- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-07
- Bylos Nr.
- eI3-437-426/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06072-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą dėl sprendimo panaikinimo ir teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) viršininko 2022 m. spalio 21 d. rezoliucija ant Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – PD) Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos protokolo Nr. 5-P1-721 priimtą sprendimą netenkinti jo prašymo, priteisti iš atsakovo 968 Eur teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Policijos generalinio komisaro 2021 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 5-V-861 „Dėl policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos sudarymo“ (toliau – Įsakymas) 20 punktas ta apimtimi, kad apibrėžiant, kokie veiksmai nelaikytini pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu, kai apibrėžimas susijęs išimtinai su pareigūno padarytos veikos subjektyviąją puse (kalte), o Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnio nuostata – su objektyviąja puse (veika), neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, jos esmei ir paskirčiai, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui; atitinkamai ištirti, ar Įsakymo 20 punkte nustatytas teisinių išlaidų kompensavimo ribojimas neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 67 straipsniui, kuriame tokio ribojimo nenumatyta; taip pat ištirti, ar Policijos departamentas neviršijo savo kompetencijos ribų priimdamas Įsakymo 20 punktą, taip pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės principą bei įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, kai įstatymo, kaip aukštesnės galios teisės akto, normoje (Statuto 67 straipsnis) šiai įstaigai nedeleguota teisė savo nuožiūra numatyti normos įgyvendinimo sąlygas.
Skunde nurodo, kad dirba Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos vyresniojo tyrėjo pareigose.
PD Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnį ir pateikti įtarimai.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė konstatavęs, jog įtariamųjų T. J. R. bei A. K. veiksmuose nėra visų jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 67 straipsniu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2021 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 5-V-861 patvirtinto Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 punktu pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus apskrities VPK viršininkui kompensuoti 968 Eur turėtų teisinės pagalbos išlaidų.
Prašymas svarstytas elektroniniu būdu PD Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijoje (toliau – Komisija), kuri 2022 m. spalio 11 d. protokoliniu sprendimu Nr. 5-P1-721 nutarė siūlyti Vilniaus apskrities VPK viršininkui prašymo netenkinti. Vilniaus apskrities VPK viršininkas su Komisijos pasiūlymu sutiko, 2022 m. spalio 21 d. rezoliucija prašymo netenkino. Su sprendimu pareiškėjas nesutinka, mano, kad jis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas ir pareiškėjui priteista teisinės pagalbos išlaidų kompensacija.
Skunde pareiškėjas aiškina, kad Statuto 50 straipsnyje vartojama sąvoka „nusikalstamos veikos padarymas“ šiuo atveju aiškintina kaip apimanti tuos atvejus, kai pareigūnas, kurio atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas, pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl savo veiksmų, vykdžius pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijus tarnybinės rizikos ribas. Toks sistemiškas aiškinimas pagrįstas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principais (Statuto 3 straipsnio 7 ir 8 dalys) bei atitinka bendruosius teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas aiškina, jog atsakovo sprendimas pažeidžia jo, kaip pareigūno, teises.
Skunde akcentuoja, kad aktualios redakcijos Statuto 67 straipsnyje apibrėžiamas pareigūno galimas statusas baudžiamojoje byloje, neliko diskrecijos teisės vadovui spręsti, ar pareigūnui gali būti išmokėta teisinės pagalbos išlaidų kompensacija. Nei ankstesnės, nei aktualios redakcijos Statute nebuvo ir nėra nustatyta, jog turėtų teisinių išlaidų kompensacija nemokama, jeigu pareigūno kaltė padarius nusikalstamą veiką pasireiškė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Be to, aptariamame straipsnyje nenurodyti kompensacijos mokėjimo pagrindai ir sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės riboti Statuto 67 straipsnyje įtvirtintos pareigūnų socialinės garantijos, pareiškėjo nuomone, būtina konstatuoti, jog Aprašo 21 punktas neteisėtas, juo negalima remtis priimant sprendimus dėl turėtų teisinių išlaidų baudžiamojoje byloje kompensavimo. Lietuvos policijos generalinis komisaras negali savo poįstatyminiu aktu pakeisti ar apriboti pareigūnų socialinės garantijos turinio ar apimties.
Pareiškėjui akivaizdu, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, kuriuos atliko vykdydamas savo tiesiogines pareigas, peržengė profesinės rizikos ribas, panaudodamas prievartos priemones prieš kitą asmenį. Mano, kad yra visos sąlygos, numatytos Statuto 67 straipsnyje, kad jo turėtos teisinės pagalbos išlaidos būtų kompensuotos.
