Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Kėtis“ ieškinį atsakovei T. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-09-14 preliminariu sprendimu (t.1, b.l. 19-20) ieškovo UAB „Kėtis“ reikalavimus patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės T. R. ieškovui UAB „Kėtis“ 15 940,89 Lt skolos, 1498,01 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 17 438,90 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo 2009-09-14 teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 262 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-09-14 preliminaraus sprendimo (t. 1, b.l. 27-28). Atsakovė nesutiko su teismo išvada, jog ją su atsakovu pagal PVM sąskaitą–faktūrą, kurios pradžia yra KĖT Nr. 0000024, o pabaiga - KĖT Nr. 0000025 siejo pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai, nurodžiusi, kad atsakovas siekia pasipelnyti jos sąskaita. Pasak atsakovės, tarp šalių buvo susiklostę ne pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai, o statybos rangos sutartiniai santykiai, ką patvirtina rašytinė 2006-09-08 Statybų rangos sutartis Nr. 6. Nesant pirkimo prievolės, nėra pagrindo priteisti palūkanas nei CK 37 str.2 d pagrindu, nei CK 210 str. l d. pagrindu. Todėl prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-03-15 sprendimu (t.1, b.l. 109-118) pakeitė 2009-09-14 preliminarų sprendimą: priteisė iš atsakovės T. R. ieškovui UAB „Kėtis“ 10 940,89 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10 940,89 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo 2009-09-14 teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 164 Lt bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat papildomai priteisė iš atsakovės T. R. 349,13 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Kėtis“ naudai ir 14,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, - valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu sprendė, kad 2006-09-08 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta Statybų rangos sutartis Nr. 6, kurios pagrindu atsakovas, naudodamas savo darbo jėgą, įrankius bei įranga, įsipareigojo atlikti bendrastatybinius darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) . . Taip pat teismas nustatė, kad atsakovė iš ieškovo pirkdavo statybines medžiagas. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojos L. D. parodymus, teismas konstatavo, kad PVM sąskaita–faktūra serija KĖT Nr. 0000024 ir PVM sąskaita–faktūra serija KĖT Nr. 0000025, kurią turi atsakovė, yra vienas ir tas pats dokumentas, kurį išrašė ieškovo atstovė, o atsakovė pasirašė, patvirtindama, kad nurodytas 15 940,89 Lt vertės prekes gavo. Teismo paskaičiavimais, atsakovei iš viso buvo perduota prekių už 80 242,27 Lt sumą, atsakovė ieškovui sumokėjo 69 301,38 Lt pagal jo pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, taigi liko skolinga ieškovui 10 940,89 Lt. Kadangi ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovės skola yra sumažėjusi iki 10 940,89 Lt, teismas tai įvertino kaip faktą, kad ieškovas nepalaiko ieškinio dalies dėl 5000 Lt skolos ir 1498,01 Lt palūkanų priteisimo, todėl šią ieškinio dalį atmetė, atitinkamai pakeisdamas 2009-09-14 priimtą preliminarų sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovė kelia klausimus dėl sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių šioje byloje netinkamo taikymo, sudariusių prielaidas netinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius bei atsakovės pareigas ieškovui. Taigi šiais klausimais kolegija ir pasisako.

Byloje kilo ginčas dėl 2007-09-17 PVM sąskaitos-faktūros (t.1, b.l. 13-14) apmokėjimo, kurioje yra apeliantės parašas, patvirtinantis atitinkamų statybos procese naudojamų prekių gavimo faktą. Apeliantė įsitikinimu, ši sąskaita–faktūra neatitinka įrodinėjimo priemonėms keliamų leistinumo reikalavimų (CPK 177 str.) ir nepatvirtina prekių, nurodytų šioje sąskaitoje, jai perdavimo, nes yra netikra (suklastota). Kaip matyti iš aptariamo dokumento turinio, ši sąskaita yra sudurta iš dviejų lapų, kuriuose nurodomas prekių eiliškumas (kiekvienos prekių grupės eilės numeris) nėra nuoseklūs – po 30 pirmame lape prekių pavadinimo antrame lape seka 35 prekės pavadinimas; visų prekių kainų suma nors ir nežymiai, tačiau vis tik neatitinka galutinei antrajame lape įvardintai sumai, ties kuria yra apeliantės parašas; nesutampa paties dokumento lapų paženklinimas, nurodant, kad 1 lapas yra PVM sąskaita-faktūra KĖT Nr. 0000024 (išrašymo data - 2007-09-17), antrajame lape atliktas žymėjimas, kad tai yra tęsinys dokumento KĖT Nr. 0000025 (jo antrasis lapas). Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymu išreikalavo iš Vilniaus apskrities VMI iš šios sąskaitos originalo padarytą kopiją (t.1, b.l. 58-59), kurios turinys yra visiškai identiškas byloje jau buvusiai kopijai. Todėl vertinant apeliantės skundo argumentų, kad teismas negalėjo remtis tokiu dokumentu, konstatuodamas jos prievolę ieškovui, pagrįstumą kolegija atsižvelgia į prievolių atsiradimo pagrindus.

