- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- 2S-480-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37549-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- I. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei I. P. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. K. pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti jos naudai iš atsakovės I. P. 256,12 EUR skolą regreso tvarka, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė taip pat prašė jos reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį turtą, kadangi, ieškovės nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų apsunkintas arba neįvykdomas teismo sprendimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nutartyje akcentuota, kad ieškovės prašoma priteisti suma, kurios ribose prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nelaikytina didele laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu ir savaime sudarančiu pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, jog atsakovė gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Pažymėjo, kad jokių kitų motyvų ieškovė prašyme nenurodė.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą, nepagrįstai rėmėsi tik vienu iš kriterijų – ieškinio nedidele suma. Teigia, jog atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo iki 2015 m. lapkričio mėn. visiškai nevykdė pagrindinės prievolės, kurioje ji yra solidarioji skolininkė, tai įrodo, jog jos finansinė padėtis yra prasta. Taip pat teismas nenurodė motyvų, dėl ko, jo nuomone, ieškinio suma yra nedidelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turto atžvilgiu, teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdytas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Šiuo atveju ieškovės prašoma priteisti suma iš atsakovės sudaro 256,12 Eur, o pirmosios instancijos teismas laikė, jog ši suma nelaikytina didele laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien dėl pareikšto reikalavimo turtinės apimties negali būti pateisintas įstatyme nurodytomis sąlygomis, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien darant prielaidą, jog atsakovas finansiškai nepajėgus pareikšto reikalavimo apimtyje, niekaip negali užtikrinti CPK 144str. 1 d. nurodyto tikslo pasiekimo, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis tokiu atveju negali būti pasiektas asmens, kuriam tokios priemonės taikomos, finansinių galimybių pagerinimas. Grėsmė būsimo galbūt ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui galėtų kilti tada, jei būtų duomenų apie tai, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą, jį paslėpti, sunaikinti ar imtis kitokių veiksmus tam, kad išvengtų galimo išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo, t.y. ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovės siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti savo mokumo galimybes ar kitokį akivaizdžiai nesąžiningą elgesį. Taip pat nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų (CPK 178 str.), kurie patvirtintų, jog egzistuoja reali grėsmė galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog prašoma priteisti suma iš atsakovės suma yra didelė ir atsakovė, ieškinio tenkinimo atveju, negalės atsiskaityti su ieškove.
Apeliantė taip pat skunde nurodo, jog atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo iki 2015 m. lapkričio mėn. visiškai nevykdė pagrindinės prievolės, kurioje ji yra solidarioji skolininkė, o tai įrodo, jog jos finansinė padėtis yra prasta. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartyje nustatė, jog atsakovė I. P. mirė 2014-09-07. Tokiu būdu apeliantės argumentai, jog atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio nevykdo prievolės netenka prasmės.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas
nutaria:
Apeliantės D. K. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.