- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-15
- Bylos Nr.
- 1-92-318/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Regina Pocienė
- Kaltinamasis
- R. Š.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Kategorijos
- 1.1.7.2.6Areštas (BK 49 str.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.8.10.3Bausmių bendrinimas jas iš dalies sudedant (BK 63 str. 1, 4 d.)
- 1.2.29.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.)
- 1.2.29.3Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str.)
- 2.1.10.1Nuosprendis, nutartis (BPK 29, 31, 41 str. ir kt. str.)
- 2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt. str.)
- 2.1.16.1.10Kardomosios priemonės panaikinimas ar pakeitimas (BPK 139 str.)
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs Latvijoje, Latvijos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, nedirbantis, Lietuvos Respublikoje neteistas, Latvijos Respublikoje teistas vieną kartą, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
kaltinamasis R. Š., turėdamas tikslą pasiskolinti iš A. D. 33 000 eurų (113 850 Lt) ir žinodamas, kad pastarasis paskolins jam reikalingą pinigų sumą tik laiduojant E. N., 2010 m. birželio 23 d. antroje dienos pusėje, Vilniuje, tyrimo metu nenustatytoje vietoje tos pačios dienos paprastajame neprotestuotiname vekselyje, grafoje „Laiduotojas“ vietoje E. N. vekselį davė pasirašyti nenustatytam asmeniui ir taip jį suklastojo. Šiuo vekseliu R. Š. įsipareigojo iki 2010-07-07 sumokėti A. D. 33 000 eurų. Žinodamas, kad minėtame vekselyje pasirašė ne E. N., o kitas asmuo, kaltinamasis tos pačios dienos vakare, patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), suprasdamas, kad šis dokumentas suklastotas, nes jame nurodytos žinios apie laidavimą neatitinka tikrovės, perdavė vekselį A. D., kaip pasirašytą laiduotojos E. N., o A. D. kaltinamajam paskolino 33 000 eurų.
Be to 2010 m. rugrėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku kaltinamasis R. Š. nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo E. Ž. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2005-07-05 Vilniaus l - ame pasų poskyryje, ir G. P. Lietuvos Respublikos pasą LTU Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2010-05-12 Vilniaus VPK Migracijos valdyboje, bei laikė šiuos asmens dokumentus savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje, Latvių g. 53 – 9, iki 2010-11-23, kol jie buvo rasti kratos metu.
K. R. Š. dėl šių kaltinimų prisipažino iš dalies. Jis paaiškino, kad su A. D. susipažino per T. D.. 2010 metų pradžioje T. D. jam pasiūlė parvežti A. D. du „BMW“ markės automobilius. Kaltinamasis užsiiminėjo automobilių pervežimu iš JAV ir Vokietijos, žinojo, kad iš to galima neblogai užsidirbti, todėl su T. D. pasiūlymu sutiko. A. D. kaltinamajam davė apie 50 000 litų automobiliams nupirkti. Kai abu „BMW“ markės automobiliai buvo parvežti, juos parodė Artūrui, tačiau pastarajam automobiliai netiko. A. D. pasakė, kad parvežtus automobilius būtina sutvarkyti ar parduoti. Skelbimai apie parduodamus automobilius buvo įdėti „Autoplius“ ir „Autogidas“ tinklapiuose. Kai laiku kaltinamasis nespėjo automobilių sutvarkyti ir nepavyko jų parduoti, nukentėjusysis pareikalavo pasirašyti vekselį. Pasirašydamas vekselį R. Š. suprato, kad įsipareigoja per vekselyje nurodytą laikotarpį sutvarkyti automobilių defektus. Vekselį pasirašyti jį įkalbinėjo T. D.. Pasirašydamas vekselį net nesuvokė, kokį dokumentą pasirašo. Nesuprato, kad pasirašius šį dokumentą, įsipareigoja grąžinti A. D. vekselyje nurodytą pinigų sumą. Kadangi vekselis nebuvo jam išverstas į latvių ar rusų kalbą, todėl nesuprato, kas jame buvo parašyta. T. D. ji užtikrino, kad pasirašomas dokumentas yra tik pakvitavimas ir niekur nebus panaudotas. Matė vekselyje įrašytus skaičius, pinigų sumas, vekselio surašymo datą bei valiutą eurais. Prieš pasirašant vekselį ir po vekselio pasirašymo iš A. D. pinigų nebuvo pasiskolinęs ir gavęs. Vekselyje nurodytą 33 000 eurų pinigų sumą iš A. D. gavo prieš 3 – 4 savaites iki vekselio pasirašymo. Gauta 33 000 eurų pinigų suma buvo skirta parvežtų automobilių remontui. Po vekselio pasirašymo A. D. grasino jam, kad vekselį pateiks antstoliui vykdyti priverstiniam skolos išieškojimui. Kai automobiliai dar nebuvo parvežti iš užsienio, A. D. davė naudotis išnuomotu automobiliu „R. E.“, už kurio nuomą mokėjo kaltinamasis. 50 000 litų, kuriuos A. D. davė jam automobiliams pirkti, nukentėjusiajam negrąžino, nes už šiuos pinigus parvežė jam automobilius. 33 000 eurų dydžio vekselį suklastojo dėl kvailystės, nesuvokdamas, kokias pasekmes tai gali sukelti. Kad į vekselį, kaip laiduotoja, būtų įrašyta E. N. reikalavo A. D.. Apie tai, jog E. N. kaip laiduotoja vekselyje nepasirašė, R. Š. A. D. nesakė. Kaltinamasis tvirtino, jog jis pats pasirašė vietoje E. N., aiškino, kad A. D. apie tai sužinojo po poros dienų, kai jis jam atidavė jau pasirašytą vekselį. 33 000 eurų vekselį pasirašė pas A. D. kirpykloje. Pasirašant jį, dalyvavo kaltinamasis, A. D. ir T. D.. Vekselis kompiuteriu buvo surinktas ne prie R. Š., jį surinko A. D.. Kai kaltinamasis vekselyje įrašinėjo savo vardą pavardę, tai matė T. D. ir A. D., o kada jis pasirašinėjo už E. N., pastarieji nematė ir tuo metu apie tai nežinojo. Laiduotojos vardą, pavardę po kelių dienų įrašė pats A. D..
Kaltinamasis aiškino, jog iš viso iš A. D. gavo apie 55 000 eurų ir 300 litų. Grąžino A. D. apie 25 000 litų. 18 000 litų jis sumokėjo už automobilio „R. E.“, kuriuo naudojosi nukentėjusysis, nuomą ir 2 000 litų pervedė A. D. E. N. vardu, nes savo vardu to padaryti negalėjo, kadangi neturėjo asmens tapatybės kortelės. Buvo parvaręs du automobilius, vieną iš jų pardavė dalimis, tačiau pinigų A. D. grąžinti negalėjo, kadangi automobilio detalių pirkėjas jį apgavo ir pinigų nesumokėjo.
