Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo J. M., a, k, (duomenys neskelbtini) koresp. (duomenys neskelbtini), Vilnius, skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato nutarimo administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. birželio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato nutarimu buvo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje, R. M. atžvilgiu.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas J. M. 2018 m. liepos 22 d. skundas dėl 2018 m. birželio 28 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teisenos (toliau – Nutarimas), kuriuo prašoma minėtą nutarimą panaikinti.

Skunde nurodoma, jog skundžiamas Nutarimas priimtas neįsigilinus į situacijos esmę bei nekreipiant dėmesio į teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimus. 2018 m. birželio 18 d. skunde „Dėl administracinės teisenos pradėjimo" buvo nurodyta, kad ji už savo lėšas sūnaus R. M. vardu įgijo butą (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir jame beveik 18-oliką metų gyveno, tvarkėsi, mokėjo mokesčius. Marti R. M. su sūnumi R. M. dėl pablogėjusios jos sveikatos iškvietė jai greitąją medicinos pagalbą ir išvežė į ligoninę. Iškvietus greitąją medicinos pagalbą dėl bejėgiškos būklės buvo paimti buto raktai, kurie vėliau nebuvo grąžinti. Pareiškėja neturėjo galimybės grįžti namo. Šis butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo pirktas už jos lėšas, tik registruotas sūnaus vardu, kuris 2016 m. mirė. Kol sūnus buvo gyvas, niekas nekėlė abejonių dėl jos gyvenimo šiame bute. Nutraukiant tyrimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad ji be jokio įspėjimo buvo palikta gatvėje ir toks R. M. elgesys yra neteisėtas. Taip pat būtina pažymėti, kad iš jos paėmus raktus ir jai jų negrąžinus, ji buvo paprasčiausiai išmesta į gatvę. Tokie R. M. veiksmai yra neteisėti. Be to, svarbu ir tai, kad negrąžinus raktų ir išvežus jos daiktus, ji pati nedalyvavo, nežinojo, kad su ja taip bus pasielgta. Dėl to prašoma panaikinti 2018 m. birželio 28 d. Nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 569 straipsnyje nustatyta, kad administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš administracinių nusižengimų kodekso 569 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas ar nuojauta, bet įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų duomenų, išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškėlus ir ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundą teismas atsižvelgdamas į paminėtas įrodymų vertinimo administracinio nusižengimo byloje nuostatas patikrino byloje esančius įrodymus.

Apklausta teisme R. M. parodė, kad J. M. jokių teisių į butą, esantį Medeinos g., neturi. Ši pardavė savo butą ir apsigyveno jų bute. Viskas labai ilgai užsitęsė. Kol jos vyras R. M. buvo gyvas, J. M. gyveno tame bute. 2018 m. vasario mėn. sušlubavo sveikata. Ši paskambino jos sūnui R. ir pasakė, kad blogai jaučiasi. Sūnus nuvažiavęs ilgai laukė, kol jam atidarė duris, J. visiškai nebepaėjo. Tada sūnus paskambino H. ir pasakė, kad močiutė labai blogai jaučiasi. Močiutė atsigulė į Antakalnio ligoninę, po to ją išvežė į Vilkpėdės slaugos ligoninę. Ten pasakė, kad J. M. negali būti viena, kad ją reikia prižiūrėti. H. rūpintis slauga nesutiko. Ji nenorėjo, kad butas būtų užpiltas, sudegintas. Ji tarėsi su advokatu, antstoliu, kaip viską padaryti teisiškai. Jie išvežė J. daiktus. Butą Medeinos g. ji gavo kaip jauna specialistė. Ten gyveno su šeima. Po to jos vyras butą privatizavo. Privatizuoti butui lėšas skyrė vyras. Vėliau ji sužinojo, kad vyrui lėšų davė ir motina J.. Ji negalvoja, kad vyro mama turi teisę į tą butą. Po vyro mirties 2016 m. ji butą paveldėjo pagal testamentą.

