Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015-02-24 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 -18-547/2015 ir priimti naują, V. N. išteisinantį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismas netinkami įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai. Teismas remdamasis bylos duomenimis ir pripažindamas juos įrodymais turėjo ir privalėjo įvertinti juos objektyviai ir nešališkai, visapusiškai ištirti sudėjus į įrodymų visetą, taip pat pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus to padaryti vertinti teisiamojo naudai. Be to, nepripažintini įrodymais duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 str. Pažymėtina, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 str. pažeidimas, ko pasėkoje, neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir neteisėtai paskirta bausmė (BK 2 str. 3 d., 41 str. 5 d.). Apeliantas mano, kad šioje byloje buvo įvykdytas pasirinktinis teisingumas. Nukentėjusysis A. G. pats pažeidė LR gyvūnų globos įstatymo 6 str. bei naminių gyvūnų laikymo Varėnos rajone taisykles ir tai buvo priežastiniame ryšyje su šuns žuvimu. Byloje neginčytinai įrodyta, kad A. G. priklausantys šunys, tame tarpe ir žuvęs šuo, buvo laikomi palaidi ir laisvai bėgiojo po kaimo teritoriją. Tai patvirtino net liudytojais apklausti A. G. draugai D. J., A. B., A. P., nors byloje akivaizdžiai duoda A. G. palankius parodymus. Būtent ir įvykio dieną A. G. ėjo į ganyklą, o šuo bėgo be antsnukio ir pavadėlio kaip to reikalauja Naminių gyvūnų laikymo taisyklės. A. G. akivaizdžiai pažeidė LR gyvūnų globos įstatymo 20 str. 2 d., ko pasėkoje neužtikrino, kad jo laikomas šuo nekeltų grėsmės žmonėms, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Apeliantas mano, kad veikoje nėra nusikaltimo sudėties ir dėl to, kad jis neturėjo tikslo nužudyti ar sužaloti A. G. priklausančio šuns, t.y. jo veikoje nebuvo tyčios, kaip to reikalauja BK 310 str. Viskas įvyko labai greitai ir spontaniškai. Kiek bekalbėtų A. G. liudytojai (D. J., A. B., A. P.) apie A. G. priklaususio šuns vardu Lordas gerumą, tačiau neatlaiko kritikos A. G. ir šių liudytojų parodymai, kad, būk tai, apeliantui priklausantis nė metų laiko neturintis, keturis kartus mažesnis šunelis užpultų suaugusį daug kartų didesnį šunį. Tai negali būti paaiškinama jokiais logikos dėsniais, juo labiau, kaip teigia A. G., tai rašoma ir teismo nuosprendyje, jog jam priklausantis šuo buvo rusų kurtas, t.y. medžioklinis šuo, nors byloje tai patvirtinančių įrodymų ir dokumentų nėra. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių atmetė apelianto ir liudytojo A. S. parodymus, kad apelianto šunelis išbėgo pro vartus ir šalia lauko virtuvėlės, jo tėvui priklausančioje privačioje valdoje (kuri prieina iki kelio/gatvės) buvo užpultas A. G. šuns. Akivaizdu, kad kaltinimo prasme, tai rodo ir tas faktas, kad tariamą įvykio vietą rodė tik A. G. liudytojas A. P., o iš apelianto teismas vos priėmė kelias nuotraukas, kuriose buvo nufotografuota tikra įvykio vieta. Netikėti apelianto ir liudytojo A. S. parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, nes jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus. Tuo tarpu tiek tariamas nukentėjęs A. G., tiek liudytojai D. J., A. B., A. P. davė prieštaringus parodymus, tačiau teismas to nevertino. Dar keisčiau yra tai, kad byloje prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra fotonuotrauka (b.l. 7), kurioje matosi kuokštas juodos šersties, nors A. G. šuo buvo baltos ir geltonos/rusvos