Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4-7 straipsniuose nustatytos materialaus ir procesinio pobūdžio sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui taikyti ir restruktūrizavimo bylai iškelti. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 str. 4 d. restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka šio įstatymo 4 str. išdėstytas sąlygas ir nebuvo pažeisti šio įstatymo 5 str. reikalavimai. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 str. nustatyta, kad įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu įmonė atitinka šias sąlygas: 1) įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) nėra nutraukusi veiklos; 3) nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 mėnesius iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą šio įstatymo 28 str. 1 d. 2 ir 3 p. nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 str. 5 d. nustatyta, kad teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 str. išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti šio įstatymo 5 str. ir 6 str. 2 d. 1 p. nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Konkuruojant kelioms vertybėms, susijusioms su įmonės reabilitavimu bei likvidavimu, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapginus bus padaryta didesnė žala. Poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai pastovaus pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, nes įmonės gaivinimo atveju tiek įmonė, tiek jos darbuotojai bei kiti kreditoriai patirs didesnę naudą (įmonė funkcionuos kaip verslo subjektas toliau, bus išsaugotos darbo vietos, valstybė gaus pajamų mokesčių pavidalu, kreditoriai, ypač paskutiniosios eilės, restruktūrizavimo proceso metu turės didesnes galimybes gauti reikalavimų patenkinimą), nei likvidavimo atveju, kuomet įmonės turtas parduodamas už likvidacines vertes ir paskutinės eilės kreditorių galimybės atgauti skolas neretai yra labai minimalios. Įmonės restruktūrizavimo proceso metu įmonės veiklą prižiūri administratorius ir teismas (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 str. 2-3 d.), todėl grėsmės, kad finansiniai rodikliai staiga iš esmės pablogės, ji taps nemoki ir iš esmės pasunkės kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, beveik nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 2-691-330/2015). Todėl nagrinėjamos bylos atveju būtina nustatyti, ar UAB „Opsta“ yra pajėgi toliau savarankiškai funkcionuoti, ar bendrovės finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai pastovaus pobūdžio bei ar nėra kitų Įmonių restruktūrizavimo įstatymo įtvirtintų pagrindų atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri, be kita ko, nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-82/2013).

Vertinant UAB „Opsta“ finansinę padėtį, pirmiausiai pastebėtina, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai leidžia daryti išvadą, kad atsakovo patiriami finansiniai sunkumai nėra laikini. 2014 m. – 2015 m. rugsėjo 30 d. balansų duomenys rodo, jog įmonė 2013 m. turto turėjo 584602,93 Eur sumai (iš jų ilgalaikis tik – 25401,7 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 370571,71 Eur; 2014 metais įmonės turto vertė siekė 237056 Eur (iš jų 145415 Eur ilgalaikis), per vienerius metus mokėtinos sumos – 463487 Eur; 2015 m. rugsėjo 30 d. įmonės turto vertė siekė 136436 Eur (iš jų ilgalaikis tik 26873 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos – 319760 Eur (t. I, b. l. 30-37). Taigi įmonės turto vertė nuo 2013 m. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. kiekvienais metais mažėjo per pusę, 2013 m. įmonės skolos viršijo pusę įmonės turto, 2014 metais skolos įmonės turtą viršijo beveik du kartus, 2015 m. rugsėjo 30 d. skolos įmonės turtą viršijo 2,5 karto. Nors atsakovas nepateikė informatyvaus kreditoriaus sąrašo, su konkrečiai nurodytais atsiskaitymo terminais, tačiau iš pareiškimo turinio, metmenų bei kreditoriaus sąrašo matyti, jog pradelstos skolos kreditoriams 2015 m. spalio mėn. (kreipimosi į teismą metu) sudarė 191860,01 Eur. Taigi spręstina, jog šiuo metu atsakovo įsipareigojimai siekia ne mažiau nei 191860,01 Eur, t. y. žymiai viršija pusę balanse nurodyto turto vertę. Iš viešų duomenų taip pat matyti, jog įmonės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nuosekliai auga nuo 2015 m. spalio 16 d. (6581,43 Eur) ir 2015 m. gruodžio 30 d. sudarė 12849,79 Eur. Be to, pagal naujausius VSDFV duomenis įmonėje dirbančiųjų asmenų skaičius laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. sausio 8 d. sumažėjo nuo 25 iki 18. Duomenų, kad šiuo metu yra iš esmės pasikeitusi bendrovės turto sudėtis, jo vertė bei įsipareigojimų suma, teismui nepateikta. Atsakovas taip pat nepateikė ir informatyvaus (su atsiskaitymo terminais) debitorių sąrašo, iš kurio būtų galima spręsti apie skolų išieškojimo tikimybę. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas turi pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad bendrovė atitinka nemokios įmonės kriterijus, todėl jai negali būti iškelta restruktūrizavimo byla. Be to, atsakovo kreditorių sąrašas rodo, kad atsakovas turi ir didelius su darbo santykiais susijusius įsiskolinimus darbuotojams, o tai atitinka vieną iš bankroto bylos iškėlimo savarankiškų pagrindų (Įmonių bankroto įstatymo 4 str. 1 d.). Pažymėtina, kad sprendžiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas neturi pareigos atlikti tokios apimties nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis Nr. 2-1418/2012).

Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 str. 1 d. 7 p. metmenyse turi būti preliminarus įmonės verslo planas, kuriame privalo būti numatytos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 12 str. 2 d. nurodytos priemonės. Nors restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos verslo plano priemonės yra tik preliminarios, tačiau jos turi parodyti, kad įgyvendinus jas įmonė įveiks finansinius sunkumus. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo.