- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-10
- Bylos Nr.
- 2-644-633/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00390-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algis Vieraitis
- Ieškovas
- uždaros akcinės bendrovės „Manvesta“
- Atsakovas
- R. R.
- Advokatai
- Dalia Stakvilevičiūtė
dalyvaujant ieškovės uždaros akcinės bendrovės „Manvesta“ atstovei advokatei Daliai Stakvilevičiūtei, atsakovui R. R., jo atstovės profesinės sąjungos „Sandrauga“ įgaliotam atstovui Deividui Beržinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždaros akcinės bendrovės „Manvesta“ ieškinį atsakovui R. R. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Šalių (ieškovės) reikalavimai.
Šalies argumentai
Ieškovė uždara akcinė bendrovė (toliau, - UAB) „Manvesta“ ieškiniu šioje byloje prašo teismą : 1) panaikinti kaip nepagrįstą 2014-02-11 Tauragės teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš UAB „Manvesta“ (šios bylos ieškovės) R. R. (šios bylos atsakovui) 1999,17 Lt darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius) ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje R. R. prašymą atmesti, 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Šalių reikalavimų ir atsikirtimų (paaiškinimų) santrauka.
2.1. Ieškinyje nurodė ir teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė paaiškino, kad ieškinį prašantys patenkinti visiškai. Pirma, ieškovė tvirtina, jog pagal šios bylos atsakovo R. R. darbo ginčų komisijai (toliau, - Komisijai) pateiktus du kasos pajamų orderio kvitus 2010-12-28 ir 2011-06-29 (toliau, - ginčo kvitus) realiai atsakovas pinigų darbdaviui padarytai žalai atlyginti nemokėjo, o ieškovė jų iš jo negavo, nepriėmė, - įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra užfiksuota tokių finansinių operacijų, kvitai nėra pasirašyti paties atsakovo (mokėtojo) ir įmonės kasininko, be to, ginčų kvitų surašymas įmonės vyr. finansininkės asmenyje, ieškovės nuomone, neįrodo realaus pinigų perdavimo (įmokėjimo) į kasą. Antra, atsakovas pasirašydamas ieškovės darbuotojų (draudimo vadybininkų) parengtas pretenzijas jam dėl atlyginimo dalies įmonės patirtų nuostolių, susijusių su atsakovo atliktų transportavimų metu atsiradusių gabentų krovinių pažeidimų (toliau, - ginčo pretenzijos), tais atvejais kai jie nesiekė draudimo kompanijos taikomos minimalių 2000 eurų nuostolių sumos franšizės įvykio pripažinimui draudiminiu, teisėtai susitarė su ieškove dėl ginčo pretenzijose nurodytos dalies nuostolių atlyginimo, todėl darbdavio nurodymas dėl priverstinio žalos atlyginimo išieškojimo (DK 258 str. 1 d.) ir nebuvo surašytas, be to, atsakovui atsisakius susitarimo dėl žalos atlyginimo ir pinigų nesumokėjus, ieškovė, kaip darbdavys, taip pat toliau nerealizavo savo teisės į nuostolių išieškojimą jau ginčo tvarka, iš esmės dėl to, kad nuostolių sumos buvo nedidelės, darbuotojas toliau tęsė darbo santykius, kuriais buvo suinteresuota ir įmonė.
Atsiliepimas
2.2. Atsiliepimuose į ieškinį ir teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas paaiškino, jog atsakovas su ieškiniu visiškai nesutinka ir prašo jį atmesti, komisijos sprendimą palikti nepakeistą. Pirma, nors jo, R. R., vykdytų lengvųjų automobilių pervežimų Europoje metu iš tiesų pasitaikydavo nedidelių jų apgadinimų, tačiau nė vienu atveju jis asmeniškai dėl jų atsiradimo nebuvo kaltas, kadangi darbdavys neaprūpindavo specialiais apdangalais uždengti gabenamus automobilius ir taip juos apsaugoti nuo išorinių apgadinimų kelio dangos detalėmis, trečiųjų asmenų tyčia paleistais į vežamus automobilius pašaliniais daiktais ir pan., kitais atvejais kroviniai buvo pažeisti dėl pačios įmonės vadybininkų klaidų parenkant juos pagal gabaritus (plotį, aukštį) ar sudarant jų vežimo maršrutą, kai autotraukinys netilpdavo po tiltu, viaduku, kitose kelio konstrukcijose ir pan. Antra, atsakovas tvirtinantis, jog abu kartus pagal ginčo kvitus pinigai bendroje 579 eurų sumoje tikrai iš jo buvo įmonės administracijos paimti iš jam priklausiusio ir mokėtino darbo užmokesčio, įskaitant komandiruotpinigius, tik šiais ir kitais atvejais ne jis įnešė į kasą grynais pinigais, tačiau jam buvo tokiomis sumomis mažiau išmokėta darbo užmokesčio ta dalis, kuri buvo išmokama grynais pinigais prieš jam išvykstant į sekantį reisą (komandiruotę). Trečia, jis matė, kad apskaitos dokumentuose šios išskaitos neatsispindi, - jis pasirašydavo gavęs didesnes sumas nei realiai, t.y. be išskaitų, taip pat pasirašydavo ir vadybininkų parengtas pretenzijas, tačiau tai darė tikrai nelaisvanoriškai, jis buvo priverstas sutikti su darbdavio primesta valia, norėdamas išsaugoti darbo vietą, kad ir su realiai mažesniu darbo užmokesčiu, kol susiras kitą, - kai tik tokia pasitaikė, jis iš darbo pas ieškovę iškarto išėjo.
III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės.
Išklausęs teismo posėdyje ginčo šalis, jų atstovus, apklausęs liudytoją T. A. (ieškovės vyr. finansininkę), taip pat ištyręs šios bylos rašytinius įrodymus (pretenzijas, ginčo kvitus, darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis, komisijos sprendimą ir prie jo pridėtą ieškovės medžiagą), teismas nustatė tokias faktines ginčo (bylos) aplinkybes :
1. 2010-07-23 ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas dirbo ieškovės įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi iki 2013-02-19 (b. l. 17-21, 1 tome), 2010-07-23 tarp ginčo šalių buvo pasirašyta ieškovės parengta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (b. l. 56-57, 1 tome).
2. Per 2010-2012 m. laikotarpį ieškovė pateikė atsakovui 8 vnt. pretenzijų dėl nuostolių kompensavimo pagal CMR Nr. Nr. 0020073, L0003964653, 8M0018807, 0021959, 8M0020002, 0028266, L0004622819287 ir vienas be numerio, reikalaujamos atlyginti nuostolių sumos – 6 atvejais – 200 eurų, 1 – 173 eurai, 1-179 eurai (b. l. 77-84, 1 tome). Pretenzijos parengtos ieškovės draudimo vadybininko (-ės), grafoje „Pretenziją gavau, nuostolius kompensuoti sutinku : R. R.“ pasirašyta neįskaitomu parašu.
3. Ieškovės vyr. finansininkė T. A. pagal įmonės savininko nustatytą darbo tvarką, - veikdama pagal įmonės savininko instrukcijas, iš draudimo vadybininko gavusi atsakovui parengtas pretenzijas dėl žalos atlyginimo, 2010-12-28 ir 2011-06-29 išrašė kasos pajamų orderius, kurių vieną (atplėšiamą) dalį sudarė ginčo kvitai, atitinkamai 179 eurų ir 400 eurų sumoms, pagrindas – CMR žalos atlyginimas, orderiai (ginčo kvitai) buvo antspauduoti įmonės antspaudu, taip pat asmeniniu vyr. finansinės antspaudu bei pastarosios asmeniškai pasirašyti, kasininko grafoje parašų nėra (b. l. 74, 1 tome).
4. Ieškovės kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose, tame tarpe kasos knygoje (pirminių dokumentų registre), finansinės operacijos pagal ginčo kvitus neatvaizduotos ir tokie pinigai neapskaityti. Pagal įmonės apskaitos dokumentų ir jų registrų duomenis visas buvęs paskaičiuotas atsakovui darbo užmokestis yra jam išmokėtas, įmonė atsakovui jokių įsiskolinimų neturinti.
Šalies argumentai
5. 2013-11-18 Komisijai atsakovo atstovas pateikė prašymą dėl 2200 eurų (7596,16 Lt) išieškojimo atsakovui iš ieškovės, kaip šios nepagrįstai iš atsakovo darbo užmokesčio išskaitytas ir atsakovui neišmokėtas sumas, - neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pagal aukščiau minėtas 8 ieškovės pretenzijas dėl žalos atlyginimo, taip pat 5 proc. metines kompensacines palūkanas.
6. 2014-02-11 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Komisija šios bylos atsakovo prašymą patenkino dalinai, - nusprendė išieškoti 1999,17 Lt darbo užmokesčio R. R. iš šios bylos ieškovės, neišmokėto būtent pagal ginčo kvitus, kitoje dalyje prašymas netenkintas (b. l. 69-73, 1 tome).
7. 2014-03-12 ieškovė kreipėsi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu prašydama panaikinti Komisijos sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas šios bylos atsakovo prašymas dėl 1999,17 Lt, kaip darbo užmokesčio, išieškojimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Teismo išvados dėl faktų, taikytina teisė ir sprendimo teisiniai argumentai.
Byloje yra kilęs ginčas dėl 1999,17 Lt išskaitymų iš atsakovo darbo užmokesčio ir kitų susijusių su darbo santykiais išmokų ir jų neišmokėjimo atsakovui fakto (a), ginčo pretenzijų, kaip ginčo šalių sandorio, galiojimo ir išskaitų pagal ginčo kvitus teisėtumo ir pagrįstumo tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad išskaitymo ir neišmokėjimo faktas visgi buvo (žr.-a punktas).
4.1. Dėl 1999,17 Lt išskaitymo iš atsakovo darbo užmokesčio (neišmokėjimo) fakto.
Ieškovė savo pozicijai dėl tokių aplinkybių, kaip galimo fakto, paneigimo pagrįsti byloje pateikė savo pačios per atstovę paaiškinimus, patvirtintus jos (pačios ieškovės) tvarkomos įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, kad tokių finansinių operacijų (įvykių) pagal ginčo kvitus apskaitoje nėra užfiksuota, iš ko teigiama, jog tokio fakto nebuvo, be to ginčo kvitai negaliojantys, nes neturi kai kurių privalomų rekvizitų, - serijos, numerio ir kasininko parašo.
Atsakovas savo pozicijai šioms aplinkybėms, kaip faktui, pagrįsti byloje pateikė savo ir savo atstovo paaiškinimus, taip pat ginčo kvitus (teismo posėdyje teismui ir proceso dalyviams buvo pateikti ir abiejų dokumentų originalai). Teismas sutinka su ieškovės argumentu, jog ginčo kvitai turi aukščiau minėtus turinio trūkumus, tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, kad abu jie antspauduoti įmonės antspaudu su jos rekvizitais (juridinį statusą patvirtinančiais duomenimis), surašyti įmonės vyr. finansininkės ranka (ginčo šalių pripažintas faktas, - Lietuvos Respublikos CPK (toliau, - CPK) 182 str. 5 p., 187 str.), antspauduoti jos asmeniniu vyr. finansininkės antspaudu, teismas, remdamasis CPK 202 str. diskrecijos taisykle, sprendžia ginčo kvitus pripažinti tinkamais, leistinais savo turiniu ir forma rašytiniais įrodymais (CPK 197 str. 1 d.) ir juos vertinti kartu su visais kitais bylos duomenimis (CPK 185 str. 2 d.).
