- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-08
- Bylos Nr.
- 2A-8-567/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- J. M., T. R., I. Č.
- Ieškovas
- A. Č.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Svetlana Pronina, Vilhelmas Keliuotis, Laima Balčiūnienė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-283-647/2008 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovams J. M. , T. R. ir I. Č. , trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. Č. 2007-09-25 pateikė ieškinį, prašydamas pripažinti ieškovo teisę gauti iš atsakovų kompensaciją už neteisėtai jiems sugrąžintą visą S. Č. turėtą žemę ir priteisti iš atsakovų dabar valdomų žemės sklypų: 7800 kv.m., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 9000 kv.m., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 11500 kv.m., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 12800 kv.m., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 1/4 dalį ginčo žemės natūra, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad po ieškovo motinos R. Č. mirties liko namų valda su joje esančiais pastatais (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Kadangi nei po tėvo A. Č. mirties 1970 m., nei po motinos mirties 2002 m. nurodytas palikimas nebuvo įregistruotas kaip palikėjų nuosavybė, ieškovas turėjo tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisių į pastatus tėvo vardu įregistravimo. Mirusio tėvo vardu nekilnojamojo turto įregistravimas buvo atliktas tik 2006 m. Dėl šios priežasties ieškovas negalėjo laiku kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo ir praleido įstatymą nustatytą terminą. Vilniaus miesto l apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-12381-171/2006 ieškovo prašymą tenkino ir terminą atnaujino. Ieškovas priėmė palikimą – gyvenamąjį namą su priklausiniais ir šį nekilnojamąjį turtą registravo savo vardu. Ieškovas pradėjo domėtis nuosavybės teisių į jo senelio S. Č. turėtos nuosavybės – žemės sklypo atstatymo reikalais. Ieškovas žinojo, jog buvo priduotas prašymas su visais reikalingais priedais atstatyti nuosavybės teises į senelio turėtą nekilnojamąjį turtą, kuriame ieškovo tėvas buvo nurodytas pretendentu kartu su kitais broliais ir seserimis. Ieškovo motina jam pasakojo, jog pretendentai yra kreipęsi į Buivydiškių rajono agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teisę į ieškovo senelio turėtą iki nacionalizacijos 5 ha dydžio žemės sklypą. Kartu su pretendentų prašymu atkurti nuosavybės teises pareiškėjai pateikė ir atitinkamus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti visi įpėdiniai. Ginčo žemės sklypo plotas yra 5 ha, taigi kiekvienas iš keturių įpėdinių turėjo teisę gauti po 1,25 ha žemės. Civiliniai santykiai tarp visų pretendentų atsirado 1997-07-01 LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo galiojimo metu iš juridinio fakto, kai nuosavybės teisė buvo atkurta ne visiems įpėdiniams ir šis įstatymas jiems ir jų teisių perėmėjams sukūrė prievolinius santykius. Prievolę sumokėti kompensaciją dabar turi įvykdyti ir jų teisių perėmėjai (atsakovai). Atsakovai nėra ginčo žemės sklypo sąžiningi įgijėjai, nes šio turto paveldėjimo metu žinojo apie ieškovo teises į dalį senelio turėto nekilnojamojo turto. Ieškovo teisė į kompensaciją įtvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme bei Civiliniame kodekse. Atsižvelgiant į tai, kad nei ieškovo tėvas, nei motina aiškiai nebuvo išreiškę savo valios atsisakyti ir niekada neketino atsisakyti nuo nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, atsakovai negalėjo tapti visos žemės savininkais. Ieškinio senaties terminas reikalauti kompensacijos dar nėra pasibaigęs, kadangi ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2007 m. iš atsitiktinai sutiktos giminaitės, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos dar 2003 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais ir ne visų įpėdinių vardu (LR CK 6.237 str. – 6.242 str., 1997-07-0l LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str.).
Atsiliepimas
Atsakovė J. M. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. Č. iki nacionalizacijos valdytą žemę atsakovai kreipėsi dar 1995 m. Pagal tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 str. mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą. Tokiu būdu ieškovas ir jo motina turėjo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. Č. turėtą žemę, nes ieškovo tėvas mirė 1970 m. Ieškovo nurodytas argumentas dėl termino prašymui dėl nuosavybės atkūrimo praleidimo patvirtino tik vieną faktą, kad ieškovas nesirūpino savo teisėmis, būdamas jaunas ir energingas, nesidomėjo nuosavybės atkūrimo procesu, tokiu būdu išreikšdamas savo atsisakymą įgyvendinti savo teises į ginčo žemę. Ieškovo turėtų teisių neįgyvendinimas nuo 1992 m. iki 2004 m. galėjo būti vertinamas tik kaip aiškus ir nedviprasmiškas atsisakymas nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrus atsakovams nuosavybės teises į visą S. Č. iki nacionalizacijos valdytą žemę, neatsirado nepagrįsto praturtėjimo santykiai, nes šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams buvo teisėti ir ieškovo neginčijami (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 4 d., 10 str. 4 d.).