R. Š. parodė, kad asmens dokumentus, kuriuos pareigūnai kratos metu aptiko jo namuose, kaltinamasis rado 2010 metų rugsėjo mėnesį savo sugyventinės E. restorane. Tuo metu restoranas dar veikė, jis savo sugyventinei E. padėjo kraustyti jos daiktus. Tai buvo E. Ž. asmens tapatybės kortelė ir G. P. pasas. Su šiais asmenimis R. Š. nebuvo pažįstamas, jų niekada nebuvo matęs. Dokumentus pasiėmė ir parnešė pas Ernestiną į namus. Paimdamas galvojo, jog atsiradus šių dokumentų savininkams, dokumentus jiems grąžins. Tuo tikslu dokumentus įsidėjo į stalčių ir ten laikė, kol kratos metu juos surado pareigūnai.
Nukentėjusysis A. D. parodė, kad 2010 metų pavasarį jam paskambino jo žmonos pusbrolis T. D. ir įkalbinėjo paskolinti pinigų R. Š., kuris verčiasi automobilių varymu iš užsienio. Sakė, kad galėtų pinigus paskolinti laiduojant E., nes ji turi restoraną. Prieš pasirašant vekselį apie E. nukentėjusysis pasiklausinėjo savo žmonos, nes E. N. dažnai kirpdavosi jo žmonos kirpykloje. Žmona apibūdino Ernestiną, kaip tvarkingą žmogų, turintį restoraną. A. D. įvertinęs tai, kad E. N. bus laiduotoja, bei tai, kad T. D. tarpininkauja, nusprendė R. Š. pinigus paskolinti su sąlyga, kad skolinamą pinigų sumą laiduos E. N.. Pastaroji šioje situacijoje buvo artimiausias R. Š. žmogus, nukentėjusiajam atrodė patikima. Todėl A. D. susitarė su R. Š. susitikti jo žmonos kirpykloje. R. Š. į susitikimą turėjo atvažiuoti kartu su laiduotoja E. N.. Taip pat susitikime turėjo dalyvauti ir T. D.. Įvykio dieną nukentėjusysis su savimi jau turėjo vekselį. R. Š. iškart puolė pasirašinėti vekselį. Kadangi susitikime nebuvo E. N., A. D. pasakė, kad, pasirašant vekselį, ji turi dalyvauti. R. Š. jam pasakė, kad E. N. yra užimta, todėl pats nuveš jai vekselį pasirašyti. Paėmęs vekselį R. Š. neva nuvažiavo pas E. ir po kiek laiko atvežė vekselį jau pasirašytą laiduotojos E. N.. Tada nukentėjusysis, dar kartą paklausęs ar vekselyje tikrai E. parašas, prie E. N. parašo užrašė spausdintomis raidėmis jos vardą ir pavardę bei perdavė R. Š. vekselyje nurodytą pinigų sumą. Pakvitavimo perdavęs pinigus nepaėmė jokio, nes nemanė, jog tai būtina pasirašius vekselį. Pasirašytas vekselis nebuvo tikslinis. Susitarimo, kur ir kam R. Š. turi panaudoti paskolintus pinigus nebuvo. Tomas jam sakė, kad paskolinti pinigai bus panaudoti automobilių pirkimui. Prieš pasirašant 33 000 eurų vekselį bei šio vekselio pasirašymo metu su R. Š. apie automobilius nekalbėjo. Iki vekselio pasirašymo kalbėta buvo tik tiek, jog R. Š. verčiasi automobilių parvežimu iš užsienio į Lietuvą ir kad, jeigu nukentėjusiajam kada reikėtų automobilių, jis jam galėtų parvežti. Be to buvo kalba, kad, jei kartais R. Š. nesugebės grąžinti jam paskolintų pinigų, jis galės vietoj pinigų jam parvežti automobilius iš užsienio. Po vekselio išrašymo, kai kaltinamasis jam nesugebėjo grąžinti paskolintų pinigų, gavo pasiūlymų iš R. Š. dėl automobilių pirkimo iš užsienio. Pasiūlymą dėl automobilių pirkimo gavo praėjus dviem dienom po vekselio pasirašymo, t. y. dar nesuėjus vekselyje nurodytam pinigų grąžinimo terminui. Su pasiūlymu sutiko tik po to, kai R. Š. jam pinigų negrąžino, nes kažkokiu būdu reikėjo atgauti pinigus, ar bent jau jų vertę, jei tai būtų automobiliai. Pagal vekselį pinigus R. Š. jam turėjo grąžinti po dviejų savaičių nuo vekselio pasirašymo. Kaltinamajam buvo sakęs, kad norėtų įsigyti du „BMW“ markės automobilius, bet tai ne už paskolintą pinigų sumą, tiesiog tokia kalba buvo. Automobiliai turėjo būti 2009 - 2010 metų, jų kaina - apie 52 000 eurų. Tokia kalba buvo praėjus keturioms dienoms po vekselio pasirašymo. Po vekselio pasirašymo kaltinamajam jokių pinigų daugiau nedavė. Gali būti, kad R. Š. pinigus gavo iš T. D., nes jam pinigų buvo davęs nukentėjusysis. Po kažkiek laiko A. D. pradėjo domėtis, kada bus grąžinti paskolinti pinigai. R. Š. pinigų neturėjo, todėl pradėjo jam siūlyti parvežti automobilius iš užsienio. Jis matydamas, jog kaltinamasis pinigų neturi, sutiko, kad parvežtų jam automobilius vietoje paskolintų pinigų. Kai sutiko, T. D. jo paprašė dar 20 000 litų. Sakė, kad pinigų reikia pirkti automobiliams, kuriuos ruošiasi parvežti. 20 000 litų vekselį R. Š. pasirašė savo namuose. Pasirašymo metu dalyvavo jis ir R. Š., daugiau nieko nebuvo. Po kiek laiko vėl klausė T. D., kada bus grąžinti jo paskolinti pinigai. Tomas jam pasakė, kad sekasi prastai, nes neva R. Š. automobilius parvarė iš užsienio, bet automobiliai stovi ant tralo, jų negali paimti, nes vienas iš automobilių buvo registruotas savininko žmonos vardu, todėl reikia dar 10 000 eurų, kad būtų galima automobilius galutinai parvežti į Lietuvą. Tuomet jis Tomui atsakė, kad važiuos kartu prie to tralo, nes nori pamatyti pats parvežtus automobilius. Nukentėjusysis paaiškino, jog 35 000 litų pinigų sumą T. D. pagal surašytą vekselį perdavė Lubino gatvėje, prie parduotuvės „BIG“. Perduodant pinigus matė, kaip automobiliu privažiavo R. Š., kuriam T. D. perdavė paskolintus pinigus. Automobiliai, kurie buvo parvežti iš užsienio, buvo netvarkingi, todėl A. D. pasakė Tomui, kad automobiliai turi būti sutvarkyti ir įregistruoti jo vardu. Parvežtus automobilius, leido Tomui laikyti savo garaže. Raktus nuo garažo davė T. Praėjus dviem mėnesiams, jam kilo įtarimas, jog parvežti automobiliai gali būti vogti, todėl paprašė Tomo raktus nuo garažo jam grąžinti. Kaltinamasis 33 000 eurų negrąžino. Civilinį ieškinį 33 000 eurų sumai yra pareiškęs, kadangi būtent tokiai sumai buvo sudarytas pirmasis vekselis, kuriame laidavo E. N..
Šalies argumentai
Apie tai, kad vekselyje yra ne E. N. parašas, sužinojo kai kreipėsi į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Pas notarę kreipėsi su dviem vekseliais. Viename vekselyje buvo laiduotoja E. N., kitame laiduotojo nebuvo. Kadangi už kiekvieną vekselį reikėjo mokėti mokestį, todėl nusprendė į antstolį kreiptis tik dėl vekselio su laidavimu, nes notarė jam paaiškino, jog pagal vekselį, kuriame nėra laiduotojo, išieškojimas praktiškai negalimas. Antrasis vekselis be laidavimo liko pas notarę. T. D. jam taip pat yra pasirašęs 34 000 litų vekselį ir 33 000 litų vekselį. Jam nukentėjusysis pretenzijų neturi, nes pastarasis yra jo giminaitis. Pinigų pagal vekselį kaltinamasis jam negrąžino, tik E. N. pervedė į jo sąskaitą 2 000 litų. Su E. N. jokių sandorių nėra turėjęs. Prašė kaltinamojo, kad vekselyje kaip laiduotoja būtų nurodyta E. N., kadangi taip norėjo apsaugoti paskolintą pinigų sumą. Prieš skolindamas kaltinamajam pinigus jo finansine padėtimi nesidomėjo. Nebūtų kaltinamajam paskolinęs pinigų, jeigu ant vekselio nebūtų laiduotojos E. N. parašo. Tik bylos nagrinėjimo metu sužinojo, kad R. Š. buvo išnuomojęs automobilį „R. E.“ T. D., nes, kai jam Tomas šį automobilį buvo paskolinęs, to nežinojo. Automobiliu važinėjo apie du mėnesius, nes buvo pardavęs savo automobilį.
Liudytojas T. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinamąjį R. Š. pažįsta. Susipažino su juo per bendrą draugą V. S., nes abu vertėsi automobilių prekyba. R. Š. norėjo pasiskolinti apie 15 000 eurų automobilių verslui. Jis tuo metu tokių pinigų neturėjo. Tada kaltinamasis jam pasiūlė parvežti iš užsienio automobilį „BMW X6“ gera kaina. Jis sutiko su pasiūlymu. 2010 metų pavasarį kaltinamasis parvarė jam automobilį „BMW X6“, už kurį jis jam sumokėjo 16 000 eurų. Paskui R. Š. vėl prašė paskolinti pinigų. Kam jam buvo reikalingi pinigai, nežino. Kiek pamena, kaltinamasis tada jo prašė paskolinti apie 30 000 eurų. Jis tokių pinigų neturėjo, todėl pasiūlė kaltinamajam pinigų pasiskolinti iš savo giminaičio A. D.. 2010 metų vasarą supažindino kaltinamąjį su A. D.. 2010 m. birželio 23 d. jis su kaltinamuoju ir A. D. buvo susitikę A. D. žmonos grožio salone. Kaip laiduotoja susitikime turėjo dalyvauti E. N., tačiau jos nebuvo. Kaltinamasis 33 000 eurų pinigų sumą gavo tą pačią dieną po to, kai pasirašė vekselį ir už jį laidavo E. N.. Liudytojas matė, kaip A. D. perdavė R. Š. pinigus. A. D. iš kaltinamojo reikalavo, kad būtų laiduotojo parašas, siekdamas apsidrausti, jei R. Š. negrąžintų skolinamos pinigų sumos. Kadangi susitikime nedalyvavo E. N., kaltinamasis pasisiūlė vekselį nuvežti jai pasirašyti. Po kažkiek laiko R. Š. grįžo vienas, bet su vekselyje esančiu E. N. parašu. Kad ant vekselio buvo E. N. parašas, jis tiesiog patikėjo kaltinamuoju, kuris užtikrino, kad vekselyje parašas yra jos. A. D. pažinojo E. N., kaip jo žmonos grožio salono klientę. Kad E. N. turi kavinę, jiems pasakė pats R. Š.. Kaltinamasis skolintus pinigus turėjo grąžinti pinigais. Perduodant pinigus ir pasirašant vekselį, jokios kalbos apie automobilius nebuvo. Nebuvo kalbos, kad vietoj paskolintų pinigų A. D. bus parvežti ir atiduoti automobiliai. Buvo tik tokia, kaip prielaida, kad, jeigu paskolinta pinigų suma atitiks automobilių kainą, R. Š. galės pasiūlyti A. D. pirkti automobilius. Pats A. D. taip pat buvo minėjęs, jog kaltinamajam negrąžinus pinigų, jis gal būt galės parvežti automobilius tai pačiai paskolintai sumai. Sąlygos dėl automobilių buvo aptartos, kai buvo nuspręsta, jog vietoj paskolintų 33 000 eurų kaltinamasis A. D. parveš automobilius M. P. porai savaičių po vekselio pasirašymo, R. Š. skolintų 33 000 eurų negrąžino ir paprašė A. D. paskolinti dar pinigų. Kiek pamena, R. Š. 33 000 eurus turėjo grąžinti A. D. per mėnesį laiko nuo vekselio pasirašymo dienos. Po 2 - 3 savaičių R. Š. jam pasiūlė pirkti du „BMW X6“ markės automobilius, jų kaina buvo apie 18 000 - 20 000 eurų. Jis tokių pinigų neturėjo, todėl kaltinamajam pasakė, jog gali paklausti, ar A. D. nereikia jo siūlomų automobilių. Dėl automobilių tarp kaltinamojo ir A. D. netarpininkavo. Po kažkiek laiko iš A. D. sužinojo, jog automobilių „BMW X6“ pervežimui R. Š. reikia dar 20 000 eurų. Kiek žino, A. D. kaltinamajam 20 000 eurų pinigų sumą paskolino. 20 000 eurų kaltinamasis iš A. D. prašė tuo pačiu metu, kai A. D. siūlė automobilius „BMW X6“. R. Š. turėjo A. D. parvežti du „BMW X6“ markės automobilius. Automobiliai turėjo būti tvarkingi ir įregistruoti. Kai automobiliai buvo parvežti, R. Š. sakė jam, jog šie automobiliai skirti būtent A. D., tačiau juos reikia suremontuoti. 2010 m. birželio mėnesį kaltinamasis jiems pasakė, kad du „BMW X6“ automobiliai jau yra terminale, tačiau dar neišmuitinti. Jis buvo nuvažiavęs iki terminalo, bet jokių BMW automobilių nematė. Kai buvo terminale, iš pradžių galvojo, kad automobilius „BMW X6“ rado, nes pamatė panašius BMW modelio, baltos ir juodos spalvų, automobilius, tačiau nebuvo įsitikinęs, kad BMW automobiliai ant tralo buvo kaltinamojo. Terminale, muitinėje, BMW automobilių dokumentų nematė, nes kaltinamasis telefonu jam pasakė, jog automobilių dokumentai pas kažkokį Giedrių. Apie tai, kad matė šiuos automobilius, pasakė A. D.. Tuo metu liudytojas paprašė A. D. paskolinti dar 10 000 eurų pargabentų automobilių išmuitinimui. A. D. jam paskolino surašant vekselį. 10 000 eurų vekselį liudytojas pats pasirašė dėl laiko stokos. Be to automobilius „BMW X6“ matė muitinėje, išmuitinimui reikėjo pinigų, todėl pasirašė vekselį. Su kaltinamuoju susitiko prie „D. G.“. Gautus 10 000 eurų litais T. D. perdavė R. Š.. Pargabenti automobiliai buvo laikomi A. D. garaže. Jis turėjo raktą nuo A. D. garažo. Šį raktą buvo davęs R. Š.. Taip pat jis matė, kaip R. Š. su baltos spalvos BMW automobiliu įvažiavo į A. D. kieme esantį garažą. Kiekvieno pargabento automobilio vertė buvo 30 000 eurų, be remonto. Kai kaltinamasis automobilius BMW atvarė į nukentėjusiojo garažą, jis A. D. neskambino, apie automobilius nieko nesakė, nes kaltinamasis dar pats nežinojo ar parvaryti automobiliai skirti A. D..
Liudytojas paaiškino, kad R. Š. automobilio „Renault“ A. D. nenuomojo. Automobilis „Renault“ buvo duotas jam. Automobilis „Renault“ ir 33 000 eurų vekselis visiškai nesusiję. Pats taip pat buvo pasirašęs su A. D. 34 000 eurų vekselį, tačiau tai ne tas pats vekselis, kurį pasirašė kaltinamasis. Pinigus nukentėjusiajam pagal šį vekselį atidavė, tokio vekselio nebėra. Automobilis “Renault“ buvo duotas kaip garantas. Kad šis automobilis buvo nuomojamas, liudytojas nežinojo. T. D. automobilį „Renault“ A. D. davė, kai pastarasis pardavė savo automobilį ir neturėjo su kuo važinėti. Šis automobilis autoservisui buvo grąžintas tik tada, kai R. Š. buvo suimtas. A. D. nuo garažo raktų dar negrąžino. Kaltinamojo grąžinti raktus neprašė.
Liudytojas V. S. posėdyje parodė, kad pažįsta kaltinamąjį R. Š., bendraudavo su juo dažnai. A. D. taip pat pažįsta, nes jis yra jo kaimynas. Kažkur prieš porą metų, žiemos laikotarpiu, A. D. kreipėsi į jį su prašymu dėl automobilio BMW X5 ar X6 pirkimo. Kadangi tuo metu bendravo su R. Š., todėl paklausė jo, ar jis gali pagelbėti dėl šių automobilių pirkimo. R. Š. pasakė, kad gali padėti. Todėl liudytojas suvedė R. Š. ir A. D., kad jie pasikalbėtų. Kam A. D. buvo reikalingas automobilis, jis nežino. Po kažkiek laiko automobilį BMW jis matė pas T. D.. Apie atsiskaitymą už automobilį V. S. nežino nieko, jokiuose pokalbiuose dėl automobilių pirkimo, pinigų perdavime nedalyvavo. Tik žinojo, kad T. D. neturėjo pakankamai pinigų, todėl kažkur skolinosi.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsniu, teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti liudytojų E. N., R. V., E. Ž. ir G. P. parodymai, duoti bylą nagrinėjant teisme ir ikiteisminio tyrimo metu.
Liudytoja E. N. parodė, kad pažįsta A. D. ir R. Š., tačiau nieko nežino apie jų finansinius santykius. Apie pasirašytą vekselį sužinojo, kai paštu iš notarės kontoros gavo dokumentus, kad pasirašė laidavimą. Gautuose dokumentuose buvo nurodyta 30 000 eurų suma, kurią A. paskolino R. Tuo metu su R. Š. gyveno kartu, bet apie paskolintus pinigus nieko nežinojo ir apie tai su Artūru nekalbėjo. Gavusi iš notarės dokumentus, paklausė R. apie tai, bet jis nieko konkretaus neatsakė, dėl ko jie tiesiog susipyko. Po šio įvykio su R. dar kažkiek laiko gyveno kartu, paskui kažkur 2011 metų vasario mėnesį išsiskyrė. Kai gavo pranešimą iš notarės skambino Artūrui. Pokalbio metu A. paklausė, ar vekselyje jos parašas, o liudytoja atsakė, jog ne jos. N. R., nei A. jai nepaaiškino, kaip neva jos parašas atsirado vekselyje. Apie kratos metu rastus svetimus asmens tapatybės kortelę ir pasą nieko nežino. Gyvenant kartu su R. jos ir jo daiktai buvo sudėti atskirai, todėl iki kratos rastų svetimų dokumentų nematė. R. neklausė, iš kur atsirado rasti svetimi dokumentai (t. 2, b. l. 39).
Liudytoja R. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad yra Vilniaus 26 notarų biuro notarė. Pažįsta A. D., kadangi 2010-09-09 pastarasis kreipėsi pas ją su prašymu dėl vykdomojo įrašo išdavimo pagal 2010-06-23 R. Š. išduotą vekselį, kuriame laidavo E. N.. Priėmusi vekselį vykdymui, išsiuntė vekselio davėjui R. Š. ir laiduotojai E. N. pranešimus dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Gavusi šių pranešimų įteikimo patvirtinimus su E. N. parašais, pastebėjo, kad jos parašai, esantys ant įteikimo patvirtinimų ir vekselio yra skirtingi. Todėl susisiekė su A. D. ir paprašė E. N. kontaktinių duomenų. Susiskambinusi su E. N. išsiaiškino, jog pastaroji jokio vekselio nepasirašinėjo. Šį faktą E. N. patvirtino atvykusi į notariatą surašydama pareiškimą. Po tokių aplinkybių nustatymo atsisakė išduoti A. D. vykdomąjį įrašą bei išaiškino jam atsisakymo priežastis. R. Š. po pranešimo išsiuntimo neatsiliepė. Jokio įteikimo patvirtinimo ar kito dokumento su R. Š. parašu neturi (t. 2, b. l. 30- 31).
Liudytojas E. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2005 metų rudenį, tikslios datos neatsimena, išlipęs iš troleibuso ir nuėjęs į parduotuvę, parduotuvėje pasigedo savo piniginės su asmens tapatybės kortele. Apie vagystę pranešė pasų poskyriui, kuris užblokavo pagrobtą asmens tapatybės kortelę bei išdavė naują kortelę. Dėl piniginės pagrobimo į policiją nesikreipė. Jokių pretenzijų dėl kortelės pagrobimo neturi (t. 2, b. l. 38 – 39).
Liudytojas G. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį jo namuose, adresu Dariaus ir Girėno g. 13 – 204, Vilniuje, dingo jam priklausantis pasas. Pasas buvo išduotas prieš metus iki dingimo. Kokiomis aplinkybėmis dingo jo pasas, pasakyti negali (t. 1, b. l. 145 – 146).
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančio 2010-06-23 Paprastojo neprotestuotino vekselio matyti, kad kaltinamasis R. Š. įsipareigojo be sąlygų iki 2010-07-07 sumokėti 33 000 eurų sumą nukentėjusiajam A. D.. Vekselis pasirašytas kaltinamojo, kaip skolininko, ir E. N., kaip laiduotojos (t. 1, b. l. 83).
Iš nukentėjusiojo A. D. pranešimo ir prašymo notarui matyti, kad suėjus vekselyje nustatytam skolos apmokėjimo terminui, nei pagrindinis skolininkas R. Š., nei už jį laidavusi E. N., skolos negrąžino, todėl A. D. informavo šiuos asmenis apie vekselio neapmokėjimą bei kreipėsi į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį išdavimo (t. 1, b. l. 17, 18, 19, 23). Byloje esantys notarės pranešimai patvirtina, kad gavusi A. D. prašymą dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį išdavimo, notarė apie gautą prašymą informavo R. Š. ir E. N., bei paragino pastaruosius atsiskaityti pagal vekselį su A. D. (t. 1, b. l. 20 – 21). Gavusi įteikimo patvirtinimus su E. N. parašais, notarė pastebėjo, kad jos parašai įteikimo patvirtinimuose ir vekselyje skiriasi. Todėl susisiekė su E. N., kuri paaiškino, jog vekselio nepasirašinėjo. Šį faktą E. N. patvirtino raštiškai (t. 1, b. l. 24). Nustačiusi, kad vekselyje esantis E. N. parašas galimai netikras, notarė atsisakė A. D. išduoti vykdomąjį įrašą ir išaiškino jam atsisakymo priežastis (t. 1, b. l. 14 – 15).
Ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti kaltinamojo R. Š. ir liudytojos E. N. parašų ir rašysenos pavyzdžiai, bei paskirtas rašysenos tyrimas (t. 1, b. l. 75 – 78, 84 - 95). Atlikus rašysenos tyrimą, 2010-12-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad 2010-06-23 Paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriuo R. Š. įsipareigojo iki 2010-07-07 A. D. sumokėti 33 000 eurų, lapo apačioje, po eilute „Laiduotojas“, rankraštinį įrašą „N. E.“ parašė ne R. Š.. Šalia tiriamojo įrašo E. N. vardu pasirašė ne E. N., ne R. Š., o kitas asmuo (t. 1, b. l. 80 – 82).
Iš byloje esančios kaltinamojo R. Š. ir liudytojo T. D. pokalbio stenogramos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo įrašytas pastarųjų pokalbis, kurio metu jie kabėjosi apie reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes, susijusias su ginčo vekselio pasirašymu, pinigų pagal vekselį perdavimu, skolos grąžinimu, jų ir A. D. tarpusavio santykius (t. 3, b. l. 5 – 16).
Iš 2010-11-23 Kratos protokolo ir kratos metu rastų daiktų apžiūros protokolų matyti, kad R. Š. nuomojamame bute, esančiame Latvių g. 59 – 9, Vilniuje, buvo atlikta krata. Kratos metu buvo rasti svetimi asmens dokumentai, t. y. E. Ž. asmens kortelė ir G. P. pasas (t. 1, b. l. 31 – 40, 227). G. P. pasas, po apžiūros, buvo grąžintas savininkui (t. 1, b. l. 41).
Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius, nuosprendyje aptartus įrodymus, tai yra: kaltinamojo R. Š. paaiškinimus, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie vekselio pasirašymo ir pinigų perdavimo aplinkybes, rašytinius įrodymus ir kitus byloje esančius, nuosprendyje aptartus faktinius duomenis, daro išvadą, jog pilnai pasitvirtino, kad kaltinamasis R. Š., vietoj vekselyje nurodytos laiduotojos E. N., pateikdamas pasirašyti kitam tyrimo metu nenustatytam asmeniui, suklastojo tikrą dokumentą - paprastąjį neprotestuotiną vekselį, bei pateikė jį A. D., disponuodamas šiuo žinomai suklastotu tikru dokumentu. Šie R. Š. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalį, inkriminuojant kaltinamajam jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantį požymį – didelės žalos padarymą, nes R. Š. pasiskolintų pinigų negrąžino.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu šis kaltinimas pasitvirtino iš dalies, nes byloje nebuvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamajam skolos negrąžinus, o nukentėjusiajam praradus galimybę išsiieškoti paskolintus pinigus neprotestuotinam paprastajam vekseliui nustatyta tvarka, dėl to A. D. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta didelė žala.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagal šio straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Kai kaltininkui inkriminuojamas didelės žalos požymis, nusikaltimo sudėtis laikytina materialiąja, todėl būtina nustatyti nusikalstamos veikos padarinius – didelę žalą ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taip pat nustatyti, ar kaltininko tyčia apėmė didelės žalos padarymą. Nusikaltimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laikomas baigtu nuo didelės žalos atsiradimo momento.
Bylos nagrinėjimo metu neginčytinai buvo nustatyta, kad 2010-06-23 Paprastajame neprotestuotiname vekselyje buvo ne laiduotojos E. N. parašas, o kito ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyto asmens parašas. Šias aplinkybės patvirtina 2010-12-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurioje kategoriškai nurodyta, kad 2010-06-23 Paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriuo R. Š. įsipareigojo iki 2010-07-07 A. D. sumokėti 33 000 eurų, šalia tiriamojo įrašo E. N. vardu pasirašė ne E. N. ir ne R. Š., o kitas asmuo (t. 1, b. l. 80 – 82). Tai, kad ginčo vekselyje yra ne E. N. parašas, bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir pats kaltinamasis, kuris paaiškino, kad E. N. vardu pasirašė pats. Kodėl ekspertizės metu buvo nustatyta priešingai, t. y., kad E. N. vardu pasirašė ne kaltinamasis, o kitas asmuo, kaltinamasis paaiškinti negalėjo. Nors ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytas asmuo, pasirašęs ginčo vekselyje vietoj laiduotojos E. N., tačiau tai nepaneigia fakto, kad R. Š. suklastojo vekselį, pasitelkdamas kitus asmenis. Be to nenustačius vekselyje pasirašiusio asmens, negali būti sprendžiamas klausimas, ar šis asmuo tinkamas subjektas šio nusikaltimo padaryme. Todėl neatmestina, jog kaltinamasis šiam nusikaltimui pasitelkė asmenį, kuris nesuprato, jog veikia nusikalstamai. Tam neprieštarauja ir paties A. D. parodymai, kad jis pats vekselyje įrašė E. N. vardą ir pavardę, kaltinamajam užtikrinus, jog vekselį pasirašė būtent ji. Todėl R. Š. nusikalstami veiksmai, vietoje laiduotojos E. N. 2010-06-32 vekselį pateikiant pasirašyti kitam asmeniui, vertinami kaip dokumento klastojimas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio prasme.