Esant priešingiems savo turiniu ir daugmaž lygiaverčiams savo galia įrodymams, jie įvertintini bylos duomenų viseto kontekste remiantis tikimybių pusiausvyros principu. CPK 185 straipsnyje įstatymo leidėjo numatyta, kad teismas įvertina nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, sudarančių įrodinėjimo dalyką byloje ir kurios buvo šalių įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Civiliniame procese įrodinėjimo specifika yra tame, kad bylą nagrinėjantis teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esamų įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei atvirkščiai jo nebuvus, - taikomas tikimybių pusiausvyros principas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-19 nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009, 2009-04-28 nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009 ir kt.). CPK 176 straipsnio nuostatos dėl įrodymų pakankamumo teismų praktikoje aiškinamos tokiu būdu, kad šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis tuo pačiu minėtu tikimybių balansu, o tai reiškia, jog įstatymu nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, - išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu bylos duomenys leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, 1999-03-17 nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999 ir kt.). Teismas nustatytoje faktinėje situacijoje sprendžia, jog byloje esamų faktinių duomenų, nustatytų atsakovo, iš dalies ir pačios ieškovės paaiškinimais, o ypač liudytojos T. A. parodymais, visumos pakanka tam, kad padaryti teisiškai pagrįstą išvadą, jog labiausiai tikėtina, kad ieškovė visgi išskaičiavo iš atsakovo darbo užmokesčio ginčijamą sumą kaip žalos atlyginimą ir šios darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų dalies atsakovui de facto neišmokėjo. Jeigu būtų buvę priešingai, nebūtų galima logiškai paaiškinti ginčo pretenzijų rengimo tikslingumo, gaištamo tam ieškovės darbuotojų darbo laiko, o ypač kasos pajamų orderių su ginčo kvitais išrašymo. Daromą išvadą dar labiau sustiprina aplinkybė, kad abiem atvejais nuo ginčo kvitų yra nuplėštos antrosios orderių dalys, kuriose skirta pasirašyti mokėtojui (šiuo atveju atsakovui) ir kurios privalo būti įtraukiamos į kasos knygą (registrą) bei saugomos kaip pirminiai ūkinės-finansinės operacijos dokumentai. Kadangi tiek atsakovas, tiek liudytoja T. A. vienodai teisme nurodė, kad pastaroji parengė abi orderių dalis, ir antrąją, skirtą pasilikti įmonėje, turėjo nuplėšti (ir atsakovo tvirtinimo po jo pasirašymo taip padarė) ir grąžinti į buhalteriją įmonės kasą tvarkęs įmonės savininkas (jo įgaliotinis), faktiškai atsakovo turima ir bylon pateikta tik nuplėštos orderių dalys – ginčo kvitai, skirti išduoti mokėtojui (atsakovui), akivaizdu, kad jas nuplėšė kasą tvarkęs asmuo, ir tai padarė dėl to, kad atsakovui sukurti operacijos (išskaitos iš jo darbo užmokesčio) teisėtumo iliuziją, ir tai padarė tada, kai pareiškė išmokantis atsakovui mažesnę darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumą nei užrašyta pateikiamuose atsakovui pasirašyti dokumentuose ir kai neišgirdo dėl to didesnio atsakovo protesto. Šioje bylos dalyje teismui nėra pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais, kurie teisme buvo nuoseklūs ir logiški, be to, ir motyvacijos, realių prielaidų jam kalbėti netiesą šioje situacijoje nėra. Kita vertus, ieškovės motyvacija, remiantis jos pačios darbuotojų tvarkomos įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, teismo vertinimu, nėra patikima iki tokio lygmens, kad atsvertų aukščiau aprašytas aplinkybes, - visuotinai žinoma, jog tikrai neretas atvejis, ypač ekonominio sunkmečio laikotarpiais, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tyčinių ar neatsargių verslo subjektų veiksmų (neveikimo), tvarkant jų veiklos buhalterinė apskaitą, ne visos absoliučiai ūkinės-finansinės operacijos būdavo ir yra tinkamai užfiksuojamos, deklaruojamos, sumokami atitinkami mokesčiai ir pan. Todėl teismo vertinimu aplinkybė, kad ieškovės apskaitoje nėra atvaizduota ginčo operacijos, visumoje nepaneigia jų realaus atlikimo faktų.