Prašyme dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pareiškėjas nurodo, jog atsakovas, motyvuodamas savo sprendimą nekompensuoti jo patirtų teisinių išlaidų, vadovaujasi galiojančio Policijos generalinio komisaro Įsakymo 20 punktu, kuriame nustatyta, kad „pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti, nelaikomi pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu.“
Pareiškėjo nuomone, Įsakymo 20 punktas savo esme prieštarauja Statuto 67 straipsnio nuostatai, jos esminei paskirčiai. Įsakymo 20 punkte apibrėžiant, kas nelaikytina pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu, susitelkiama į subjektyviąją pareigūno padarytos arba įtariama padarytos veikos pusę – kaltę. Pareiškėjas mano, kad visais atvejais, kai pareigūnas pripažįstamas kaltu viršijus pareigūno tarnybinės rizikos ribas ir tuo padaręs nusikalstamą veiką ar bet kurį kitą teisės pažeidimą, užkertamas kelias į teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją. Tuo tarpu Statuto 67 straipsnio norma nukreipta į objektyviąją pusę – veiką, nepriklausomai nuo to, ar pareigūnas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, ar įtarimai jam panaikinti, jei vykdant tarnybines pareigas jis viršijo tarnybinės rizikos ribas ar buvo įtarimas, jog viršijo tarnybinės rizikos ribas, ir dėl to patyrė teisines išlaidas, jam jos turi būti kompensuotos iš įstaigos lėšų. PD, pareiškėjo nuomone, galimai viršijo kompetencijos ribas, kadangi Įsakymo 20 punktu nustatė papildomą ribojimą kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas, kuris ne tik įstatyme, kaip aukštesnės galios teisės akte, nenumatytas (Statuto 67 straipsnyje), bet ir įstaigai šia įstatymo norma apskritai nesuteikta teisė poįstatyminiame akte numatyti Statuto 67 straipsnio įgyvendinimo sąlygas. Dėl išdėstytų priežasčių, prašo ištirti Įsakymo 20 punkto teisėtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundo reikalavimus ir prašė patenkinti. Akcentavo, jog Įsakymo 20 punkte nurodyta papildoma sąlyga iškreipia Statuto 67 straipsnio esmę.
Atstovė prašo inicijuoti Policijos generalinio komisaro priimto teisės akto ištyrimą, nes jis viešai nepaskelbtas.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK nesutinka su skundu. Atsiliepime nurodo, jog PD Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriuje, gavus nukentėjusiojo D. A. pareiškimą, kad prieš jį buvo panaudota fizinė prievarta, pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, požymius.
Prokuroras Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatavo, jog pareiškėjo ir T. J. R. veiksmuose nėra visų inkriminuotos veikos požymių, kad „specialiųjų priemonių ir prievartos panaudojimas, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją bei nukentėjusiojo elgesį, šiuo atveju negali būti pateisinamas, proporcingas bei atitikti teisės aktų reikalavimus, kas lemia netinkamą jiems suteiktų įgaliojimų vykdymą.“ Pareiškėjo ir kito įtariamojo veiksmai vertinti kaip neteisėti, tačiau to nepakako konstatuoti, kad yra visi jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.
Atsakovas atsiliepime nurodo, jog dėl policijos pareigūnų veiksmų atlikus tarnybinį patikrinimą, PD Imuniteto valdybos 2022 m. spalio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.5-IS-153 konstatuota, kad pareiškėjas pareigų atlikimo metu, veikdamas priešingai tarnybos interesams, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, nesant būtinybės D. A. atžvilgiu naudoti fizinę prievartą, panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Atsižvelgus į šią išvadą, Vilniaus apskrities VPK viršininko 2022 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-1308 pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.
Atsakovas nurodo, jog Komisija 2022 m. spalio 11 d. protokoliniu sprendimu Nr. 5-P1-721 pasiūlė Vilniaus apskrities VPK viršininkui pareiškėjo prašymo dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo netenkinti. Viršininkas su siūlymu sutiko, 2022 m. spalio 21 d. rezoliucija pareiškėjo prašymo netenkino.
Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, nesant būtinybės prieš D. A. naudoti fizinę prievartą, panaudojo fizinį smurtą. Pareigūnai, tame tarpe ir pareiškėjas, įžeidinėjo D. A., jį žemino ir naudodami psichologinį spaudimą (grasinimus), siekė priversti prisipažinti įvykdžius nusikalstamą veiką.
Atsakovo nuomone, ginčijama Vilniaus apskrities VPK viršininko rezoliucija priimta tinkamai įvertinus prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes bei Komisijos protokolu Nr. 5-P 1-721 priimtame sprendime išdėstytus motyvus, laikantis teisės aktais nustatytų procedūrų.
