- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-24
- Bylos Nr.
- 2A-406-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01241-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „VERSLUVA“
- Kategorijos
- 126.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „VERSLUVA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4800-392/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KOMPTRASTA“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VERSLUVA“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 19 600 Lt skolos ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Nurodė, kad ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2009-03-26 nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas atsakovas, tačiau 2012-02-10 nutartimi teismas pakeitė administratorių, paskirdamas ieškovo administratoriumi UAB „Projektų plėtros biuras“, bei įpareigojo buvusį administratorių perduoti bankrutuojančios įmonės turtą pagal balansą bei dokumentus. Susipažinus su perimtais iš buvusio bankroto administratoriaus dokumentais, t. y. su išrašu iš banko „Swedbank“ sąskaitos, nustatyta, kad atsakovui buvo sumokėta 24 200 Lt suma už suteiktas administravimo paslaugas: 2009-10-02 – 15 000 Lt, 2009-10-09 – 9 200 Lt, nors Viliaus apygardos teismo 2009-05-12 nutartimi BUAB „KOMPTRASTA“ administravimo išlaidų sąmatoje buvo numatyta 4 600 Lt suma. Ieškovas 2014-02-25 pretenziją dėl permokos grąžinimo išsiuntė atsakovui, tačiau šis nereagavo iki šiol, todėl ieškovas kreipėsi į teismą. Ieškovas, kaip bankrutuojančios įmonės administratorius, veikdamas šios įmonės kreditorių interesais, siekia susigrąžinti 19 600 Lt sumą iš atsakovo, kurią jis įgijo nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad nesutinka su ieškiniu. Nurodė, kad, būdamas ieškovo bankroto administratoriumi, buvo kreipęsis į teismą dėl administravimo sąmatos patvirtinimo ir prašė leisti per mėnesį naudoti 4 600 Lt sumą (4 000 Lt administratoriaus atlyginimui ir 600 Lt kitoms išlaidoms) laikotarpiui nuo bankroto pradžios iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Teismas 2009-05-12 nutartimi tenkino administratoriaus prašymą ir patvirtino 4 600 Lt administravimo išlaidų sąmatą, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti nuo įmonės bankroto pradžios iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Kreditorių susirinkimas nebuvo šaukiamas, nes teismas 2009-09-03 nutartimi taikė įmonei supaprastintą bankroto procedūrą, įmonės likvidavimą, kuris nėra baigtas iki šiol. Atsakovas mano, kad teisingai pasinaudojo savo teisėmis ir teisėtai išmokėjo sau 24 200 Lt sumą iki naujo bankroto administratoriaus paskyrimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo 19 600 Lt ir 6 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-06-10 iki teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog atsakovas teisingai pasinaudojo savo teisėmis. Teismas nustatė, jog nutartimi, kuria buvo spręstas administravimo sąmatos patvirtinimo klausimas, ginčo suma – 4 600 Lt – buvo nustatyta ne vienam mėnesiui, o laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo pradžios iki kreditorių susirinkimas patvirtins sąmatą, nes administratoriaus prašymo turinys bei teismo nutarties motyvuose nurodymas, jog prašymas tenkintinas, nekeičia teismo nutarties rezoliucines dalies. Teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai išsimokėjo 19 600 Lt ir taip padarė ieškovui žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą tinkamai neįvertino atsakovo pateiktų argumentų, jog administratorius bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo pateikęs prašymą dėl administravimo sąmatos vienam mėnesiui patvirtinimo ir teismui nutartyje nurodžius, jog prašymas pagrįstas ir tenkintinas, administratorius teisingai pasinaudojo savo teisėmis ir teisėtai sau išmokėjo 24 200 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino administravimo išlaidų paskirties, todėl teismo padaryta išvada nėra pagrįsta, ji prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas administratoriui nenustato atlyginimo, jį turi nustatyti kreditorių susirinkimas. Šioje byloje bankroto metu kreditorių susirinkimas nebuvo šaukiamas, buvo vykdoma supaprastinta bankroto procedūra, teismui priėmus nutartį pagal bankroto administratoriaus prašymą, kuriame jis nurodė, kad įmonė neturi pakankamai turto administravimo išlaidoms sumokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, tinkamai nevykdė bankroto procedūros, sau išsimokėjo atlyginimą, nors teismui teigė, jog įmonė neturi lėšų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas iškėlė teisme ginčą motyvuodamas iš esmės tuo, jog bankroto administratorius bankroto procedūros metu nepagrįstai sau išsimokėjo per didelį atlyginimą.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos išsamiai reglamentuoja tiek bankroto administravimo sąmatos tvirtinimo, tiek administratoriaus atlyginimo nustatymo klausimus, tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į iškelto ginčo esmę, t. y. kad ieškovas iškėlė atskiroje civilinėje byloje klausimą dėl bankroto administratoriaus atlyginimo išsimokėjimo ne tik pagrįstumo, bet ir teisėtumo. Tokio pobūdžio ginčas yra susijęs su viešuoju interesu, šiuo atveju, kaip ieškovas ir buvo nurodęs ieškinyje, siekiama ginti kreditorių interesus, t. y. ne tik tinkamai ir skaidriai atlikti bankroto procedūrą, tačiau ir kuo daugiau patenkinti kreditorių reikalavimų. Tačiau, kaip minėta, klausimų dėl administratoriaus atlyginimo nustatymo sprendimą ir jo peržiūros procedūrą reglamentuoja bankroto teisės normos (ĮBĮ 21–24, 36 straipsniai), todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šalių nurodytų faktinių aplinkybių ir nesiėmė iniciatyvos ginant viešąjį interesą išsamiau išsiaiškinti bylos aplinkybes.