Įstatymų leidėjas prievolių atsiradimą sieja ne tik su rašytinių sutarčių sudarymu, bet ir su kitais juridiniais faktais, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Kadangi imperatyvios pareigos pirkimo-pardavimo santykius dėl tokio pobūdžio prekių (statybinių medžiagų) pardavimo įforminti vien rašytine sutartimi nėra nustatyta, tokia sutartis gali būti sudaroma ir žodžiu (CK 6.311 str.), pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti pakanka prekes perduoti pirkėjui arba jo įgaliotam asmeniui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad PVM sąskaitos–faktūros surašymas, pirkėjui ją pasirašius, patvirtina sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą tarp šiame dokumente nurodytų asmenų. Prekių pardavimas pagal sąskaitą–faktūrą iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes – pardavėjo pareigą perduoti prekę ar prekes pirkėjui nuosavybėn, atitinkamai pirkėjo pareigą už perduotas prekes sumokėti.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad šalis rašytinės sutarties pagrindu siejo tik statybos rangos teisiniai santykiai (t.1, b.l. 29-30), ir su tokia teismo išvada kolegija sutinka. Buvusių rangos santykių neginčijo ir pats ieškovas, išdėstydamas savo argumentus į apeliantės prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo (t.1, b.l. 34-35). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas pripažino ir tai, kad jis pats prekėmis, kurias perdavė apeliantei pagal sąskaitas-faktūras, kaip pardavėjas rinkoje neprekiavo. Pažymėtina, kad Statybos rangos sutartimi Nr. 6 šalys nesusitarė dėl ieškovo tarpininkavimo paslaugų, perkant apeliantei statybų procese naudojamas prekes ar statybinių medžiagas, nesusitarė kaip bus atliekamas prekių, reikalingų statybos darbams, įgijimas - ar rangovas jas pirks apeliantės, ar savo paties sąskaita, kaip turėtų būti atsiskaitoma už įgytas prekes. Todėl nesant jokio rašytinio susitarimo (sutarties), šalių teisinių santykių anaiptol negalima vertinti kaip tęstinių santykių dėl prekių ar medžiagų pirkimo–pardavimo ir kalbėti apie jų pardavimą apeliantei kaip apie trunkamą procesą, kaip tai nepagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, pagal visas esančias sąskaitas-faktūras ir apeliantės mokėjimo duomenis apskaičiavęs, kiek iš viso prekių buvo parduota apeliantei, kokia suma už jas sumokėta ir kokios sumos, atsižvelgiant į visų šių dokumentų visumą, dar trūksta. Kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamojoje byloje kiekvieną pirkimo-pardavimo atvejį būtina vertinti individuliai ir tik tada spręsti ar buvo konkrečią dieną, pagal konkrečią sąskaitą–faktūrą susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai dėl kiekvienoje sąskaitoje nurodytų prekių pardavimo apeliantei, ir ar jai pagal kiekvieną pirkimo-pardavimo sandorį atitinkamos prekės buvo realiai perduotos (CK 6.317 str. 1 d.). Įstatymu yra nustatyti reikalavimai parduodamam daiktui – jo kokybei, kiekiui, asortimentui, kitiems kriterijams (CK 6.327 str. 1 d., 6.329 str.). Su tuo yra sietinas ir atitinkamas pirkėjo elgesys (6.330 str., 6.332 str.). Akivaizdu, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir kilus teisme ginčui dėl prekių pagal konkrečią sąskaitą-faktūrą neperdavimo pirkėjui, pardavimo faktą galinčių patvirtinti dokumentų (krovinio gabenimo važtaraščių, čekių, kvitų, sąskaitų-faktūrų ir t.t.) patikimumas negali kelti abejonių. Bet kokie pirkimo-pardavimo dokumentų neatitikimai, o nagrinėjamos bylos atveju jie yra itin ženklūs ir ryškūs, negali būti pateisinami klaidos, neapsižiūrėjimo, netinkamo atspindėjimo bendrovės buhalteriniuose dokumentuose ar kitomis panašiomis aplinkybėmis, kuriomis apeliantės (pirkėjos) poziciją, jog pirkimo - pardavimo sutartis ieškovo nurodomą dieną 2007-09-17 ir pagal nurodomą sąskaitą Nr. 0000024 (b.l.13-14) su ja nebuvo sudaryta, bandė teisme paneigti ieškovas (pardavėjas) savo atstovo ir liudytojos L. D. paaiškinimais (b.l. 102, 103-104). Dėl išvardintų motyvų apeliantės skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas PVM sąskaitos-faktūros (t.1, b.l. 13-14) kaip pirkimo-pardavimo tą dieną faktą patvirtinančio dokumento patikimumas, priimtini ir pripažintini teisingais. Visos abejonės dėl netinkamo dokumentų įforminimo vertinamos šiuo atveju pirkėjos (t.y. apeliantės T. R. ) naudai.