4.2. Dėl išskaitų pagal ginčo kvitus teisėtumo ir pagrįstumo.
Darbuotojo materialinės atsakomybės darbdaviui teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos DK (toliau, - DK) XVII skyrius (specialiosios normos) kartu su civilinio kodekso XXII skyriumi (bendrosios normos). Bylos duomenimis ginčo šalys buvo pasirašę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kas suponuoja atsakovo, kaip darbuotojo, kaltės dėl ieškovės, darbdavio, nuostolių atsiradimo prezumpciją (DK 256 str.). Tačiau kaltė, kad ir preziumuojama pagal įstatymą, nėra vienintelė darbuotojo materialinės (civilinės) atsakomybės sąlyga, be to, ir pastaroji darbuotojo gali būti ginčijama ir nuginčyta. DK 246 straipsnyje įstatymo leidėjas yra imperatyviai nustatęs sąrašą 6 sąlygų, kurioms tik visoms kartu privalomai esant, darbuotojui atsiranda materialinė atsakomybė, DK 253 str. nustatyti atvejai, kai darbuotojui materialinė atsakomybė aplamai gali kilti. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamų įvykių laikotarpiu atsakovui dirbant pas ieškovę ir gabenant jos ekspedijuotus krovinius - naujus lengvuosius automobilius, pasitaikydavo nedidelių jų (krovinių) apgadinimų, kuriuos atlygindavo krovinių savininkams ieškovė, taip patirdama nuostolius. Tačiau formalaus nuostolių atsiradimo fakto, darbo santykių fakto ir formaliosios atsakovo kaltės prezumpcijos materialinei atsakovo atsakomybei kilti nepakanka, - tam būtina nustatyti dar 3 privalomas sąlygas iš DK 246 str. sąrašo. Dar ginčą nagrinėjant Komisijoje (b. l. 70, 1 tome), ieškovė byloje pripažino, kad tyrimai dėl nuostolių jai, kaip žalos, atsiradimo aplinkybių ir kaltų asmenų nustatymo nebuvo atliekami, netgi nebuvo prašoma atsakovo, kaip darbuotojo, pasiaiškinti raštu, ieškovė tiek Komisijoje, tiek teisme teisinosi, jog žala atsirasdavo pervežant specifinį krovinį, - naujus lengvuosius automobilius, pervežimus vykdant užsienyje (įvairiose Europos valstybėse), todėl buvo pernelyg sudėtinga objektyviai išsiaiškinti faktines žalos atsiradimo aplinkybes ir nustatyti kaltus dėl jos atsiradimo asmenis. Iš to seka, jog tikrovėje visų sąlygų atsakovo, kaip darbuotojo, materialinei atsakomybei kilti ieškovė nei vienu iš ginčo atvejų iš esmės nenustatinėjo, o tai reiškia, kad ir taikyti materialinę atsakomybę atsakovui, net ir gavusi iš jo formalų sutikimą, jam pasirašant ginčo pretenzijose, neturėjo faktinio pagrindo.
Kita vertus, teismas sutinka su ieškovės argumentu, jog Komisija nepagrįstai savo sprendimą motyvavo dar ir aplinkybe, kad ieškovė nė vienu atveju nebuvo priėmusi rašytinio nurodymo dėl išskaitų iš atsakovo darbo užmokesčio, kaip tai numatyta DK 258 str. 1 d. Pastaroji norma reguliuoja priverstinį žalos atlyginimo išieškojimą iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau tiek pastaroji, tiek kitos DK XVII skyriaus nuostatos nedraudžia darbuotojui ir darbdaviui susitarti ir gražiuoju dėl žalos atlyginimo be ginčo, laisvanoriškai. Ieškovė byloje laikosi pozicijos, kad būtent toks ir buvo susitarimas pagal kiekvieną iš ginčo pretenzijų. Atsakovas neneigia pasirašęs pretenzijas, t.y. formaliai sudaręs su ieškove 8 sandorius dėl žalos jai atlyginimo be ginčo. Tačiau teisme atsakovas paaiškino, jog ginčo pretenzijas pasirašė (sudarė ginčo sandorius) dėl savo priklausomybės nuo ieškovės, kaip vienintelio tuomet darbdavio, ieškovės darbuotojams darant tiesioginį ir akivaizdų spaudimą kad šių pinigų vis vien bet kokiu atveju jis negausiąs, siekdamas išsaugoti darbo vietą, kaip vienintelį pajamų pragyvenimui šaltinį, bent jau tol, kol susiras kitą su jam palankesnėmis darbo sąlygomis. Ieškovė pastaruosius atsakovo paaiškinimus