Liudytojas R. M. teisme parodė, kad viskas įvyko po tėčio mirties. Per gedulingus pietus mama pasakė tėčio broliui H., kad norėtų, jog šis pasiimtų mamą ir atlaisvintų butą. Prasidėjo pykčiai. H. pasakė, kad jie ramybės neturės, kad nebandytų liesti ar išmesti mamos iš namų. Močiutė viską žinojo, nes ta kalba jau buvo tėčiui gyvam esant. Kai mirė tėtis, močiutė tame bute gyveno iki 2018 m. vasario mėn. Po to močiutei pasidarė blogai. Ši paskambino, kad jis pas ją atvažiuotų. Butas buvo baisus. Po tėčio mirties jis ten užvažiavęs nebuvo, gal kartą, nes močiute rūpinosi sūnus H.. Dabar močiutė tame bute negyvena, nes nebegali gyventi be slaugytojos. Močiutei reikalinga priežiūra. Mama norėjo leisti jam gyventi tame bute, bet jam nepatiko. Butas nuo 1987 m. yra mamos. Butą privatizavo tėtis, nes norėjo būti savininkas. Pinigų turėjo tėtis, davė jo mama J.. Po tėčio mirties turtas atiteko mamai. Kai močiutę išvežė į ligoninę, buto raktai liko pas juos. Jis paėmė raktus, nes močiutei reikėdavo iš namų atvežti daiktų. Močiutė pati raktų iš jo neprašė. Raktų prašė H.. Močiutei raktų neduoti pasakė mama.

Liudytojas H. M. teisme parodė, kad jo mama pateko į ligoninę. Kai jai pasidarė geriau, R. M. paėmė buto raktus, dokumentus ir šių daugiau neatidavė. Jis norėjo paimti kai kuriuos daiktus iš buto. Jam buvo pasakytas terminas, kada ir kur ateiti. Jo judėjimas yra ribotas. Dėl susitikimo jie nesusitarė, daugiau į tą butą nebeįėjo. Mama J. norėjo grįžti į butą paimti daiktų, tačiau šiai buvo pasakyta, kad ji į butą neįeis. Jai tai pasakė R. M. ir R. M.. Mama tame bute pragyveno 17 metų. Ten palikti jos daiktai. Su broliu R. M. buvo žodinis susitarimas, kad mama gyvens tame bute. Kol brolis buvo gyvas, jokių klausimų nekilo. Butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso R. M.. Privatizuojant šitą butą lėšas mokėjo ir mama. Brolio palikimu butas atiteko R. M.. Palikimo niekas neginčijo.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso R. M. (b. l. 13).

Teismui pareiškėjos advokatas pateikė 1992 m. balandžio 9 d. Taupomojo banko pranešimo kopiją dėl 10 000 rub. nurašymo iš J. M. už privatizuojamą butą.

2018 m. birželio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato pirmojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos nutarimas priimtas išnagrinėjus advokato padėjėjo S. S. J. M. atstovo pareiškimą, kuriame nurodoma, kad iš surinktos medžiagos matyti, kad R. M. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto LR ANK 518 straipsnyje požymių, kadangi ji anytos J. M. neiškraustė iš buto ar kitaip nesilaikant įstatymuose nustatytų normų nepažeidė J. M. teisių bei teisėtų interesų. J. M. daiktai pasak R. yra teisėtais būdais t. y., dalyvaujant antstoliui saugiai padėti, kol kas pareikš norą juos pasiimti, o buto raktų iš jos niekas neatėmė, ji pati juos atidavė.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnio nuostatas savavaldžiavimas - tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Aministracinė ir baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla priklausomai nuo to, ar dėl neteisėtų veiksmų buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Savavaldžiavimas priskiriamas nusižengimams valdymo tvarkai, pažeidimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Tuo tarpu civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos civilinio kodekso 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Svavaldžiavimui reikšminga iš esmės tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Savavaldžiavimo faktas negali būti pagrįstas vien asmens, laikančio save nukentėjusiu, pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais), tokio administracinio nusižengimo sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties.