Vilniaus apskrities VPK dėl pareiškėjo prašymo ištirti norminio akto teisėtumą palaiko tokią pačią poziciją kaip ir pateikė Policijos departamentas. Akcentuoja, kad Tvarkos aprašas, įvertinus norminio administracinio akto sąvokos apibrėžimą bei teismų praktikos išaiškinimus, nėra norminis administracinis aktas, todėl teismo prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovė prašė netenkinti skundo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas suvokė ar turėjo suvokti savo neteisėtus veiksmus, elgėsi neteisėtai, todėl neįgijo teisės į kompensaciją. Už neteisėtą veiką patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.
Trečiasis suinteresuotas asmuo PD dėl Tvarkos aprašo 20 punkto teisėtumo ištyrimo teismo prašo konstatuoti, kad byloje ginčijamas aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, dėl to jo nuostatų teisėtumo tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Prašo pareiškėjo prašymą tuo pagrindu atmesti, o konstatavus, jog atitinka norminio administracinio akto požymius, pripažinti, kad abejonių dėl jo teisėtumo nekyla, ir pareiškėjo prašymą atmesti šiuo pagrindu.
Pareiškėjui keliantis abejonių Tvarkos aprašas nustato policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies kompensavimo Statuto 68 straipsnio pagrindu tvarką, t. y. prašymų kompensuoti šias išlaidas teikimo, jų nagrinėjimo, lėšų išmokėjimo ir kt. veiksmus, ir skirtas šiuos veiksmus atliekantiems asmenims, t. y. policijos įstaigų vadovams, struktūriniams padaliniams ir jų darbuotojams. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad nors šis aktas galbūt atitinka kai kuriuos norminio administracinio akto požymius (tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei), pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius jis yra vidaus administravimo aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme.
PD vertinimu, pareigūnų veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, kad įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti, negali būti laikomi pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu. Siekiant aiškios ir vienodos praktikos formavimo policijos sistemoje, šis vertinimas aptartas Tvarkos aprašo 20 punkte, tačiau šis punktas savaime nėra norminis pagrindas atsisakyti tenkinti pareigūno prašymą kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas, kadangi jis yra vertinamojo pobūdžio. Tvarkos aprašas nėra norminis administracinis aktas, šiame punkte aptarta nuostata gali tik sudaryti sprendimo motyvuojamąją dalį. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, aptariama nuostata tai patvirtina. Individualų vertinimą pirmiausia atlieka centrinė policijos įstaigoje sudaryta komisija, tačiau sprendimą priima pareigūną į pareigas priimantis asmuo, sutikdamas arba motyvuotai nesutikdamas su komisijos siūlymais.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad norminiai administraciniai aktai privalo būti viešai paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka. Nepaskelbtas norminis administracinis aktas neįgyja visuotinio privalomumo savybės. Tvarkos aprašas, Policijos departamentui jį vertinant kaip vidaus administravimo aktą, nebuvo viešai paskelbtas. Teismui jį pripažinus norminiu administraciniu aktu, tektų pripažinti ir jo negaliojimą ab initio. Trečiojo suinteresuotos asmens nuomone, tai savaime nereikštų ginčijamo sprendimo neteisėtumo. Policijos departamento vertinimu, teismui bet kokiu atveju tektų pareiga pasisakyti dėl Vidaus tarnybos statute įstatymo leidėjo neatskleistos sąvokos „tarnybinės rizikos ribų viršijimas“ ir individualiai motyvuoti priimto ginčijamo sprendimo (ne)atitikimą teisės aktams.
Pareiškėjas, teigdamas, kad: „<...> apibrėžiant, kas nelaikytina pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu, susitelkiama į subjektyviąją pareigūno padarytos arba įtariama padarytos veikos pusę – kaltę. Iš to išplaukia, kad visais atvejais, kai pareigūnas pripažįstamas kaltu viršijus pareigūno tarnybinės rizikos ribas ir tuo padaręs nusikalstamą veiką ar bet kurį kitą teisės pažeidimą, užkertamas kelias pareigūno teisei į teisinių pagalbos išlaidų kompensavimą“ prieina prie klaidingos išvados. Pagal pateiktą formuluotę, PD nuomone, kompensavimas galimas tiek neatsargių nusikalstamų veikų atvejais, tiek daugeliu kitų, individualiai įvertintų atvejų, net ir buvus ar esant įtarimui ar kaltinimui dėl tyčinio nusikaltimo įvykdymo, atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo motyvus arba kitas atvejui aktualias aplinkybes.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė atmesti pareiškėjo skundą.
