Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo A. A. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 2 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo A. A. pareiškimą, kuriuo jis kaltino A. G. galimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalyje ar 281 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas nurodė, kad jam dirbant darbovietėje ir nukraunant nuo tralo automobilį, A. G. prie tralo privarė savo automobilį, o jam prikabinus norimą nukrauti automobilį prie A. G. automobilio, nespėjus atsisėsti prie nukraunamo automobilio vairo, A. G. netikėtai pradėjo važiuoti, todėl nuo tralo nukraunamas automobilis iššoko iš tvirtinimo vietos ir riedėdamas prispaudė jį prie A. G. automobilio galinės dalies, jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.Nesutikdamas su minėtu nutarimu pareiškėjas apskundė jį Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai, tačiau prokuratūros 2017 m. kovo 28 d. nutarimu skundas nebuvo patenkintas. Prokuratūros 2017 m. kovo 28 d. nutarimą pareiškėjas A. A. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Skundu pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Jis cituoja savo pareiškimą, 2017 m. kovo 2 d. ir 2017 m. kovo 28 d. nutarimus, skundžiamą nutartį bei ankstesnius savo skundus. Mano, kad jo sužalojimus lėmė būtent A. G. veiksmai, bet skundžiamoje nutartyje teismas nieko nepasisakė dėl to, kodėl remiasi A. G. parodymais ir atmeta jo (pareiškėjo) parodymus, kodėl teismas daro išvadą, kad dėl jo sužalojimo kaltas jis pats. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas yra įsitikinęs, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta.Skundas atmetamas.Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).Įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Jei medžiagoje yra pakankamai reikšmingų duomenų nebūtina daryti to, ko reikalauja proceso šalys (pavyzdžiui, atlikinėti tam tikrus tyrimo veiksmus) vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jų įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks, tačiau priimtas procesinis sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas medžiagoje esančiais duomenimis.Aukštesniajam teismui pateiktą skundą pareiškėjas A. A. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir žemesniajam teismui pateiktą skundą. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, pareiškėjas savo skunde nenurodė. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius medžiagoje esančius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir, priešingai, nei teigiama skunde, pakankamai aiškiai argumentavo savo sprendimą. Žemesniojo teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes pareiškėjo skundą nagrinėjęs žemesnysis teismas patikrino duomenų liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus medžiagoje esančius duomenis kaip jų visumą. Visi žemesniojo teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.Kaip matyti iš aukštesniajam teismui pateiktoje medžiagoje esančių duomenų, pareiškėjas A. A. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės pranešdamas apie tai, kad, jo manymu, būtent A. G. kaltas dėl jo sužalojimo, todėl buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 137 straipsnyje (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) arba 281 straipsnyje (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas). Tačiau sutikti su tokia pareiškėjo pozicija negalima.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas A. A., dirbdamas autovežio vairuotoju, vykdydamas savo pareigines funkcijas, turėjo nuo autovežio nukrauti atvežtą automobilį. Šis automobilis neužsivedė, nes buvo išsikrovęs jo akumuliatorius. Tokiu atveju, pagal saugos ir sveikatos instrukciją, pareiškėjas A. A. privalėjo nukraunamą automobilį užvesti panaudodamas automobilių užvedimo laidus, o nepavykus automobilio užvesti – automobilį nukrauti panaudodamas autovežio hidraulinę sistemą ir laikantis visų kitų saugos reikalavimų. Tačiau pareiškėjas to nepadarė. Vietoje to jis, būdamas atsakingu už autovežyje esančių automobilių saugų pakrovimą, nukrovimą ir tvirtinimą, neužtikrino, kad prieš nukraunant automobilį pavojingoje zonoje nebūtų pašalinių asmenų ar turto ir leido A. G. dalyvauti automobilio nukrovime panaudojant savo automobilį. Nukraudamas automobilį pareiškėjas A. A. panaudojo automobilių ratų fiksavimo diržą ne pagal paskirtį – juo prikabino nukraunamą automobilį jo nutempimui nuo autovežio platformos. Ypatingai aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas A. A. nukraunamą automobilį ant maždaug 30° kampu nuleistos autovežio platformos buvo palikęs su išjungtu rankiniu stabdžiu ir išjungta pavara (pavara buvo neutralioje padėtyje), o būdamas potencialiai pavojingoje vietoje (esančioje numanoma nukraunamo automobilio riedėjimo kryptimi) įtempinėjo prie nukraunamo automobilio prikabintą ratų fiksavimo diržą, tempdamas jį ir patį nukraunamą automobilį į save. Tokia pirmiau nurodyta veika pats pareiškėjas A. A. pažeidė saugos ir sveikatos instrukcijos reikalavimus bei sukėlė pavojų ne tik savo, bet ir kitų asmenų (pavyzdžiui, A. G.) sveikatai, gyvybei bei turtui. Aukštesniojo teismo manymu, net ir tikint pareiškėjo A. A. pozicija, kad nukraunamas automobilis iššoko iš autovežio platformos tik po to, kai savo automobiliu A. G. ji patempė, nukraunamas automobilis nebūtų pradėjęs staiga judėti ir sužalojęs pareiškėją A. A., jeigu pastarasis būtų palikęs jį su įjungtu rankiniu stabdžiu ir atitinkama pavara.Įvertinus visus ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis matyti, kad šiuo metu jie nepatvirtina pareiškėjo A. A. pareiškime nurodytų aplinkybių apie galimas A. G. padarytas nusikalstamas veikas. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas A. A. buvo sužalotas ne dėl kieno nors kito, o dėl jo paties padaryto elementarių saugos reikalavimų pažeidimo, neatsargumo ir nerūpestingumo. Todėl šiuo konkrečiu atveju nesant priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sužalojimo ir kitų asmenų veikos, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. kovo 2 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o Panevėžio apygardos prokuratūros 2017 m. kovo 28 d. nutarimu ir skundžiama nutartimi 2017 m. kovo 2 d. nutarimas teisingai buvo paliktas galioti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė medžiagoje esančius duomenis, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą pareiškėjo skundą atmesti. Toks sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.