Teismas nustatė, kad pareiškėja J. M. reiškia pretenzijas dėl galimybės jai gyventi bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso R. M.. Minėtą butą R. M. paveldėjimo būdu įgijo iš 2016 metais mirusio sutuoktinio R. M., t. y. J. M. sūnaus. Iš esmės savo reikalavimą pareiškėja grindžia tuo, kad minėtą butą įsigijo savo lėšomis mirusio sūnaus R. M. vardu, jame gyveno 18 metų, mokėjo mokesčius.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundą teismas nenustatė jokių J. M. nuosavybės teisių dėl buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios akivaizdžiai egzistuotų įstatymų numatytais pagrindais, sutarčių pagrindais ar kitu būdu iš fizinių asmenų ar organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukurtų civilines teises ir pareigas. Pagal teisinę registraciją ir faktą butas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso R. M.. Nei buto įgijimo privatizuojant R. M. vardu, nei buto paveldėjimo pagal testamentą R. M. vardu pareiškėja teisiškai neginčija ir neginčijo praeityje. Tokiu būdu esančioje situacijoje būtent R. M. yra tas asmuo, kuris turi teises ir pareigas spręsti dėl disponavimo nuosavybės teise valdomu nekilnojamu turtu. Nesant ginčo dėl buto nuosavybės teisių, pareiškėja neturi pagrindo reikšti pretenzijų dėl šių teisių įgyvendinimo (tiek dėl turto valdymo, naudojimo ar disponavimo).

Teismas pastebi, kad proceso metu pateikta 1992 m. balandžio 9 d. Taupomojo banko pranešimo kopiją dėl 10 000 rub. nurašymo iš J. M. už privatizuojamą butą nėra tinkamas rašytinis įrodymas. Iš tokio dokumento kopijos turinio nėra aišku, už kokį butą buvo galimai sumokėtos minėto dydžio lėšos, pateikta kopija be dokumento originalo kelia abejones dėl dokumento patikimumo. Be to, liudytojų parodymais nustatyta, kad J. M. savo lėšomis galėjo prisidėti prie buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, privatizavimo, tačiau taip pat nustatytas faktas patvirtina, kad dėl to ji niekada bent dalies nuosavybės teisių į šį nekilnojamą turtą nereikalavo. Tokiu būdu aplinkybė dėl materialios pagalbos R. M. privatizuojant butą nėra teisiškai reikšminga ir tėra aplinkybė, kuri gali būti vertinama dorovės ir moralės principais.

Teismo vertinimu, nei R. M., nei jos sūnaus R. M. veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti nei savavaldžiavimo nusižengimo, nei kaltę padarius neteisėtus veiksmus. Minėtų asmenų veikoje teismas nenustatė neteisėto ir pavojingo veikimo (neveikimo) įgyvendinant ginčijamą teisę tyčia nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos. Galimai mokėti pinigai (dalis jų) už privatizuojamą butą – neįrodo pareiškėjos nuosavybės teisės. Be to, nei mirudio sūnaus R. M. nuosavybės teisė, nei mačios R. M. tinkamai laikantis įstatymų tvarkos įgyvendinta paveldėjimo teisė į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turimais teismo duomenimis niekieno ir niekada nebuvo ginčijama. Vien tai, kad R. M. elgesys netenkina apeliantės, nėra pagrindas teismui pripažinti tokius veiksmus neteisėtais. Aplinkybių visuma akivaizdžiai patvirtina tarp šalių esančius civilinius teisinius santykius, kurie gi – nebuvo ir nėra oficialiai ginčijami – dėl ko negali būti pripažįstamas ir neteisėtas jų vykdymas ar įgyvendinimas. Galimybe ginti savo ir turto savininkės R. M. teisinius santykius civilinio proceso tvarka J. M. nepasinaudojo.

Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad 2018 m. birželio 28 d. nutarime nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną faktinės aplinkybės įvertintos tinkamai, teisės aktų pagrindu šalių santykiai pagrįstai pripažinti civiliniaias, dėl ko nenustačius savavaldžiavimo nusižengimo sudėties administracinė teisena buvo buvo teisingai ir teisėtai nutraukta (nepradėta). Naikinti minėto nutarimo J. M. skundo argumentais nėra pagrindo, nei R. M., nei R. M. veikoje nėra savavaldžiavimo administracinio nusižengimo sudėties. Remiantis išdėstytu skundas atmetamas paliekant priimtą Nutarimą nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 638 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutarė:

J. M. skundo netenkinti, ir 2018 m. birželio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.