paneigiančių faktinių duomenų į bylą nepateikė, todėl pagal CPK 178 str. taisyklę teismo sprendžiama, jog atsakovo paaiškinimai šioje bylos dalyje nėra paneigti kitais įrodymais, - juos atmesti pagrindo nėra. Tokia pretenzijų pasirašymo situacija savo aplinkybėmis atitinka Lietuvos Respublikos CK (toliau, - CK) 1.80 str. 1 d. kartu su 1.91 str. 1 d. apibrėžtiems sandorių negaliojimo atvejams, - prieštaravimas viešajai tvarkai pasireiškė materialinės atsakomybės taikymu darbuotojui, nenustačius visų tam būtinų imperatyviai įstatymu nustatytų sąlygų, kaip jau buvo teismo pasisakyta aukščiau, formalus darbuotojo sutikimo pasirašymas neatleidžia darbdavio nuo imperatyvios pareigos išsamiai ir objektyviai ištirti kiekvieną žalos atvejį bei žalos kompensavimo iš darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo teisinio santykio šalies, reikalauti ir ją išieškoti ar priimti (sutikimo atveju) tik tais atvejais, kai tyrimu bus nustatytos visos be išimties materialinės atsakomybės sąlygos, apibrėžtos DK 246 str. Taigi, šiuo aspektu ginčo pretenzijos prieštaravo imperatyvioms DK 246 str. normoms, o tai pagal CK 1.80 str. 2 d. sukelia restitucijos teisines pasekmes, - ieškovė privalo grąžinti viską ką gavo iš atsakovo (darbuotojo) pagal ginčo pretenzijas, taigi, ir pagal abu ginčo kvitus jau Komisijos nutartą išieškoti 1999,17 Lt sumą. Nors šį individualų darbo ginčą iniciavęs šios bylos atsakovas R. R. (darbuotojas) nei Komisijai (prašymu), nei teismui (priešieškiniu) nesuformulavo savarankiško reikalavimo taikyti negaliojančio sandorio teisines pasekmes ar pripažinti ginčo pretenzijas negaliojančiais sandoriais pagal CK 1.91 str. 1 d. nuostatas, tačiau teismas, įstatymų leidėjo valia (CPK 417 str.) būdamas įpareigotas tokį ginčą spręsti aktyviai ir priimti sprendimus dėl reikalavimų, kurie ir nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir pagrindu, sprendžia byloje pasinaudoti šia diskrecijos teise ir šiuo sprendimu konstatuoti, kad ginčo pretenzijos negalioja CK 1.80 str. 1 d. ir 1.91 str. 1 d. pagrindais, ir negalioja ab initio - nuo sudarymo (jų pasirašymo atsakovo R. R. asmenyje) momento (CK 1.95 str. 1 d.). Konstatavus ginčo pretenzijų negaliojimą dėl jų neteisėtumo, daroma išvada, jog 1999,17 Lt išskaitos pagal ginčo kvitus iš atsakovo R. R. darbo užmokesčio buvo atliktos be teisėto tam pagrindo, todėl jas išieškoti iš šios bylos ieškovės atsakovui Komisijos yra nutarta teisėtai ir pagrįstai, - ieškinys atmestinas.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Byloje reikalavimą atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra pareiškę abi ginčo šalys, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų apie tokių išlaidų faktą ir leistinais įrodymais nepagrindė galimų išlaidų dydžio, be to, byloje nėra ir kitų duomenų, kad tokios išlaidos jo aplamai buvo patirtos, todėl priteisti atsakovui kokias tai bylinėjimosi išlaidas teismui, priimant šį sprendimą, nėra faktinio pagrindo.
Ieškovė reikalauja priteisti jai iš atsakovo išviso 17 801,21 Lt bylinėjimosi išlaidų (išlaidos patirtos už atstovavimus Komisijoje ir šiame teisme bei žyminis mokestis). Kadangi ieškinys yra visiškai atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei nėra (CPK 93 str. 1 d.).
Kadangi atlygintinų valstybei bylinėjimosi išlaidų bendra suma nesiekia 10 litų, jų atlyginimas iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 96 str. 2 ir 6 d. d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270, 305 ir 307 str.str., teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti, 2014-02-11 Tauragės teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.