Kad šį žinomai suklastotą dokumentą kaltinamasis pateikė nukentėjusiajam A. D. ir taip juo disponavo, patvirtino visi įvykį matę asmenys: kaltinamasis, nukentėjusysis ir liudytojas T. D..
Kaltinamasis R. Š. neigė gavęs pinigus vekselio pasirašymo metu ir tvirtino, kad 33 000 eurų A. D. jam buvo davęs 2 - 3 savaitės iki vekselio surašymo. Aiškino, jog šio dokumento surašymą suprato kaip pakvitavimą, patvirtinantį įsipareigojimą iki tam tikros datos suremontuoti automobilius ar grąžinti pinigus. Taigi kaltinamasis tvirtino, kad A. D. reikalaujamas E. N. laidavimas nebuvo besąlygine vada, kad nukentėjusysis A. D. kaltinamajam paskolintų, t. y., perduotų pinigus – 33 000 eurų, nes pinigai jau buvo perduoti. Šis jo aiškinimas prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojo T. D. parodymams, kad nukentėjusysis sutiko R. Š. paskolinti pinigus tik tada, jei už jį laiduos E. N.. Liudytojas T. D. ir nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog vekselyje nurodyta 33 000 eurų pinigų suma kaltinamajam buvo perduota iškart po suklastoto vekselio, kuriame R. Š., kaip laiduotoją melagingai nurodė E. N., pasirašymo.
Įvertinus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo T. D. parodymus apie įvykio aplinkybes, susijusias su pinigų pagal vekselį gavimu, matyti, kad, nors kaltinamasis neigia pinigus gavęs vekselio pasirašymo metu, tačiau jo tokius parodymus paneigia nukentėjusiojo ir liudytojo T. D. parodymai, kurie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu apie šias įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs. Be to paties kaltinamojo iniciatyvūs ir aktyvūs veiksmai organizuojant greitą laiduotojos E. N. parašo suklastojimą, suponuoja išvadą, jog vekselio pasirašymo metu jis pinigų dar nebuvo gavęs ir buvo suinteresuotas šiuos pinigus gauti kuo greičiau. To, kad vekselyje nurodytą pinigų sumą kaltinamasis gavo vekselio pasirašymo metu, nepaneigia ir byloje esantys kaltinamojo ir liudytojo T. D. pokalbio stenogramos turinys. Jų pokalbio metu jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių 33 000 eurų perdavimo momentą, nebuvo nurodyta. Be to pokalbis vyko ne vien apie 33 000 eurų skolinimąsi, bet ir apie kitas pinigų sumas, kurias kaltinamasis ir liudytojas T. D. skolinosi iš nukentėjusiojo iki ir po ginčo vekselio pasirašymo. (t. 3, b. l. 5 – 16).
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad bylos faktiniais duomenimis pasitvirtino, kad kaltinamasis R. Š. 33 000 eurų pinigų sumą, kaip paskolą, iš nukentėjusiojo gavo apgaulės būdu, t.y., suklastodamas tikrą dokumentą ir jį pateikdamas A. D., suklaidindamas jį, kad paskolą savo turtu laiduoja E. N.. R. Š. suprato, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, suklastojo tikrą dokumentą, juo nustatytu būdu disponavo ir norėjo taip veikti, siekdamas paskolos gavimo. Taigi jis šį nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Šie kaltinamojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 300str. 1d..
Kaip jau buvo minėta, pagal šį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant R. Š. veiksmus, buvo inkriminuotas didelės žalos padarymas, nes kaltinamasis negrąžino pasiskolintų pinigų. Teismo manymu, šiuo konkrečiu atveju nepakanka nustatyti, kad kaltininkas negrąžino pasiskolintų pinigų nustatytu laiku, o būtina nustatyti šios nusikalstamos veikos sukeltus padarinius – didelę žalą ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo, liudytojo T. D. parodymų, A. D. pripažįsta, kad sutiko skolinti pinigus, tačiau pareikalavo, kad, kaip laiduotoja, pasirašytų E. N.. Jis paaiškino, jog iš esmės jos materialine padėtimi nesidomėjo, iš savo žmonos žinojo, jog pastaroji turi savo restoraną ir yra tvarkingas žmogus. Nors nukentėjusiojo žmona su laiduotoja buvo pažįstamos, tačiau A. D. nesiėmė jokių priemonių susisiekti su ja ir išsiaiškinti, ar pastaroji laiduoti sutinka, o patikėjo, kaip jis pats tvirtina, mažai pažįstamu R. Š.. Visa tai rodo, kad pastarasis, skolindamas mažai pažįstamam asmeniui didelę pinigų sumą, pats nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Be to bylos faktiniai duomenys, t. y. išrašai iš nekilnojamojo turto regisro, patvirtina, kad vekselio sudarymo metu, t. y., 2010-06-23 E. N. neturėjo jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą (t. 3, b. l. 33), o tų pačių metų rudenį restoranas, kuriame ji dirbo, savo veiklą nutraukė. Taigi šie faktiniai duomenys suponuoja išvadą, kad šio laiduotojo buvimas nebūtų užtikrinęs savalaikio paskolintų pinigų išsiieškojimo pagal vekselį išduoto vykdomojo įrašo nustatyta tvarka. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinamasis yra Latvijos Respublikos pilietis, todėl neatmestina, jog jis turto gali turėti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Byloje tai paneigiančių ar patvirtinančių duomenų nėra. K. R. Š. neneigia, jog jis A. D. skolingas. Be to, vekselį pripažinus negaliojančiu, jis nepraranda įrodomosios galios ir vertinamas kaip paskolos sutartis su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, teisėmis ir pareigomis, kurios gali būti ginamos teisme civilinio proceso tvatka. Todėl nepaneigta yra ta aplinkybė, kad kaltinamajam skolos negrąžinus, nukentėjusysis turi visas teisines galimybes apginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Todėl, teismo manymu, vien skolos ( net ir didelės pinigų sumos ) negrąžinimo faktas negali būti vertinamas kaip didelės žalos padarymas, susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu su inkriminuoto dokumento suklastojimu ir jo pateikimu A. D.. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, jog neįrodyta, kad dėl inkriminuoto dokumesto - paprastojo neprotestutino vekselio - suklastojimo nustatytu būdu ir juo disponavimo kaltinamojo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta didelė žala. Todėl teismas šį jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantį požymį iš pareikšto kaltinimo šalina kaip neįrodytą, o nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoja iš Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. D. pateikė kitą kaltinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuodamas, kad R. Š., turėdamas tikslą apgaule įgyti nukentėjusiajam A. D. priklausantį didekės vertės turtą -pinigines lėšas 33.000 eurų (113 942,42 Lt) sumai, iš anksto žinodamas, jog neva kaip paskolos gautos pinigų sumos nesiruošia grąžinti, turėdamas tikslą gautus pinigus pasisavinti, žinodamas, kad be E. N. laidavimo nukentėjusysis piniginių lėšų nesutiks paskolinti, 2010-06-23 bute, esančiame A. J. g. 6A - 16, Vilniuje, panaudojo žinomai suklastotą 2010-06-23 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pateikdamas jį nukentėjusiajam A. D.. Šiame dokumente jis melagingai nurodė, kad eilutėje „laiduotojas“ pasirašė E. N.. A. D. suklaidintas dėl laiduotojos parašo tikrumo ir būdamas įsitikinęs, jog skolos grąžinimas yra garantuojamas ir E. N. laidavimu, apgaulės įtakoje, tikėdamasis, kad paskola bus grąžinta, perdavė kaip paskolą R. Š. 33 000 eurų (113 942,42 Lt), kuris gautas pinigines lėšas pasisavino savo naudai.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu šis kaltinimas nepasitvirtino.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio baudžiamojo įstatymo 2 dalis siejama su didele įgyjamo turto verte.
