentėjusiojo A. M., kartu su M. A. visiškai atlygino šiam padarytą žalą, susitaikė. Taigi nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas mažesnes negu straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatyti bausmių vidurkiai laisvės atėmimo bausmes, apylinkės teismas nepažeidė BK 61 str. reikalavimų, įvertino visas aplinkybes, taip pat ir nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl šią aplinkybę vertinti dar kartą ir dar labiau švelninti paskirtą bausmę tuo pagrindu nėra galimybių.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas ir paskirtas bausmes pagal BK 138 str. 1 d. (vieneri metai laisvės atėmimo) ir 284 str. 1 d. (dešimt mėnesių laisvės atėmimo) subendrino apėmimo būdu, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai ir paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams, bei šią subendrintą bausmę subendrino su pagal BK 180 str. 1 d. (vieneri metai du mėnesiai laisvės atėmimo) paskirta bausme, jas iš dalies sudedant ir paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Taip pat vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 4 d. 9 d., nuostatas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su bausme pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-03-19 nuosprendį, jas iš dalies sudedant ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams. Galutinė subendrinta bausmė laikytina proporcinga nuteistojo asmenybei, jo padarytų veikų skaičiui bei pavojingumui, ją traktuoti kaip aiškiai per griežtą ar neteisingą nėra pagrindo. Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta mažesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam skirtos bausmės dydžio.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

nutarė:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.