Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams, BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė R. P. nustatyta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš R. P. 4866,60 Lt Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM už E. G. gydymą.

Priteista iš R. P. E. G. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2007 m., laikotarpiu nuo rugsėjo mėnesio vidurio iki rugsėjo mėnesio pabaigos, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo gyvenamojo buto Nr. 5, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia sudavė smūgius gumine šlepete kartu gyvenančiam mažamečiui E. G. , gim. (duomenys neskelbtini), į veidą ir šlaunis, sudavė rankos delnu E. G. į krūtinę ir nugarą, suėmęs ranka suspaudė E. G. dešinę ranką, tuo padarydamas E. G. kraujosruvas veide, krūtinėje, nugaroje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, šlaunyse, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo gyvenamojo buto Nr. 5, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje ne mažiau kaip tris kartus tyčia iš rankų numetė mažametį E. G. , gim. (duomenys neskelbtini), ant sofos-lovos, bei 2007 m. spalio mėnesio 1 d. tarp 17-18 val. nurodyto buto kambaryje, paėmęs į rankas, tyčia purtė E. G. , tokiais veiksmais padarydamas E. G. sukrėsto vaiko sindromą – kraujo išsiliejimą po kietuoju dešinio pusrutulio dangalu, kraujosruvas stiklakūnyje, tinklainėse, tai yra padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs R. P., liudytoją G. P., ekspertę S. B., ištyręs specialisto išvadas, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių ir jų pakanka R. P. kaltei įrodyti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bei 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl tyčinio mažamečio E. G. nežymaus bei sunkaus sveikatos sutrikdymo. Priešingai nei teigia apeliantas R. P. , nėra pagrindo teigti, kad teismo padarytos išvados dėl jo kaltumo yra neteisingos, neobjektyvios, prieštaraujančios nustatytoms faktinėms aplinkybėms. BPK 20 straipsnis numato, jog įrodymais gali būti bet kokie duomenys, jei jie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas. Tai reiškia, kad tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys nėra reikšmingi, sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina tam tikrų bylos duomenų ryšį ir reikšmę, atsižvelgdamas į pareikštus kaltinimus, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis. Proceso dalyviai taip pat turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos proceso šalių užimta pozicija. Apeliaciniame skunde R. P. užimta pozicija, jog E. G. jis tyčia nežalojo pirmu atveju, o nežymiai sužalojo, kai žaidžiant su juo ir mėtant į viršų, keletą kartų nepavyko jo pagauti ir šis nukrito, antru atveju sukrėsto vaiko sindromas galėjo atsirasti šį išmetus, nėra nauja. Ji tokia pati buvo pirmosios instancijos teisme, tačiau ją ištyrus atmesta. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti teismo nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai paaiškinančiais, kodėl teismas kritiškai vertino R. P. parodymus apie tai, kad jis, žaisdamas su E. G., jį netyčia išmetė ant lovos ir jo niekada nemušdavo, motyvais. Pirmiausia teismas vadovavosi specialisto išvadomis ir ekspertės S. B. apklausa teisiamajame posėdyje. Specialisto išvadoje Nr. G4632 E. G. konstatuota daugybinės poodinės kraujosruvos veide, krūtinėje, nugaroje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, šlaunyse, kraujo išsiliejimas po kietuoju dešinio pusrutulio dangalu, kraujosruvos stiklakūnyje, tinklainėje, kraujo išsiliejimas po kietuoju dešinio pusrutulio dangalu, kraujosruvos stiklakūnyje, tinklainėse atitinka sukrėsto vaiko sindromo požymiams. Daugybinės poodinės kraujosruvos veide, krūtinėje, nugaroje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, šlaunyse padarytos kietu buku daiktu. Sukrėsto vaiko sindromas, t. y. kraujo išsiliejimas po kietuoju dešinio pusrutulio dangalu, kraujosruvos stiklakūnyje, tinklainėse galėjo susidaryti vaiką stipriai purtant, kratant rankose. Sukrėsto vaiko sindromas atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo kriterijus, nebūdingas griuviminei traumai. Daugybinės poodinės kraujosruvos veide, kirstinės nugaroje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, šlaunyse, vertinant sužalojimus atskirai atitinka nežymų sveikatos sužalojimą (t. 1, b. l. 23-24). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G4715 konstatuota, jog sukrėsto vaiko sindromas galėjo atsirasti numetant jį ant lovos, purtant jį rankomis. Poodinės kraujosruvos veide, krūtinėje, nugaroje, dešiniame dilbyje, žaste, dešiniame dilbyje, šlaunyse galėjo susidaryti suduodant smūgius rankomis, gumine šlepete, žaislais, musių gaudykle, įžnybiant ir kitais kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 26). Iš 2007 m. spalio 5 d. daiktų pateikimo protokolo matyti, jog R. P. pateikė gumines šlepetes, kuriomis sudavė smūgius E. G. , bei kitus daiktus (t. 1, b. l. 63). Teisiamojo posėdžio metu ekspertė S. B. paaiškino, kad sukrėsto vaiko sindromas laisvai nukrentant atsirasti negali. Tam, kad atsirastų sukrėsto vaiko sindromas, būtinas kratymas ir stiprus numetimas, stiprus purtymas. Kraujosruvos tinklainėje, kurios būdingos sukrėsto vaiko sindromui, netyčia numetant nesusidaro. Taip numetant, kaip nurodo R. P. , mėtant vaiką į viršų, netyčia ir numetant ant lovos, tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti (t. 2, b. l. 117-118). Šie duomenys ir paties R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui bei teisėjui, paneigia apeliaciniame skunde išdėstytas sužalojimų padarymo E. G. aplinkybes ir būdą. R. P. tuomet parodė, kad jis pastoviai, kai niekas nematydavo, mušdavo E. G. į įvairias kūno vietas. Jį mušdavo, kai verkdavo, neužmigdavo, valgant išspjaudavo maistą. Smūgius šlepete, rankos delnu sudavė bei ranką savo ranka suspaudė. Supykęs ant E. G. jis 3-4 kartus numetė ant lovos, o vėliau, tą dieną, kai jam pasidarė blogai, stipriai jį purtė, norėdamas, kad atsigautų (t. 1. b. l. 107-108). R. P. kaltė pagrįstai grindžiama jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, specialistų išvadomis ir teismo medicinos ekspertės S. B. apklausa teisiamajame posėdyje. Teismas nenukrypo nuo teismų praktikos pripažindamas kaip vieną iš įrodymų nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šie parodymai duoti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos (t. 1, b. l. 107-108). Dėl 2007 m. spalio 8 d. teismo posėdžio protokolo, kuriame užrašyti R. P. parodymai apie jo tyčia panaudotą fizinį smurtą prieš E. G. , R. P. ir jo gynėjas jokių pastabų neturėjo. Priešingai nei jis teigia apeliaciniame skunde, savo ranka pažymėjo, kad protokolą perskaitė, surašyta teisingai. Byloje nėra jokių duomenų, kad jam prieš minėtą apklausą būtų padarytas neteisėtas pareigūnų poveikis ir dėl to jis būtų davęs save apkaltinančius parodymus. Iš teismo medicinos ekspertės S. B. apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad taip numetant, kaip nurodo R. P. (mėtant į viršų, netyčia numetant ant lovos), tokie sužalojimai negali būti padaryti. Sukrėsto vaiko sindromas galėjo atsirasti vaiką purtant, kratant, numetant ir atsitrenkiant į kokį daiktą, laisvai nukrentant – negalėtų. Turi būti kratymas ir stiprus purtymas. Kraujosruvos tinklainėje, kurios būdingos sukrėsto vaiko sindromui, netyčia numetant nesusidaro. Dėl padarytų sužalojimų regimasis E. G. nervas yra pradėjęs nykti, jo negalima atstatyti, jis gali tik progresuoti (t. 2, b. l. 117-118). Šiais duomenimis paneigiami apelianto argumentai, kad vaikas sužalotas netyčia (metant į viršų, išslydus iš rankų ir nukritus ant lovos, minkštos patalynės). Iš ekspertės apklausos nustatyta, kad sukrėsto vaiko sindromas E. G. galėjo susidaryti kelių dienų laikotarpyje iki patekimo į stacionarą (t. 1, b. l. 27-29). Šiais objektyviais duomenimis paneigiami apeliacinio skundo teiginiai, jog ekspertų išvados patvirtina jo parodymus, kad vaiką purtė prieš pat išvežant į ligoninę. Iš minėtų duomenų matyti, kad sukrėsto vaiko sindromas, priešingai nei teigia R. P. , galėjo susidaryti kelių dienų, o ne kelių valandų laikotarpyje. Pažymima, kad nuosprendyje R. P. kaltės įrodymais pripažinti duomenys, kurie kiekvienas atskirai ir visi kartu paėmus nepalieka abejonių jo kalte ir visiškai pagrįstai atmesti jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje. Skunde savo abejones ir teiginius apeliantas išdėstė vertindamas įrodymus fragmentiškai ir atsietai vieną nuo kito ir savaip interpretuodamas teismo nuosprendyje išdėstytą visų įrodymų analizę. Teismas, vertindamas nuteistojo parodymų neatitikimą kitiems įrodymams, prieštaravimus vertino kaip reikšmingus ir pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. P. suinteresuotas jam palankia bylos baigtimi. Nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jie išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia nuteistojo kaltė ir kitos nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei paskirti reikšmingos faktinės aplinkybės. Nuteistojo nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos. Teismo nuosprendžiu taip pat motyvuotai parinktas tinkamas bausmių dydis pagal abu straipsnius. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat įvertino šių aplinkybių visumą, paskirtos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Paskirtos bausmės teisingos už kiekvieną straipsnį atskirai ir subendrinta bausmė yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams realizuoti (BK 41 straipsnis). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje neatsirado jokių naujų pagrindų paskirtai bausmei sušvelninti. Tai, kad R. P. su nukentėjusiojo motina K. G. susilaukė jų bendro vaiko, nėra nulemianti būtinybė sušvelninti R. P. paskirtą bausmę. Šiuo atveju sušvelninus nuteistajam paskirtą bausmę, būtų akivaizdžiai pažeisti nukentėjusiojo asmens, visuomenės ir valstybės interesai. Įvykio pasekmės jaučiamos iki šiol. Dėl padarytų sunkių sužalojimų regimasis E. G. nervas yra pradėjęs nykti, jo negalima atstatyti, jis gali tik progresuoti (t. 2, b. l. 117-118). R. P. padaryti sužalojimai ne tik sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, bet ir sutrikdė jo vystymąsi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.