Sukčiavimas yra padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Kaltininko tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro jo suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių padarinių.
Kaip jau buvo minėta, byloje esančiais faktiniais duomenimis nustatyta, kad R. Š., siekdamas gauti paskolą iš A. D., pateikdamas žinomai suklastotą dokumentą – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – panaudojo apgaulę, tačiau baudžiamojoje byloje nepasitvirtino, kad ši apgaulė buvo naudojama siekiant įsigyti svetimą turtą neatlygintinai. Šiuo konkrečiu atveju kaltinamasis pripažįsta, kad jis yra skolingas nukentėjusiajam, nuo jo nesislapstė, vekselyje nurodė savo tikrus duomenis, pasiskolintų pinigų sumą. Nors A. D. dėl R. Š. nusikalstamų veiksmų – dokumento suklastojimo- neturi galimybės supaprastinta tvarka išsiieškoti paskolintus pinigus, tačiau neprarado galimybės savo sutartines teises apginti civilinio proceso nustatyta tvarka, paduodant civilinį ieškinį dėl skolos grąžinimo.
Iš kaltinamojo R. Š. parodymų matyti, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susitarimas, jog negalėdamas grąžinti paskolintų pinigų, jis galės parvaryti nukentėjusiajam A. D. reikalingus automobilius, kurių kaina bus įskaičiuota į paskolintą pinigų sumą. Tai, kad toks pokalbis tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo, neneigė ir pats nukentėjusysis, bei vekselio pasirašymo metu dalyvavęs T. D.. Nukentėjusysis A. D. patvirtino, kad po dviejų dienų nuo vekselio pasirašymo, t. y. dar nesuėjus vekselyje nustatytam pinigų grąžinimo terminui, kaltinamasis pasiūlė jam du automobilius, tačiau pasiūlyti automobiliai pagal modelį jam netiko. Po kažkiek laiko kaltinamasis jam pasiūlė dar du automobilius, kurie pagal modelį ir kainą jam tiko, tačiau turėjo tam tikrų defektų, be to nebuvo įregistruoti. Todėl jis davė T. D. raktus nuo savo garažo, kuriame kaltinamajam leido laikyti pargabentus automobilius, kol šie automobiliai bus suremontuoti ir įregistruoti nustatyta tvarka. Liudytojas T. D. taip pat patvirtino, jog vekselio pasirašymo metu tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo kalba, kad, jeigu R. Š. suras nukentėjusiajam tinkamus automobilius, tai paskolinti pinigai bus įskaičiuoti, kaip mokestis už šiuos automobilius. Tam, kad susitarimas dėl automobilių pirkimo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo, neprieštarauja ir liudytojo V. S. parodymai, kuris paaiškino, kad 2010m. pavasarį A. D. kreipėsi į jį su prašymu padėti nusipirkti BMW markės automobilius, o jis pastarąjį suvedė su R. Š.. Be to liudytojas T. D. patvirtino, jog pats matė, kaip kaltinamasis į A. D. garažą įvarė baltos spalvos BMW automobilį. Taigi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad kaltinamasis, pateikdamas A. D. suklastotą vekselį, neturėjo išankstinės tyčios neatlygintinai įgyti didelės vertės nukentėjusiojo turtą, nes pats aktyviais veiksmais siekė sumažinti savo įsiskolinimą natūra. Nors nukentėjusysis A. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad buvo aptarta, jog R. Š. jam grąžins pasiskolintą sumą tik pinigais, tačiau jo šis aiškinimas prieštarauja ne tik pirmiau aptartų faktinių duomenų visetui, bet ir paties A. D. parodymams ikiteisminio tyrimo metu, kur jis tvirtino, jog iki vekselio pasirašymo tarp jo ir T. D. buvo kalba, jog jis paskolins R. Š. pinigų, o pastarasis už juos nupirks jam dvi mašinas iš Vokietijos. Pinigai pagal vekselį kaltinamajam buvo perduoti po to, kai jis pasirašė vekselyje pats ir už jį laidavo E. N.. Pinigų perdavimo faktą matė jo giminaitis T. D.(t. 1, b. l. 122).
Taigi, nepasitvirtinus, kad R. Š., naudodamas apgaulę, turėjo išankstinę tyčią užvaldyti nukentėjusiojo pinigus neatlygintinai, kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiai vertinami kaip paskoliniai civiliniai teisiniai santykiai, o ne kaip sukčiavimas įgyjant didelės vertės svetimą turtą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies prasme. Nors suklastojus ginčo vekselį, nukentėjusysis ir neteko teisės išieškoti vekselyje nurodytą pinigų sumą iš skolininko ir laidavusio asmens supaprastinta tvarka pagal vykdomąjį įrašą, tačiau esant suklastotame vekselyje patvirtintam pinigų gavimo faktui, vekselyje suklastotas laidavusio asmens parašas neatima iš nukentėjusiojo teisės reikalauti sutarties įvykdymo iš pagrindinio skolininko kitais būdais, traktuojant vekselį kaip paskolos dokumentą.
Nenustačius žinomai suklatoto vekselio pateikimo metu išankstinio tikslo neatlygintinai užvaldyti nukentėjusiojo turtą, kaltinamojo veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties, todėl R. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens atspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Asmens dokumento arba griežtos atskaitomybės blanko įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas neturint teisėto pagrindo yra tada, kai kaltininkas neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus sandorių ar kitų pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu (išskyrus pagrobimą), arba keičia šių dalykų buvimo erdvėje vietą, arba perleidžia tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia.
Bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis R. Š. parodė, kad kratos metu pas jį aptiktus svetimus asmens dokumentus, rado 2010 metų rugsėjo mėnesį E. N. restorane. Parsinešė šiuos dokumentus į namus ir ten juos laikė, turėdamas tikslą juos grąžinti teisėtiems valdytojams, nes tikėjosi, kad jie sugrįš į restoraną ir kreipsis į E. N. jų ieškodami.