Atsakovė T. R. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pats patvirtino, kad jis nuosavybės reikalų nekontroliavo ir į juos nesigilino, t.y. savo neveikimu patvirtino, kad būdamas pirmos eilės paveldėtojas per įstatymo nustatytą terminą palikimo nepriėmė, todėl ieškovo palikimo dalis buvo padalinta kitiems įpėdiniams lygiomis dalimis (CK 5.50 str. 3 d., 5.61 str.).
Atsakovas I. Č. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas klaidino teismą, teigdamas, jog visi žemės grąžinimo veiksmai buvo atliekami jam nežinant. Pats atsakovas asmeniškai ieškovui kelis kartus buvo minėjęs, kad ieškovas pateiktų atitinkamoms institucijoms reikalingus dokumentus, tačiau ieškovas tuo nepasirūpino. Ieškovas savo ieškinyje vadovavosi civiline byla Nr. 2-12381-17/2006, tačiau nutarties nepateikė, todėl neaišku kokia apimtimi teismas tenkino ieškovo ieškinį (CK 5.50 str. 3 d., 5.61 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-09-24 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė priteisti iš ieškovo A. Č. 11,40 Lt pašto išlaidų valstybės naudai ir, sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2007-09-27 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nuosavybės teise priklausantiems J. M. , T. R. , I. Č. žemės sklypams: 7800 kv.m., kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini); 9000 kv.m., kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini); 11500 kv.m., kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini); 12800 kv.m., kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. Teismas nustatė, kad 1991-10-29 F. Č. , 1995-11-09 T. R. , 1999-04-15 T. R. ir V. Č. , 2003-05-20 A. Č. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į S. Č. žemę, nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, žemės sklypo planai ir abrisai, VĮ Registrų centras duomenys. 2001-01-16 Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pažymose dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų nurodė, kad į buvusio savininko S. Č. nuosavybės teisėmis valdytą 5,00 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. F. Č. turi nuosavybės teisę į 1,66 ha žemės, T. R. į 1,67 ha žemės, V. Č. į 1,67 ha žemės. 2003-02-21 atlikti žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktai, o 2003-05-25 nustatyti žemės sklypo kadastro duomenys bei sudarytos žemės naudojimo plotų eksplikacijos, žemės bazinės vertės skaičiavimai, žemės naudmenų našumo skaičiavimo žiniaraščiai bei suvestiniai duomenys. 2003-11-04 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais Nr. 41-16871, Nr. 41-16872, Nr. 41-16873 V. Č. , F. Č. ir T. R. atkurtos nuosavybės teisės į S. Č. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, o būtent – V. Č. 1,67 ha, F. Č. 1,66 ha, T. R. 1,67 ha. 2004-12-06 išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas I. Č. po jo motinos F. Č. mirties. J. M. nuosavybės teisės į 0,3900 ha žemės sklypą įregistruotos 2006-08-07 pagal 2004-05-25 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4107, 2005-03-31 teismo nutartį Nr. 2-00118-314/2005, 2006-07-25 apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.2-7277-41. 2005-03-31 sudarytas žemės sklypo padalijimo planas. 2005-03-31 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis tarp J. M. , T. R. ir I. Č. dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. 2006-12-11 išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas ieškovui po A. Č. mirties.
Teismas pažymėjo, jog 1991-06-18 įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ ir LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenustatyta pareiga asmeniui, paduodančiam prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, jame įvardyti visus galimus pretendentus į turto grąžinimą. Minėtame įstatyme nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurie prašymus padavė iki 2001-12-31 arba kuriems dėl svarbių priežasčių praleistas terminas atnaujintas teismo. Teismas konstatavo, jog ieškovas ir jo motina nėra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo subjektai, nes įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymų nuosavybės teisėms atkurti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo motina bei ieškovas nebuvo tinkami pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, padarė išvadą, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją už atsakovams atkurtą nuosavybės teisę į žemę. Teismas konstatavo, jog pagrindas, pagal kurį atkurta nuosavybės teisė atsakovams, nepanaikintas, atsakovai teisėtai valdo jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Teismas pažymėjo, kad pagal minėtame įstatyme pareiškėjo prašymui atkurti nuosavybės teises nustatytus turinio reikalavimus jame turi būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą. Tiek šio įstatymo normose, taip pat LR Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintoje prašymo formoje, nenustatyta pareiga institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie laiku nebuvo pateikę tokių prašymų. Teismas konstatavo, jog teisės aktuose taip pat nenustatyta šių institucijų pareigos pranešti tokiems asmenims apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo priėmimą.