Skundas netenkinamas.
Išklausius šalių atstovų paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nustatyta, jog ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus apskrities VPK viršininko 2022 m. spalio 21 d. rezoliucija priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, jog 2022 m. balandžio 13 d. gavus apsaugos tarnybos uždarosios akcinės bendrovės „Rimsauga“ pranešimą apie (duomenys neskelbtini) kaime vėjo jėgainėse neveikiančias vaizdo stebėjimo kameras, įtarus, jog vykdoma vagystė, pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini).
Atlikus tyrimą, nenustatyta, jog D. A. nebendravo su policijos pareigūnais, buvo priešiškai nusiteikęs, atsisakė vykdyti teisėtus reikalavimus, dėl ko reikėjo jo atžvilgiu panaudoti specialiąsias priemones – vienkartinius antrankius ir surišti rankas. Vaizdo įraše neužfiksuota, jog D. A., vedamas link automobilio, priešintųsi pareigūnams, muistytųsi, bandytų atsitiesti ir pasiekti rankomis kelnių kišenes, kad jo atžvilgiu būtų reikėję naudoti fizinio pobūdžio veiksmus. Nutarime prieita prie išvados, kad įtariamųjų pareigūnų, tame tarpe ir pareiškėjo, veiksmai „Galėtų būti vertinami kaip psichologinis spaudimas Nukentėjusiojo (D.A.) atžvilgiu ir siekis, kad Nukentėjusysis prisipažintų dėl nusikalstamos veikos“. Iš vaizdo įrašų buvo nustatyta, kad pareiškėjas bandė sukti ar laužti D. A. ranką, pasilenkęs tyliai kalbėjo jam į ausį, įraše girdėti necenzūriniai žodžiai. Nutarime konstatuota, kad atsižvelgus į D.A. elgesį „pagrįstai manytina, kad įtariamųjų veiksmai, specialiųjų priemonių ir prievartos panaudojimas šiuo atveju negali būti pateisinamas, proporcingas bei atitikti teisės aktų reikalavimus.“
Pareigūnų veiksmai buvo įvertinti „kaip neteisėti, bet jų nepakako konstatuoti, kad juose yra visi jiems inkriminuotos veikos požymiai.“
Taip pat Nutarime nurodyta, jog šiuo atveju pareigūnai, tirdami nusikalstamas veikas, turėjo teisėtą pagrindą nuvykti pas D. A. ir patikrinti su jomis susijusias aplinkybes, tačiau „Jų pasirinktų veiksmų pobūdis atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją lėmė netinkamą jiems sukeltų įgaliojimų vykdymą, dėl ko D.A, buvo sukeltas fizinis skausmas.“
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius 2022 m. rugpjūčio 11 d. Nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) įtariamųjų T. J. R. ir pareiškėjo atžvilgiu nesant jų veiksmuose veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.
Nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo nuorašą išsiųsti Vilniaus apskrities VPK viršininkui dėl šių pareigūnų veiksmų įvertinimo D. A. atžvilgiu bei galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Apie priimtą sprendimą viršininkas įpareigotas informuoti D. A.
PD 2022 m. spalio 6 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-IS-153 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-jo skyriaus vyriausiųjų tyrėjų A. K. ir T. J. R. veiksmų“ siūlyta pareiškėjui už tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 ir 21 straipsnių, LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 207 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (toliau – Rekomendacijos) 14.1 ir 14.7. punktų, Vilniaus apskrities VPK viršininko 2020 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 10-V-89 patvirtinto Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo (A. K.) pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 6.3. ir 6.11. punktų reikalavimų pažeidimais, skirti tarnybinę nuobaudą.
Nustatyta, jog Tarnybinį patikrinimą buvo pavesta atlikti PD Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriui dėl 2022 m. balandžio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 5-PR2-2185 pateiktos informacijos „apie galbūt neteisėtus <...> Vilniaus apskr. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos (toliau – KPNNTV) pareigūnų veiksmus.“ Atlikus tyrimą, išstudijavus teisinį reglamentavimą, Teismų praktiką, Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo veiksmai vertinami kaip tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia, už kurį jam, vadovaujantis Statuto 39 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skirtina tarnybinė nuobauda.
Iš PD Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos 2022 m. spalio 11 d. posėdžio protokolo Nr. 5-P1-721 paaiškėja, jog šios Komisijos posėdis 2022 m. rugsėjo 23 d. – 2022 m. spalio 11 d., kurio darbotvarkėje įrašyta – Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. K. 2022 m. rugsėjo 22 d. prašymo Nr. 10-PR4-4759 „Dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo“ vyko elektroniniu būdu – prašymas išnagrinėtas raštu.
