Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-03-14 · Administracinė byla Nr. A-502-341-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-14
Bylos Nr.
A-502-341-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Dainius Raižys, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos
Trečiasis asmuo
Vilniaus
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-341/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Č. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus 2 – ieji pataisos namai, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti jam iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 300 000 Lt neturtinės žalos ir 400 000 Lt turtinės žalos atlyginimą bei įpareigoti neteisėtai besielgiančius pareigūnus viešai atsiprašyti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad, jam atliekant bausmę Vilniaus 2 – uosiuose pataisos namuose, už drausmės pažeidimą Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų (toliau – ir tretysis suinteresuotas asmuo) direktoriaus nutarimu pareiškėjas iš paprastos grupės buvo perkeltas į drausmės grupę, o jam atsisakius tai padaryti – į kamerų tipo patalpas. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose jis buvo kartu su kitu nuteistuoju D. T., kuris 2006 m. spalio 17 d. kameroje šildėsi savadarbiu šildytuvu, vėliau, kabindamas drabužius ant dieninės lempos, nutraukė elektros liniją, dėl ko kameroje nebuvo šviesos. Pažymėjo, jog jis (pareiškėjas) tą dieną budėjo kameroje, todėl apie dingusią šviesą pranešė Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojui, paprašė sutvarkyti gedimą. Teigė, jog prižiūrėtojas atsakė, kad jam tai neįdomu, keikėsi, nepasakė savo pavardės. Akcentavo, kad prižiūrėtojas, sužinojęs, kad pareiškėjas ketina rašyti skundą, parašė tarnybinius pranešimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriui raštu paaiškino, kad minėtus pažeidimus padarė kitas nuteistasis, kuris prisipažino juos padaręs. Nurodė, kad nepaisant to, minėtų pažeidimų padarymu buvo apkaltintas pareiškėjas ir jam Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 28-1236 „Dėl nuteistojo uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį) (toliau – ir Nutarimas) buvo paskirta nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Dėl to pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktorių ir pranešė jam apie netinkamą pareigūnų elgesį. 2006 m. spalio 30 d. taip pat buvo paduoti pareiškėjo skundai Kalėjimų departamentui ir Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriui, kuriuose buvo nurodyta, kad pareiškėjas buvo neteisėtai perkeltas į baudos izoliatorių, nes pažeidimą padarė kitas asmuo. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas atsakė 2006 m. lapkričio 3 d raštu Nr. 2S-1522 „Dėl skundo tyrimo“, o Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų administracija – 2006 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 9-5286(04) „Dėl skundų išnagrinėjimo“. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2006 m. spalio 24 d. taip pat buvo pateiktas skundas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, į kurį atsakymas buvo gautas 2006 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 4D-2006/2-1439/3D-4485 „Dėl Jūsų skundo“. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 9/07-4 „Dėl nuobaudos panaikinimo nuteistajam A. Š.“ pareiškėjui 2006 m. spalio 19 d. paskirta nuobauda buvo panaikinta. Teigė, jog dėl nepagrįstai paskirtos drausminės nuobaudos pareiškėjas patyrė stresą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, be to, būdamas baudos izoliatoriuje, negalėjo bendrauti su artimaisiais, rašyti laiškų, sumažėjo bendravimo galimybės. Manė, kad tuo jam buvo padaryta didelė neturtinė žala. Nurodė, kad dėl neteisėtų Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmų pablogėjo pareiškėjo sveikata, dėl ko jis 2006 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į gydytojus, kurie jam paskyrė gydymą. Pabrėžė, jog į gydytojus buvo kreiptasi ir 2006 m. lapkričio 16 bei 17 dienomis. Teigė, jog dėl neteisėtų Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė įtampą, nerimą, nemigą – jam buvo skirtas gydymas medikamentais. Nurodė, kad dėl minėtų Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta žala sveikatai. Pareiškėjas skunde prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir informuoti jį apie skundo nagrinėjimo rezultatus.

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsniu, spręsti klausimą dėl Kalėjimų departamento pakeitimo tinkama šalimi arba, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą ta apimtimi, kuria skundžiami Kalėjimo departamento veiksmai, atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2006 m. spalio18 d. ir 2006 m. spalio 30 d. pareiškėjas su skundais dėl jam nepagrįstai paskirtos nuobaudos kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir kad šie skundai buvo persiųsti nagrinėti Vilniaus 2 – iesiems pataisos namams. Pažymėjo, jog pateikti atsakymai pareiškėjo netenkino, todėl 2007 m. sausio 1 d. jis pakartotinai kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl jam nepagrįstai paskirtos nuobaudos. Teigė, jog Kalėjimų departamentas, išanalizavęs Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų tarnybos 2006 m. lapkričio 30 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. TT 20 „Dėl nuobaudos, paskirtos nuteistajam A. Š., pagrįstumo ir Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmų“, nustatė, kad nuteistajam nepagrįstai buvo paskirta nuobauda, kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių jo kaltę. Nurodė, kad ši nuobauda Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 9/07-04 buvo panaikinta. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinė žala gali būti priteista tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti neteisėti Kalėjimų departamento veiksmai. Akcentavo, jog iš pareiškėjo skundo buvo matyti, kad jo reikalavimai yra daugiau susiję su Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų teisėmis ir pareigomis. Pabrėžė, jog Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, per įstatyme nustatytus terminus išnagrinėjo pareiškėjo skundą, panaikino jam nepagrįstai paskirtą nuobaudą, atsakymą pagrindė teisės aktų nuostatomis, nurodė priimto sprendimo apskundimo tvarką. Pažymėjo, kad priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teigė, kad Kalėjimų departamentas negali atsakyti už pareiškėjui padarytą moralinę ir fizinę žalą vien todėl, kad panaikino nepagrįstai pareiškėjui paskirtą nuobaudą, dėl ko jis laikytinas netinkamu atsakovo atstovu nagrinėjamoje byloje.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus 2 – ieji pataisos namai atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo ir pažymėjo, jog nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje, kas reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų (Institucijų) neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pabrėžė, jog viešajai civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos šios sąlygos: 1) žala turi būti padaryta neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais arba neveikimu; 2) turi būti padaryta žala (turtinė ar neturtinė); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Teigė, jog pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, dėl ko, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Vilniaus 2 – ieji pataisos namai arba jų pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais, ir kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėjo, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nurodė, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėjo, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalimi nustatyta, jog tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (6.271 straipsnio 4 dalis). Įvertinęs pirmiau cituotas CK nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurios neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pabrėžė, kad ši nuostata galioja ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, dėl ko turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinta pinigais, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, žalą padariusio asmens kaltė. Teigė, jog šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimo galimybę numato Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis, kuriame pasakyta, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos padarymą įrodinėja paskirtos nuobaudos sukeltais dvasinio pobūdžio išgyvenimais, dvasiniu sukrėtimu, nerimu, sveikatos sutrikimu, t. y. neturtinės ir turtinės žalos patyrimo faktas ir dydis grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo bei jos patvirtinimo įrodymais. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jo dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimų ar kitų faktų patvirtinančių įrodymų, be to, byloje nebuvo įrodymų, leidžiančių teigti, kad paskirta nuobauda sutrikdė pareiškėjo sveikatą, atėmė galimybę bendrauti ar susirašinėti su artimaisiais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenorėjo nieko papildomai paaiškinti ir teismo posėdžio metu, kadangi skunde prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjui paskyrus nuobaudą, jis galėjo išgyventi trumpalaikio pobūdžio neigiamas emocijas, tačiau jos nėra pagrindas neturtinei žalai atsirasti. Pažymėjo, kad pats laisvės atėmimo bausmės atlikimas, drausmė įkalinimo įstaigoje savaime sukelia neigiamas emocijas ir išgyvenimus pareiškėjui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad neturtinės ar turtinės žalos padarymo pareiškėjui fakto konstatuoti nėra pagrindo, taigi neatsirado ir deliktinė atsakomybė, kadangi neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis – jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos, nes neturtinė žala nustatoma tada, kai ją sukeliantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atkreipė dėmesį į tai, kad nustatant turtinės žalos dydį, pareiškėjas taip pat turi įrodyti šios žalos dydį ir jo padarymo faktą, o šiuo atveju pareiškėjas tik nurodė, kad jis kelis kartus lankėsi pas medikus, buvo gydomas vaistais, tačiau nenurodė, kokio pobūdžio susirgimai jam buvo nustatyti, ar jie galėjo būti susiję su paskirta nuobauda, kiek laiko jie truko, kokiais vaistais pareiškėjas buvo gydomas. Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodytas 300 000 Lt neturtinės ir 400 000 Lt turtinės žalos padarymo faktas, pareiškėjas minėtų sumų nepagrindė jokiais įrodymais, nepateikė žalos apskaičiavimų, o skundo reikalavimus grindė bendro pobūdžio teiginiais. Pažymėjo, kad tam, jog būtų taikoma civilinė atsakomybė, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi teismui nenustačius bent vieno civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo, civilinė atsakomybė nekyla. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neįrodė vieno iš civilinės atsakomybės pagrindų – žalos, pirmosios instancijos teismas, nesant civilinės atsakomybės pagrindų visumos, jo reikalavimus atmėtė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo iš atsakovo pareiškėjui būtų priteistas 300 000 Lt neturtinės žalos ir 400 000 Lt turtinės žalos atlyginimas bei neteisėtai besielgiantys pareigūnai įpareigoti viešai atsiprašyti. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apelianto skundą pirmosios instancijos teismas atmėtė nepagrįstai, nes tą faktą, kad žmogaus teisės bei daugelio teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, patvirtina Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 9/07-4, kuriuo kaip neteisėta buvo panaikinta Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 28-1236 apeliantui paskirta drausminė nuobauda.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad nėra pagrindo konstatuoti neturtinės ir turtinės žalos padarymo apeliantui fakto, kadangi jis nepateikė jokių tą pagrindžiančių įrodymų. Teigia, jog prie skundo pirmosios instancijos teismui pridėjo apelianto ambulatorinėje kortelėje esančių gydytojų įrašų kopijas, iš kurių matyti, kokio pobūdžio susirgimai apeliantui buvo nustatyti bei kokiais vaistais jis buvo gydomas. Mano, kad ši aplinkybė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo neįsigilinęs į bylos aplinkybes, teismo teiginiai neatitinka tikrovės.

3. Remiasi CK 6.246 straipsniu ir nurodo, kad tą faktą, jog Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų administracija, skirdama apeliantui nuobaudą, veikė neteisėtai, patvirtina Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų tarnybos 2006 m. lapkričio 30 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. TT 20.

4. Remiasi CK 6.250 straipsniu ir teigia, kad jo atvejis patenka į šio straipsnio taikymo sritį.

5. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad jo neigiami išgyvenimai buvo trumpalaikiai, kadangi apeliantas baudos izoliatoriuje praleido daugiau nei 15 parų.