Pirmiausia, jei atskiroje byloje ginčas iškeltas dėl neteisėto ar nepagrįsto bankroto administratoriaus veiksmo, turi būti vertinama, ar keliamas bankroto administratoriaus atsakomybės klausimas ir ar nėra pagrindo įtraukti į bylą bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusio asmens (ĮBĮ 11 straipsnio 11–20 dalys), taip pat turi būti vertinama, ar toks veiksmas galėjo būti ar gali būti įvertintas vidinėje bankroto procedūroje (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas, 36 straipsnis).
Kaip jau buvo minėta, bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymo kompetencija yra priskirta įmonės kreditorių kompetencijai, tik supaprastinto proceso tvarka vykdant bankroto procedūrą, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, kartu ir administratoriaus atlyginimo nustatymo klausimus sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, nes tokio proceso metu kreditorių susirinkimai nešaukiami (ĮBĮ 13¹ straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šios bylos ginčo viešojo intereso aspektu, netinkamai tyrė ginčo aplinkybes, todėl neatskleidė ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas, ruošiantis bylą nagrinėti apeliacine tvarka, išsireikalavo bankroto bylą. Šios bylos medžiagoje yra svarbių ginčui spręsti aplinkybių, kurių neįvertinus, teisėjų kolegijos nuomone, negalima tinkami išspręsti ginčo iš esmės. Pažymėtina, jog bankroto byloje nėra jokių duomenų, kad ir naujasis bankroto administratorius būtų iškėlęs kreditorių susirinkimui ankstesniojo administratoriaus veiklos ataskaitos ir administravimo išlaidų tvirtinimo klausimą.
Ieškovas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad atsakovas nepagrįstai 2009 m. spalio 2 ir 9 dienomis išsimokėjo 24 200 Lt, tai pagrįsti pateikė išrašą iš banko sąskaitos (b. l. 13). Iš šio įrodymo turinio matyti, kad atsakovas iš tikrųjų 2009 m. spalio 2 ir 9 dienomis išsimokėjo 24 200 Lt sumą, kurios paskirtis– atlyginimas administratoriui. Pažymėtina, kad išsimokėjimo metu galiojo Vilniaus apygardos teismo 2009-09-03 nutartis dėl supaprastinto bankroto įmonei taikymo. Pagal tuo metu galiojusias bankroto teisės normas, supaprastinta bankroto procedūra galėjo būti taikoma, kai įmonė neturėjo ar neturėjo pakankamai lėšų administravimui ar teismo išlaidoms atlyginti. Įstatymas numatė 10 000 Lt sumą kaip vertinimo pagrindą supaprastintai procedūrai taikyti. Tačiau iš bankroto bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad ieškovas, jau kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo nurodęs debitines skolas, šiuo atveju sumas, gautinas iš debitorių, kartu ir iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios žymiai viršijo 10 000 Lt sumą. Iš jau minėto įrodymo, t. y. banko sąskaitos matyti, kad 2009 m. liepos mėnesį Valstybinės mokesčių inspekcija įmonei grąžino permokėtas mokesčių sumas, kurios taip pat žymiai viršija 10 000 Lt sumą, t. y. ribą, kuri gali apspręsti supaprastintos bankroto procedūros taikymo pagrįstumą. Tačiau iš bankroto bylos matyti, kad jau sąskaitoje esant minėtoms įmonės lėšoms, atsakovas 2009-08-12 (bankroto bylos t. 1, b. l. 84–85) kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl supaprastintos bankroto procedūros įmonei taikymo, nurodydamas, jog įmonė neturi turto ir lėšų administravimo išlaidoms atlyginti bei pridėdamas 2009-08-11 balansą, kuriame nenurodyta, jog įmonė turi pinigų ir pinigų ekvivalentų (bankroto bylos t. 1, b. l. 86). Šios apeliacinio teismo pastebėtos aplinkybės sudaro taip pat pagrindą pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylą, tinkamai neatskleidė ginčo esmės, todėl jo padarytos išvados tenkinti ieškinį nėra paremtos visapusišku aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu. Kadangi apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės tinkamai ištirti minėtų aplinkybių dėl jų gausos ir bei išklausyti šalių pozicijų, konstatuotina, jog yra pagrindas bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes turi būti ne tik tinkamai išsiaiškintos faktinės bylos aplinkybės, įmonės kreditorių nuomonė, bet ir išspręstas atsakovo veiklą draudusio asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą klausimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.