Teismas pažymėjo, kad tinkamai savo valios nepareiškęs asmuo, nors ir nurodytas kito pretendento paduotame prašyme kaip žinomas asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nelaikytinas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma, atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytus įpėdinius, bet tik tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas padarė išvadą, kad pagal 1991-06-18 įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ pilietis galėjo teises įgyti, tik tinkamai išreiškęs savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymėjo, jog dėl šios priežasties ieškovas nebūtų įgijęs teisės atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią dalį, jeigu ir būtų nurodytas kitų pretendentų ar netgi motinos paduotame prašyme kaip pretendentas į nuosavybės susigrąžinimą. Teismas konstatavo, jog ieškovo civilinės teisės minėto įstatymo pagrindu galėjo atsirasti tik jo valiniais veiksmais, o tokios valios neišreiškus, ieškovui neatsirado subjektinės teisės susigrąžinti žemę natūra ar gauti už ją kompensaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje bylose dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo taip pat laikomasi nuostatos, jog pretendento teisė gauti kompensaciją už žemę, nuosavybės teisė į kurią atkurta kitam pretendentui, siejama su prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę buvimu, nepaisant to, kad jis paduotas pavėluotai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir jo motina nelaikytini pretendentais atkurti pažeistas nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Teismas pažymėjo, jog įstatymas nenustato teisės piliečiams, praleidusiems terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismo tvarka reikalauti kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės atkurtos. Kadangi nei ieškovas, nei jo motina nepadavė prašymų nuosavybei atkurti, todėl įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ numatyta nuostata dėl teisės reikalauti teismo tvarka kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos, ieškovo reikalavimui pagrįsti netaikoma. Teismas konstatavo, jog negalima teigti, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo, nes nuosavybės teisės į žemės sklypą jiems atkurtos pagal įstatymą. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, ieškovo ieškinį atmetė (CK 1.136 str., 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 10 str. 1 d., 4 d., 9 d., CPK 88 str., 92 str., 93 str., 96 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas A. Č. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-09-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teismo sprendimas priimtas, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, ir yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Teismas netinkamai nustatė ieškinio dalyką, kadangi ieškinio reikalavimą vertino kaip reikalavimą atkurti nuosavybės teises į ieškovui priklausiusią jo senelio žemės dalį. Teismas ieškovo reikalavimą iš esmės vertino, vadovaudamasis tik 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ normomis bei administracinių teismų praktika. Teismas, taikydamas minėto įstatymo specialiąją normą, reglamentuojančią nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, vadovavosi prieštaringais motyvais. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų pareigos nebuvimo pareiškime dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kitus žinomus pretendentus į išlikusį nekilnojamąjį turtą, vadovavosi LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir pažymėjo, jog minėto įstatymo 11 str. nustato, jog pretendentas prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi nurodyti jam žinomus kitus piliečius, turėjusius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
2) Pirmosios instancijos teismas skirtingai taikė to paties įstatymo normas. Nurodydamas, kad įstatymo nuostatos nenustato teisės piliečiams, praleidusiems terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismo tvarka reikalauti kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės atkurtos, teismas pažymėjo, jog teisė reikalauti teismo tvarka kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės atkurtos, buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 10 str. 9 d., o teisė reikalauti kompensacijos už nesugrąžintos žemės ar miško plotą iš kitų pretendentų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į visą turėtos žemės ar miško plotą, buvo įtvirtinta piliečiams, pavėlavusiems laiku paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atkūrimo.
3) Teismas netinkamai taikė CK 1.136 str. 1 d., nustatydamas, kad ieškovo civilinės teisės įstatymo pagrindu galėjo atsirasti tik jo valiniais veiksmais, o tokios valios neišreiškus, ieškovui neatsirado subjektinės teisės susigrąžinti žemę natūra ar gauti už ją kompensaciją. Ieškovas savo ieškinyje nereikalavo atkurti jam nuosavybės teisę į jo senelio žemę įstatymo pagrindu. Ieškinys buvo pareikštas dėl kompensacijos priteisimo iš atsakovų, nepagrįstai praturtėjusių, atkuriant jiems nuosavybės teises į tą žemės sklypo dalį, kuri paveldėjimo teisės pagrindu turėjo būti atkurta tiesiogiai ieškovui, jeigu jis būtų pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Ieškinio reikalavimas buvo pripažinti ieškovo teisę gauti kompensaciją iš atsakovų pagal CK 6.237 str. – 6.242 str. Be to, ieškovas savo reikalavimą kildino iš prigimtinės paveldėjimo teisės ir grindė CK normomis, 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi tik įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, nepasisakydamas dėl normų, ginančių teisėtus ieškovo interesus. Teisės netekimas susigrąžinti turtą įstatymo 10 str. pagrindu neatėmė iš ieškovo teisės reikalauti kompensacijos iš atsakovų, remiantis kitomis materialiosios teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nustatė, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimą grindė CK 4.72 str., 6.237 str. – 6.242 str., tačiau sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėl ieškovo motyvų ir argumentų nepasisakė, iš esmės įvertindamas tik atsakovų, jų atstovų ir trečiojo asmens paaiškinimus ir pateiktus į bylą įrodymus. Be to, teismas nepagrįstai nepasisakė ir dėl atsakovų pateiktų argumentų, nustatytų aprašomojoje sprendimo dalyje, jog atsakovams lygiomis dalimis buvo padalinta ieškovui tenkanti palikimo dalis į S. Č. žemės sklypą, kadangi ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti bei nepateikė jokių įrodymų, kad būtų priėmęs kitą mirusio tėvo turtą ar turtines teises, išskyrus nustatytus paveldėjimo teisės liudijime. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, turėjo galimybę nustatyti, kad ieškovas tinkamai įrodė savo teisę reikalauti kompensacijos iš atsakovų.
5) Teismas nepagrįstai taikė administracinių teismų suformuotą praktiką bei netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą bylose dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Šioje civilinėje byloje turėjo būti taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose dėl santykių, susijusių su nepagrįstu turto įgijimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Teismas turėjo nustatyti, kad įstatymai nuosavybės teisių atkūrimą mirusiojo vaikams grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Todėl, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš pretendentų arba ne visiems pretendentams, pripažintina, kad šis pretendentas ar pretendentai įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo.
6) Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, nuosekliai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, turėjo nustatyti, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti. Teismas turėjo nustatyti, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovas ar jo motina aiškiai atsisakė teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, ir, kad yra įrodymų, jog ieškovo motina galėjo susitarti su mirusio vyro seserimis ir broliu, kad jie tvarkys nuosavybės teisių atkūrimo reikalus, o tas teises atkūrus, ieškovo motinai tenkančią turto dalį įteisins jos vardu įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas I. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo motina F. Č. praktiškai viena, nedalyvaujant kitiems pretendentams (nors ir padavusiems prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo), tvarkė visus su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius reikalus. Taip pat atsakovas paaiškino, kad jo motina gyveno kaime greta ieškovo motinos, jos nuolat bendravo, galimai ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo motina po vyro mirties gyveno asocialiai, vyro artimųjų nebuvo laikoma artimu šeimos nariu, pretendentai (ar vienas iš jų) į S. Č. žemę galėjo turėti tikslą eliminuoti ieškovo motiną, o tuo pačiu ir ieškovą iš S. Č. įpėdinių rato. Tokią prielaidą pagrindė ir aplinkybė, kad atkuriant nuosavybės teises į 5 ha žemės sklypą, kuriame yra ieškovo tėvui priklausę namas ir ūkio pastatai, žemės sklypas buvo suformuotas taip, kad aplink šiuo metu ieškovo paveldėtus pastatus neliko laisvos žemės namų valdai suformuoti.
Atsiliepimas
Atsakovė J. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003 konstatuota, jog 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 10 str. 9 d. numatė, jog tais atvejais, kai nuosavybė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurtą vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti, gali iš pastarojo reikalauti kompensacijos. Ta aplinkybė, jog 1997-07-01 įstatyme tokios normos nebeliko, nereiškia, jog įstatymų leidėjas pakeitė teisinį šios problemos reguliavimą, kadangi yra pakankamai ir kitų teisės normų, reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių.
Atsakovai I. Č. ir T. R. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. Č. (gim.1967 m.), būdamas pilnametis, tinkamai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio S. Č. žemę ir jis nelaikytinas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą.