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes ir kad nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Kiti Kalėjimų departamento atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems Kalėjimų departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus 2 – ieji pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų administracija veikė tinkamai ir apeliantui jokios žalos nepadarė. Pažymi, jog apeliantas yra nuteistas 14 – tą kartą, kad atlikdamas šiuo metu jam teismo nuosprendžiu paskirtą laivės atėmimo bausmę, teisės aktų, reglamentuojančių bausmių vykdymą, reikalavimus pareiškėjas pažeidė 19 kartų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas žalos jo atžvilgiu atsiradimą kildina iš, jo teigimu, neteisėto ir nepagrįsto Nutarimo, kuriuo jam buvo paskirta drausminė nuobauda – 15 parų drausmės izoliatoriuje, priėmimo. Minėtame nutarime nurodoma, kad drausminė nuobauda jam buvo paskirta dėl to, jog jis 2006 m. spalio 17 d. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, t. y. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktus: būdamas kamerų tipo patalpos Nr. 17 tvarkiniu (budėtoju), 22.45 val. jis įjungė savadarbį elektrinį šildytuvą, 23.05 val. nutraukė apšvietimo laidus ir 23.30 val. drabužiais uždengė dieninio apžvietimo lempą (b. l. 15). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo, nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nekelia turtinio pobūdžio reikalavimų, t. y. iš viso 700 000 Lt jis įvertino jo tariamai patirtą neturtinę žalą, kadangi pareiškėjas savo skundu ir apeliaciniu skundu siekia įrodyti, kad dėl jam Nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos jis patyrė didelį stresą, diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, būdamas baudos izoliatoriuje, negalėjo bendrauti su artimaisiais ir kitais asmenimis, buvo apribota jo susižinojimo teisė (negalėjo siųsti ir gauti laiškų ir pan.) ir pan. (apeliantas dėl to, jo manymu, atsiradusią neturtinę žalą įvertino 300 000 Lt), dėl ko pablogėjo apelianto sveikatos būklė ir jis buvo priverstas kreiptis į gydytojus, kurie jam skyrė atitinkamą gydymą (apeliantas dėl to, jo manymu, atsiradusią neturtinę žalą įvertino 400 000 Lt).

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Vilniaus 2 – ieji pataisos namai (Institucija) arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Iš pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, bei apeliacinio skundo matyti, kad Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų (Institucijos) administracijos veikos (priimto Nutarimo) neteisėtumą apeliantas iš esmės grindžia nuoroda į tą faktą, jog šis nutarimas Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 9/07-4 (b. l. 23) buvo panaikintas. Minėtame įsakyme nurodyta, kad jis buvo priimtas atsižvelgus į Vidaus tyrimų tarnybos 2006 m. lapkričio 30 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. TT-20 (b. l. 37-41), kurioje inter alia buvo konstatuota, jog nors Nutarime buvo nurodoma, kad atitinkamus veiksmus atliko apeliantas, tačiau nebuvo pakankamo pagrindo teigti, kad savadarbis elektrinis šildytuvas priklausė apeliantui, jog jis apskritai naudojosi šiuo prietaisu, jog apšvietimo laidus nutraukė ir rūbus ant dienio apšvietimo lempos pakabino būtent apeliantas, o tai reiškia, kad skiriant apeliantui drausminę nuobaudą, nebuvo tinkamai įvertintos visos tariamai jo padaryto pažeidimo aplinkybės, be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų pareigūnų tarnybiniuose pranešimo ir nuteistųjų apelianto bei D. T. paaiškinimuose pateikti faktai prieštarauja vieni kitiems ir neatitinka realių įvykių, dėl ko nebuvo atliktas tarnybinis tyrimas, kuris tokiu atveju buvo būtinas. Teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į bylos medžiagą, ypač į byloje esančią nuteistojo D. T. 2006 m. spalio 18 d. paaiškinimo Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriui kopiją (b. l. 14), nekyla abejonių dėl to, jog Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 28-1236 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas nurodo, kad dėl jam paskirtos neteisėtos ir nepagrįstos drausminės nuobaudos jis patyrė negatyvius išgyvenimus, kurie yra apibrėžti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, t. y. asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas nurodo dvejopo pobūdžio negatyvius išgyvenimus, sukeltus vykdant jam paskirtą drausminę nuobaudą: 1) akcentuoja, kad jam 15 parų būnant drausmės izoliatoriuje, buvo apribotos jo galimybės įvairiomis formomis kontaktuoti su išoriniu pasauliu, dėl ko jis patyrė stresą, diskomfortą ir pan.; 2) teigia, jog dėl jo patalpinimo į drausmės izoliatorių ir šio fakto sukeltų prieš tai minėtų neigiamų išgyvenimų pablogėjo jo sveikatos būklė, dėl ko jis buvo priverstas kreiptis į gydytojus, kurie jam skyrė atitinkamą medikamentinį gydymą.