spalvų. Tai rodo bylą tyrusių pareigūnų „objektyvumą“. Teismas visai be jokio pagrindo nurodė, kad apeliantas, nesant būtinajam reikalingumui, atėmė šuns gyvybę, tačiau vadovaujantis to paties įstatymo (LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo) 5 str. 1 d. 5 p.; 8 p. jis netyčia galėjo sužeisti šunį ir taip gavosi tik todėl, kad norėjo apsaugoti savo mažesnį šuniuką nuo žūties, kadangi A. G. šuo jį užpuolė. Neatlaiko jokios kritikos teismo išvada, kad apeliantas šovė ne iš pneumatinio šautuvo, netgi nuosprendyje teigiama, kad jis buvo po įvykio išvykęs į namus, kad ten palikti mažo kalibro šautuvą, o vietoj jo pasiimti orinį (pneumatinį) šautuvą. Šioje byloje nėra jokių įrodymų bei duomenų leidžiančių teigti, jog apeliantas išvykęs į namus pakeitė šautuvą. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi ginklai, tame tarpe ir vadinamasis mažo kalibro šautuvas buvo išimtas, todėl vietoj to, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantui būtų pakeistas įtarimas, tiek prokuroras ikiteisminio tyrimo metu pats, tiek teismas pats galėjo paskirti ekspertizę ir neginčytinai nustatyti, kad buvo šauta iš vieno ar kito šautuvo, tačiau to nepadarė, vadinasi kaip teigia ir teismas savo nuosprendyje, jog visos abejonės aiškinamos teisiamojo naudai, tačiau, kaip ne keista, jos aiškinamos priešingai, kaltinamąja prasme. Teismo teiginys, kad byloje nėra kategoriškai ir neginčytinai nustatyta, kokiu ginklu buvo iššauta į šunį, paneigia apelianto teiginius, jog jis šovė iš pramoninės gamybos 5.5 mm kalibro pneumatinio šautuvo B2. Šį šautuvą apeliantas tą patį vakarą pateikė policijai, jis buvo apžiūrėtas specialisto, kaip įrodymas tiek kaltinamojoje išvadoje, tiek teismo nuosprendyje, tačiau remiantis tik abejonėmis, jog jis šautuvą galėjo pakeisti ir šio versijos netyrus, apelianto parodymai, jog šovė būtent šiuo šautuvu, yra atmetami nepagrįstai nors tai draudžia įstatymas. Mano, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai nepaneigia to fakto, kad apeliantas šovė iš pneumatinio šautuvo. Juolab, kad tik liudytojas A. P. parodė, kad jam atrodo, jog buvo šauta iš mažo kalibro šautuvo, tačiau kiti liudytojai ir pats nukentėjusysis parodė, kad šūvis buvo duslus. Antra vertus, bet kuris asmuo šiek tiek nutuokiantis ginkluose pasakys, kad pagal šūvio stiprumą ne visada galima pasakyti apie ginklo rūšį. Be to, byloje yra labai daug neaiškumų ir dviprasmybių, kurių nepašalino ikiteisminio tyrimo subjektai, to nepadarė ir teismas. Pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą A. G. privalėjo pasirūpinti savo šunimi ir laikyti jį pagal taisykles ne tik iki įvykio, bet ir po jo. Jeigu tariamai šuo buvo sužeistas apelianto šūviu, kuo jis abejoja, nes iš specialisto F. L. apklausto liudytoju parodymų matyti, kad žaizda dėl kurios nugaišo šuo negalėjo būti padaryta 5.5 mm pneumatinio šautuvo šoviniu, jo negalėjo būti padaryta ir vadinamo mažo kalibro šautuvo šoviniu. Specialistas neatmeta galimybės, kad žaizda gali būti padaryta duriant strypu arba šaunant didesnio kalibro šaunamuoju ginklu, tačiau tokiu atveju šuns kūne turėjo likto šaudmuo arba turėjo būti kiauryminis šūvis, kuomet šaudmuo kiaurai perskrodžia kūną (šaudmens išėjimo vieta), tačiau nėra nustatytas nei vienas, nei kitas faktas. Juo labiau, kaip matyti iš liudytojo E. S. parodymų, jog jis darė pakartotinę šuns lavono apžiūrą, turėdamas tikslą surasti būtent likusį šaudmenį ar jo dalis, tačiau išskyrus skalpelio geležtės dalį, daugiau nieko nerado.