- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-30
- Bylos Nr.
- 2S-1320-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01024-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- D. C.
- Ieškovas
- M. J.
- Kategorijos
- 77.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. J. prašymą atsakovui D. C. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė M. J. (toliau - Ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama uždrausti atsakovui D. C. (toliau - Atsakovas) matytis su šalių nepilnamečiais vaikais A. C. ir K. C. iki bus priimtas teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Ieškovė nurodė, kad santuokos su Atsakovu nėra sudariusi, tačiau šalys gyveno kartu nuo 2004 metų. 2013 m. balandžio 14 d. kilusio konflikto metu Atsakovas neblaivus sumušė Ieškovę mažamečio sūnaus Arno akivaizdoje, todėl ji su vaikais išsikraustė pas savo tėvus bei kreipėsi į VPK Vilniaus rajono PK su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo. Šiuo metu Ieškovė ruošia ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su Ieškove, išlaikymo vaikams priteisimo ir bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo. Mano, kad Atsakovas imsis priemonių neleisti jai bendrauti su vaikais ir grąžinti juos į savo gyvenamąją vietą, todėl prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo uždrausti Atsakovui matytis su nepilnamečiais vaikais A. C. ir K. C..
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi Ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir iki teismo sprendimo priėmimo uždraudė Atsakovui matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais A. C. ir K. C.. Taip pat nustatė Ieškovei terminą iki 2013 m. gegužės 9 d. pateikti ieškinį teismui. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į prašyme išdėstytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus: Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 15 d. Specialisto išvadą Nr. G 1163/13(01) apie Ieškovei padarytą sveikatos sutrikdymą (nežymų sveikatos sutrikdymą), Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2013 m. balandžio 19 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo artimoje aplinkoje, Ieškovės paaiškinimą, – kurie patvirtina prašyme išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas spręsti apie galimą nepilnamečiams vaikams Atsakovo veiksmais daromą neigiamą psichologinį poveikį. Esant išdėstytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad teismas, priimdamas procesinius sprendimus šeimos bylose, visų pirma, vadovavosi prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, prašymas buvo patenkintas, ir iki teismo sprendimo byloje priėmimo Atsakovui buvo uždrausta bendrauti su nepilnamečiais vaikais (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė vadovaudamasis vien tik Ieškovės paaiškinimais. Pažymėjo, kad niekada nėra pakėlęs rankos nei prieš vaikus, nei prieš Ieškovę. Atsakovas visada stengėsi rasti bendrą išeitį iš šeimos santykių krizės. Paaiškino, kad vieno pokalbio metu 2013 m. balandžio 14 d. apie 1 val. nakties, šalims būnant garaže, besikalbant, Ieškovė šoko ant Atsakovo, trenkė ranka per veidą, dėl ko po jos smūgio, Atsakovas paėmė Ieškovę už abiejų riešų ir norėjo sulaikyti nuo dar vieno smūgio į veidą. Dėl tokių jo veiksmų galėjo atsirasti kraujosruvos ant Ieškovės riešų. Tačiau Atsakovas kategoriškai neigia, kad jis stūmė Ieškovę, ją smaugė. O dėl sužalojimų ant Ieškovės kojų, Atsakovas paaiškino, kad jie galėjo atsirasti po užsiėmimų parreli technika (užsiėmimai su žirgais). Vaikai anksčiau minėto šalių konflikto nematė, negirdėjo, nes jis vyko naktį ir ne namie, o garaže. Atsakovas pažymėjo, kad niekada neleistų, jog santykiai su Ieškove paveiktų vaikus. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo remiantis vien Ieškovės pareiškimu ir specialisto išvada, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Uždraudus Atsakovui matytis su vaikais, rūpintis jų sveikata, būtų suvaržyta Atsakovo teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai atsižvelgė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2013 m. balandžio 15 d. specialisto išvadą, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2013 m. balandžio 19 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo Atsakovo atžvilgiu ir Ieškovės paaiškinimus policijai. Todėl teismas teisingai padarė išvadą, jog yra pagrindo spręsti apie galimą nepilnamečiams vaikams Atsakovo veiksmais daromą neigiamą psichologinį poveikį. Taigi, nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
Atskiruoju skundu Atsakovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį, kuria jam pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – uždrausta matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo ginčo nutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors Atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su Atsakovo teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, bus pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
CK 3.170 straipsnio 1 dalyje numatyta tėvo ar motinos, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jų auklėjime. Atsižvelgiant į tėvų bendravimo su vaikais svarbą, pripažintina, kad šios teisės suvaržymas privalo būti pagrįstas aukštesnio ir reikšmingesnio intereso, kurio atžvilgiu nukreiptas netinkamas asmens elgesys, apsauga. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta ir pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas vienam iš tėvų matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose – orientuota į vaikų asmeninių neturtinių interesų užtikrinimą, kad netinkamai besielgiantis tėvas negalėtų daryti neigiamos fizinės ar psichologinės įtakos nepilnamečiams vaikams.
Pirmosios instancijos teismas taikydamas Atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 15 d. Specialisto išvada Nr. G 1163/13(01) apie Ieškovei padarytą sveikatos sutrikdymą (nežymų sveikatos sutrikdymą), Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2013 m. balandžio 19 d. pranešimu apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo artimoje aplinkoje ir Ieškovės paaiškinimais. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 15 d. Specialisto išvadoje Nr. G 1163/13(01) nurodyta, kad apžiūrėjus Ieškovę, kakle išorinių sužalojimo žymių nematyti, jai padarytos poodinės kraujosruvos dilbiuose ir kairėje kojoje, paveikus kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais (b. l. 7-8). Taigi, ši išvada nepatvirtina Ieškovės žodžių, kad Atsakovas ją smaugė; poodinių kraujosruvų kilmė taip pat gali būti įvairi. Tokiu būdu ši išvada negali besąlygiškai patvirtinti Ieškovės žodžių apie Atsakovo vykdomą smurtą jos atžvilgiu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados vyresniojo tyrėjo pažymoje dėl asmens statuso nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. D. C. turi liudytojo statusą ikiteisminio tyrimo medžiagoje (b. l. 38), t.y. jam jokie įtarimai, susiję su Ieškovės galimu sužalojimu, nėra pareikšti. Be to, pažymėtina, kad nei vienas iš įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepatvirtina, jog ginčo tarp Ieškovės ir Atsakovo metu dalyvavo nepilnamečiai vaikai, galėję stebėti galimai neteisėtus Atsakovo veiksmus Ieškovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje esančią medžiagą, priėjo išvados, jog teismui nėra pateikta svarių įrodymų, pagrindžiančių Ieškovės nurodomas aplinkybes apie netinkamą Atsakovo elgesį, kuris galėtų neigiamai įtakoti nepilnamečių vaikų teises ir interesus.
Teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, taip pat atsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. išvadą, kurioje nurodyta, jog vaikai pasiilgsta tėčio, ir kad nėra pakankamo pagrindo uždrausti Atsakovui matytis su nepilnamečiais vaikais (b. l. 51-52).
Įvertinęs visas ankščiau išvardintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas Atsakovui matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais, yra nepagrįsta bei prieštarauja CK 3.170 straipsnio 3 daliai, todėl šis Atsakovo teisių suvaržymas naikintinas.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės – Ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas, ir Atsakovo atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo išspręsti iš esmės – ieškovės M. J. prašymą dėl draudimo atsakovui D. C. matytis su nepilnamečiais vaikais A. C. ir K. C. atmesti.