Byloje yra pateikta Marijampolės pataisos namų 2007 m. liepos 3 d. rašto Nr. 20/07-115 „Dėl prašymo” kopija (b. l. 123), kurioje nurodoma, kad pagal BVK 146 straipsnio 1 dalį baudos izoliatoriuje laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos BVK nuostatos turinio analizė leidžia teigti, jog asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, be kita ko, realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, kas tuo atveju, kai asmuo neteisėtai ir nepagrįstai patalpinamas į baudos izoliatorių, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Be to, pažymėtina, jog tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo apsunkintas, kadangi kitaip būti ir negalėjo – asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, privalo būti taikomas griežtesnis režimas negu asmeniui, kuris laikomas kamerų tipo patalpose. Pagal BVK nuostatas atitinkama pataisos įstaiga turi pareigą užtikrinti, kad joje kalinčiam asmeniui, kuriam paskirta drausminė nuobauda – patalpinimas į bausmės izoliatorių, būtų taikomas šios nuobaudos suponuotas griežtesnis režimas. Priešingu atveju, paskirta drausminė nuobauda nepasiektų jai keliamų tikslų. Galima teigti, jog tokiu atveju galioja prezumpcija dėl atitinkamo režimo taikymo nuteistajam, t. y. tokiu atveju reikėtų įrodinėti ne tai, kad asmuo, patalpintas į drausmės izoliatorių, yra atitinkamai suvaržomas, o tai, kad jam, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra taikomas privalomas taikyti griežtesnis režimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyta, jog apeliantas drausmės izoliatoriuje būtų buvęs laikomas kitokiomis (švelnesnėmis) sąlygomis, negu numatyta teisės aktuose. Be to, pats apeliantas akcentuoja, kad dėl to, jog jam buvo apribotos galimybės bendrauti su artimaisiais ar kitais asmenimis, jis patyrė negiamus išgyvenimus, t. y. patyrė stresą, diskomfortą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir pan. Pažymėtina, jog tarp neteisėtos Institucijos (Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų) veikos (priimto Nutarimo) ir apelianto patirtų neigiamų išgyvenimų, sukeltų dėl kontakto su aplinka apribojimo ir kt., yra tiesioginis priežastinis ryšys – neigiami apelianto išgyvenimai yra tiesioginė Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų direktoriaus Nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos – 15 parų drausmės izoliatoriuje įvykdymo pasekmė, todėl konstatuotina, jog dėl Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų (Institucijos) veikos (Nutarimo) apelinatas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Įvertinusi apeliantui padarytos žalos pobūdį, pasekmes, taip pat atsižvelgusi į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apelianto reikalaujama pinigų suma (300 000 Lt) yra akivaizdžiai per didelė, todėl ji mažintina iki 100 Lt.

Dėl apelianto teiginio, jog ryšium su tuo pablogėjo jo sveikatos būklė, pasakytina, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tą faktą, kad neigiami pareiškėjo sveikatos būklės pokyčiai įvyko būtent dėl Nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos įvykdymo. Byloje esančios apeliantą stebėjusių gydytojų įrašų su bendro pobūdžio pastebėjimais kopijos (b. l. 16-18) nepatvirtina, kad tarp apelianto sveikatos būklės pablogėjimo ir Vilniaus 2 –ųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. spalio 19 d. nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos įvykdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jog būtent šis faktas suponavo neigiamus apelianto sveikatos būklės pokyčius. Be to, pažymėtina, jog pats apelianto, kaip nuteistojo, statusas savaime sukelia tam tikrus jo teisių ir laisvių apribojimus, kas taip pat gali daryti neigiamą įtaką apelianto sveikatos būklei. Šioje dalyje apelianto reikalavimas atmestinas.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, konstatuotina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas iš dalies pakeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies. Iš Lietuvos valstybės pareiškėjo A. Š. naudai priteisti 100 (vieno šimto) Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Birutė Janavičiūtė Dainius Raižys