Liudytojas E. Ž. parodė, kad pasigedo savo piniginės su asmens tapatybės kortele 2005 metų rudenį. Apie prarastą dokumentą pranešė pasų poskyriui bei išėmė naują kortelę. Liudytojas G. P. parodė, kad jo pasas dingo 2010 metų rugpjūčio mėnesį jo namuose, adresu Dariaus ir Girėno g. 13 – 204, Vilniuje(t. 1, b. l. 145 – 146). Taigi asmens dokumentai iš jų savininkų valdymo išėjo be pastarųjų valios. Radęs pamestus asmens dokumentus R. Š. suprato, kad liudytojų E. Ž. ir G. P. vardu išduoti dokumentai teisėtai jam nepriklauso, suvokė, kad juos turėtų grąžinti teisėtiems valdytojams ar perduoti atitinkamoms institucijoms, tačiau to nepadarė – tikslingai rinkosi kitą elgesio variantą – parsinešė juos namo, ir taip pakeitęs jų buvimo vietą, neteisėtai laikė stalčiuje kartu su kitais savo asmeniniais daiktais, kol jie buvo rasti kratos metu. N. R. Š. aiškino, kad parsinešė juos namo, nes manė, kad dokumentų savininkai gali kreiptis į E. N. jų ieškodami, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja E. N. nurodytai aplinkybei, kad kaltinamasis apie jokius kitų asmenų dokumentus net neužsiminė ir ji jų nematė. Dokumentų radimo faktas pats savaime negali būti vertinamas kaip neteisėtas jų įsigijimas, tačiau kaltinamojo veiksmai, pakeičiant asmens dokumentų buvimo vietą - parsinešant juos namo, nepranešant apie tai E. N., nesiimant jokių priemonių, kad teisėti jų savininkai juos atgautų, rodo, jog pastarojo tyčia buvo nukreipta ne tik į šių dokumentų neteisėtą laikymą, bet apėmė jų neteisėtą įgijimą. Taigi R. Š. suprato, kad įgydamas ir laikydamas kitų asmenų dokumentus, vekia neteisėtai ir norėjo taip veikti. Jis šį nusikaltimą padarė, veikdamas tiesiogine tyčia.
Atsižvelgiant į tai, kad svetimus asmens dokumentus kaltinamasis rado toje pačioje vietoje, parsinešė namo tuo pačiu metu, namuose laikė dokumentus toje pačioje vietoje, kol juos surado policijos pareigūnai, teismas daro išvadą, jog kaltinamasis veikė vieninga tyčia, todėl jo veiksmai įgyjant ir laikant E. Ž. asmens tapatybės kortelę ir G. P. Lietuvos Respublikos pasą, sudaro vieno nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje sudėtį, taigi juos du kartus kvalifikuoti pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą nėra pagrindo. Todėl R. Š. nusikalstami veismai, neteisėtai įgijant ir laikant E. Ž. asmens tapatybės kortelę ir G. P. Lietuvos Respublikos pasą, iš Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalies ir BK 302 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojami į BK 302 straipsnio 1 dalį.
K. R. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
Teismas, skirdamas bausmes kaltinamajam R. Š., atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltininko asmenybę, pasekmes.
R. Š. padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, o numatytas Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje - prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 ir 4 dalys). Nusikalstamos veikos padarytos veikiant tyčia, yra baigtos.
Vertinant kaltinamojo asmenybę pažymėtina, kad R. Š. yra jauno amžiaus, nevedęs, vidurinio išsimokslinimo, nedirbantis, nors Lietuvos Respublikoje neteistas, tačiau Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-06-01 baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalį 25 MGL dydžio bauda, kurios nėra sumokėjęs. Taip pat byloje yra duomenų, kad R. Š. ne kartą teistas Latvijos Respublikoje. Bylos nagrinėjimo metu aktyviai bendradarbiaudamas su ikiteisminio tyrimo institucijomis, padėjo atskleisti kitus sunkius nusikaltimus. Dėl jo padarytų nusikaltimų neatstatomos pasekmės neatsirado. Esant šioms aplinkybėms, teismo manymu, kaltinamajam gali būti paskirtos baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių atsakomybę už šiuos nusikaltimus, sankcijose numatytos bausmės – areštas, kurio dydis nustatytinas vadovaujantis BK 49 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalyje už nusikaltimų padarymą numatytas areštas nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų.
Teismas kaltinamajam nustatydamas arešto trukmę įvertina ir tai, kad dėl nusikalstamų veikų padarymo sunkios pasekmės neatsirado. Be to kaltinamasis bylos nagrinėjimo metu aktyviai bendradarbiaudamas su atitinkamomis institucijomis padėjo atskleisti kitus sunkius nusikaltimus, kas jį charakterizuoja teigiamai, tačiau jis nusikalto ne pirmą kartą. Todėl įvertinus visas aptartas aplinkybes, kaltinamajam už šiuos nusikaltimus skirtinas areštas, kurio trukmė nustatytina kiek didesnė, negu už nusikaltimų padarymą numatytą vidurkį.
Už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės bendrintinos Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu, paskirtąsias bausmes sudedant iš dalies. Kadangi Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-06-01 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnio 3 dalį paskirta 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda nėra sumokėta, ji BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalių, 4d. pagrindu bendrintina su šiuo nuosprendžiu paskirtąja bausme.
Kaltinamajam į bausmės laiką įskaitytinas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-11-23 iki 2011-01-18 (BK 66 str., t. 1, b. l. 155- 158, 179, 196), vieną suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai.
Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. D. pateikė civilinį ieškinį dėl 33 000 eurų priteisimo iš kaltinamojo (t. 2, b. l. 61 – 62). Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju, kaltinamasis R. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o didelės žalos padarymas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300str. pašalintas, todėl A. D. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, likimas spręstinas Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio nustatyta tvarka: E. Ž. asmens tapatybės kortelė Nr. 10872384 perduotina Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai, 2010-06-23 Paprastasis neprotestuotinas vekselis grąžintinas A. D. (t. 1, b. l. 36, 83).
Nagrinėjat bylą teisme nukentėjusysis A. D. pateikė prašymą priteisti iš kaltinamojo R. Š. 1 000 Lt išlaidoms advokato pagalbai bylos nagrinėjimo teisme metu apmokėti. Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Įvertinus bylos sudėtingumą, teikiamų teisinių paslaugų pobūdį, surašytų procesinių dokumentų skaičių, posėdžių skaičių ir trukmę, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pripažintina, kad prašoma priteisti 1 000 Lt suma už suteiktas teisines paslaugas yra tinkama šioje byloje. Todėl prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 297, 298, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 308 straipsniu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti areštą 90 parų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis, BK 63 straipsnio 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę subendrinti su Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-06-01 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme - 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda, ir R. Š. paskirti subendrintą bausmę 90 parų areštą ir 25 MGL ( 3 250 Lt) baudą, arešto bausmę atliekant areštinėje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 2 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalimi į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010-11-23 iki 2011-01-18.
R. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą – palikti galioti iki nuosprendis įsiteisės.
A. D. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti: E. Ž. asmens tapatybės kortelę Nr. 10872384 perduoti Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai, 2010-06-23 Paprastajį neprotestuotiną vekselį grąžinti A. D..
Išieškoti iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajam A. D. 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidoms, susijusioms su advokato pagalbos apmokėjimu, padengti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.