Kita vertus, apeliantės parašo antrame ginčijamos sąskaitos-faktūros lape buvimas taip pat nepatvirtina pirkimo-pardavimo sutarties būtent tą dieną - 2007-09-17 sudarymo, kadangi parašas yra lape su nuoroda į kitą sąskaitą faktūrą - Nr. 0000025. Pastebėtina ir tai, kad pastarąją sąskaitą, tačiau surašytą kita data – 2007-10-05 (t.1, b.l. 94-95) apeliantė pateikė į bylą, kartu tvirtindama apie jos apmokėjimą. Nepaisant to, tiek ieškovo atstovas, tiek sąskaitą pasirašiusi liudytoja L. D. paneigė galimybę, kad pirkimo-pardavimo sandoris su atsakove galėjo būti sudarytas 2007-10-05, tvirtindami apie tokiu numeriu - Nr. 0000025 sąskaitos pateikimą kitai įmonei bei kildindami savo reikalavimo teisę į 10 940,89 Lt skolą būtent iš sąskaitos Nr. 0000024 (t.1, b.l. 102,103-104), kurios - patvirtintos apeliantės parašu - į bylą ieškovas nepateikė. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąskaita Nr. 0000024, kurią į bylą patiekė ieškovas, ir atsakovės pateikta Nr. 0000025 sąskaita yra tapačios, ši išvada klaidinga, ją paneigia kolegijos jau išvardinti motyvai bei argumentai bei pati šių sąskaitų struktūra. Be to, dar vienas byloje esantis dokumentas - Vilniaus apskrities VMI 2009-11-19 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 185-1116 patvirtina ieškovo teiginius toje dalyje, jog PVM sąskaita-faktūra KĖT Nr. 0000025 pagal ieškovo bendrovės buhalterinius dokumentus yra išrašyta UAB „Elkonga“ vardu 7078,08 Lt sumai (t.1, b.l. 66).

Tokie bylos įrodymai leidžia teisėjų kolegijai pripažinti, jog pirkimo-pardavimo sutartis su apeliante 2007-09-17 dieną nebuvo sudaryta. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad būtent daiktų pardavėjui (ieškovui) pirmiausiai tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad pirkimo-pardavimo sandoris yra įvykęs, t.y. buvo sudarytas (CPK 12 str., 178 str.). Tik įrodžius pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo faktą jau gali būti vertinama, ar pirkėjas savo priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes – įvykdė laiku ir tinkamai. Nagrinėjamos bylos atveju, kaip minėta, jokių patikimų pirkimo-pardavimo sutarties ieškovo nurodomą dieną sudarymą patvirtinančių duomenų nesama, todėl vertinti apeliantės veiksmų atitikimą CK 6.38 str., 6.200 str., 6.314 str. nuostatoms sąlygos nesusiklostė.

Šiomis aplinkybėmis teisinių prielaidų ieškovo reikalavimų patenkinimui, esant tokiam ieškinio faktiniam pagrindui, taip pat nebuvo. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai tampa teisiškai neaktualūs, ir kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo institutą, taip pat materialinių teisės normų, reglamentuojančių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, aiškinimo ir taikymo skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir ginčas išspręstinas iš esmės – Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-09-14 preliminarus teismo sprendimas (t.1, b.l. 19-20) panaikintinas ir ieškinys atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 430 str. 6 d. 2 p.).

Užtikrindamas ieškovo interesus, Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-09-14 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo apeliantės turtą bei pinigines lėšas pradinių ieškinio reikalavimų – 17 438,90 Lt sumai (t.1, b.l. 17-18). Laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos, išnykus tokių priemonių taikymo pagrindui (CPK 150 str. 4 d.).

Apeliantės naudai iš ieškovo priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos – sumokėtas už apeliacinį skundą 100 Lt žyminis mokestis (t.2, b.l. 52-53, 56) ir atstovavimo pirmosios instancijos teisme 1500 Lt išlaidos (t.1, b.l. 91) ( CPK 93 str., 98 str.).

Iš ieškovo valstybės naudai priteistina žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, nuo kurios mokėjimo apeliantė teismo nutartimi buvo atleista – 228 Lt (t.2, b.l. 52-53), o taip pat procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos tiek pirmosios instancijos teisme - 14,38 Lt, tiek ir apeliacinės instancijos teisme - 5,60 Lt (t.2. b.l. 60) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš UAB „Kėtis“ 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) litų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 100 (vieną šimtą) litų žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų T. R. naudai.

Priteisti iš UAB „Kėtis“ 228 (du šimtus dvidešimt aštuonis) litus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme ir 19 (devyniolika) litų 98 centus procesinių dokumentų siuntimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų valstybės naudai

Panaikinti Vilniaus m. 2-jo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – T. R. , a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir/ar piniginių lėšų areštą 17 438 (septyniolikos tūkstančių keturių šimtų trisdešimt aštuonių) kitų 90 centų sumai.