Tai, kad ieškovas tinkamai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sukūrė teisines pasekmes ir galimybę kitiems asmenims realizuoti jų subjektines teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas vėliau persigalvojo ir pakeitė valią, pageidaudamas gauti kompensaciją natūra (žemės, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos pretendentams, dalį) nepanaikino atsakovų įgytų teisių į žemę po nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams į S. Č. žemę. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei ieškovas, nei ieškovo motina (mirė 2002 m.), nebuvo pateikę prašymų įstatymo nustatytu laiku atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jie nelaikytini pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiu būdu ieškovui negali būti priteista kompensacija iš kitų pretendentų (ar jų turto paveldėtojų), kuriems nuosavybės teisės atkurtos pagal 2003-11-04 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr. 41-16871, Nr. 41-16872, Nr. 41-16873, nes ieškovas, neišreikšdamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neįgijo subjektinių teisių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio dalyką, kadangi ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo vertino, atsižvelgdamas į aplinkybes dėl to, ar ieškovas išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į jo senelio žemės dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados yra nuoseklios ir atitinkančios byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.
Šalies argumentai
Tai, kad T. R. 1995 m. prašyme atkurti nuosavybės teises į S. Č. žemę, nurodė įpėdinį A. Č. , ieškovui nesukūrė teisinių pasekmių, nes tik pats ieškovas arba/ir jo motina turėjo patys išreikšti valią nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančias specialaus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, nes ieškovas neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal pirmiau nurodyto Įstatymo nustatytą reglamentavimą ar gauti už ją kompensaciją.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė ieškovo reikalavimo pagrįstumo CK 4.72 str., 6.237 str. – 6.242 str. pagrindais, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir su juos susijusius kompensavimo klausimus reglamentuoja specialaus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo“, bet ne Civilinio kodekso normos. Kartu pripažintinas nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.136 str. 1 d., nes teismas pagrįstai įvertino, kad neatsirado ieškovo civilinės teisės ir pareigos pagal nurodytą specialųjį įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentai dėl prigimtinių paveldėjimo teisių pažeidimo neturi teisinės reikšmės bylos nagrinėjimo dalykui, kai teisiškai reikšminga aplinkybė yra dėl paties ieškovo neveikimo neįgytos subjektinės teisės dalykas.
Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai netaikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-09-08 nutartis Nr. 3k-3-777/2003, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Apeliantas nepagrįstai remiasi šia kasacinės instancijos nutartimi, nes neįrodė, kad jis arba/ir jo motina įstatymo nustatyta tvarka ir terminais taip pat siekė atkurti nuosavybės teises į žemę.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Aplinkybės, kad ieškovas ar/ir jo motina neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sudarė teisinį pagrindą ieškinį atmesti, todėl apelianto argumentai apie tai, kad ieškovas ir/ar jo motina neatsisakė teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, neturi teisinės reikmės, atsižvelgiant į tai, kad neįgijus subjektinės teisės, asmuo neturi ko ir atsisakyti.
Teisėjų kolegija nevertina argumentų dėl to, ar atkuriant nuosavybės teises į 5 ha žemės sklypą, ieškovo tėvui priklausę namas ir ūkio pastatai patenka į suformuotą žemės sklypą, ir koks galimas žemės sklypo dydis ieškovo namų valdai suformuoti, nes ieškovas neginčijo 2003-11-04 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų Nr. 41-16871, Nr. 41-16872, Nr. 41-16873 atkurti nuosavybės teises ir nepareiškė reikalavimų dėl teisių į žemės sklypo ieškovo namų valdai suformavimo pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.
Kolegija nevertina kitų apelianto argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, nes jie yra bendro pobūdžio samprotavimai. Tokiu būdu kolegija pažymi, kad ieškovo teisių pažeidimo nenustatė. Tai, kad ieškovas mano, kad yra privilegijuotas teisinių santykių dalyvis, kuris gali bet kada pakeisti valią, nereiškia jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nes šiuo atveju ieškovas dėl savo neveikimo neįgijo subjektinių teisių nuosavybės į žemę atkūrimo procese.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., LR CPK 2 str., 5 str., 7 str., 177 str. -179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantas neturi teisės gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir turi pareigą atlyginti atsakovams T. R. ir I. Č. jų patirtas bylinėjimosi išlaidas po 500 Lt (2 t., b.l. 41, 42), kurių dydis neviršija maksimalių priteistinų sumų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.11 p., 8.18 p., 9 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. Č. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės T. R. naudai.
Priteisti iš ieškovo A. Č. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo I. Č. naudai.