Minimas pareigūnas pateikė prašymą kompensuoti 968 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurias patyrė ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), pridėjo jas pagrindžiančius dokumentus – PVM sąskaitą faktūrą, advokato R. B. darbų ataskaitą, sąskaitos išrašą/ mokėjimo kopiją.
Komisija, susipažinusi su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinio patikrinimo išvada, vienbalsiai nusprendė, kad A. K. veiksmai, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai, nevertinti kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas. Protokole konstatuota, jog „Komisijos vertinimu, pareigūnas atlikdamas veiksmus, dėl kurių tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, jog jis veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus, o tai nelaikytina tarnybinės rizikos ribų viršijimu.“
Komisija, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 10.2 papunkčiu, vienbalsiai nusprendė siūlyti Vilniaus apskrities VPK viršininkui nekompensuoti pareigūno patirtų teisinės pagalbos išlaidų, išaiškino skundo dėl sprendimo padavimo Vilniaus apskrities VPK sudarytai tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui tvarką.
Vilniaus apskrities VPK viršininkas su Komisijos siūlymu sutiko, patvirtino 2022 m. spalio 21 d. rezoliucija.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apskrities VPK viršininko 2022 m. spalio 21 d. rezoliucija, kreipiasi į teismą. Prašo šį sprendimą panaikinti.
Ginčui aktualūs šie teisės aktai: Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, Vidaus tarnybos statutas.
Kaip paminėta, šios bylos ginčo dalykas yra teisinės pagalbos išlaidų kompensavimas pagal Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnį, kuris nustato, kad pareigūnui, kuris atlikdamas tarnybines pareigas viršijo tarnybinės rizikos ribas, tuo būdu padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir dėl to tapo įtariamuoju (specialiuoju liudytoju), kaltinamuoju arba kuris nukentėjo atlikdamas jam priskirtas tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš statutinei įstaigai skirtų lėšų kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Šią kompensaciją skiria pareigūną į pareigas skiriantis asmuo iš statutinei įstaigai skirtų lėšų. Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2021 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 5-V-861, nustato policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies kompensavimo Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnio pagrindu tvarką.
Iš rašytinių įrodymų, pateiktų į bylą, nustatyta, jog pareiškėjas, vykdydamas tiesiogines pareigas, veikė ne taip, kaip numatyta teisės aktuose, specialiąsias priemones ir prievartą panaudojo be pagrindo, jo veiksmai buvo neproporcingi D. A. atžvilgiu ir nelaikyti tarnybinės rizikos ribų viršijimu. Nors ikiteisminis tyrimas ir buvo nutrauktas, nepakakus faktinių aplinkybių konstatuoti, jog pareigūnų veikoje buvo visi BK 228 straipsnio požymiai, tačiau tiek jo, tiek kito pareigūno, dirbusio kartu su pareiškėju, veiksmai prokuroro Nutarime įvertinti kaip neteisėti ir pripažinta, jog pareiškėjas netinkamai vykdė suteiktus tarnybinius įgaliojimus.
Nutarime Vilniaus apskrities VPK viršininkui nurodyta įvertinti pareigūnų veiksmus D. A. atžvilgiu bei spręsti dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2022 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-1308 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui A. K.“ pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas.
Tarnybinės rizikos riba šio ginčo atveju viršyta, nes pareigūnas pats išėjo už teisėto elgesio ribų, todėl jam tenka asmeninė atsakomybė ir teisinė pagalba tampa ne tarnybinės funkcijos dalimi.
Įvertinus šalių atstovų paaiškinimus teismo posėdyje ir visapusiškai ištyrus byloje surinktus rašytinius įrodymus darytina išvada, jog atsakovas rezoliucija ant Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – PD) Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos protokolo Nr. 5-P1-721 netenkinti pareiškėjo prašymo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio skunde išdėstytų argumentų pagrindu nėra pagrindo tenkinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Policijos generalinio komisaro 2021 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 5-V-861 „Dėl policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos sudarymo“ 20 punktas neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, jos esmei ir paskirčiai, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui; atitinkamai ištirti, ar Įsakymo 20 punkte nustatytas teisinių išlaidų kompensavimo ribojimas neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 67 straipsniui, kuriame tokio ribojimo nenumatyta; taip pat ištirti, ar Policijos departamentas neviršijo savo kompetencijos ribų priimdamas Įsakymo 20 punktą, taip pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės principą bei įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, kai įstatymo, kaip aukštesnės galios teisės akto, normoje (Statuto 67 straipsnis) šiai įstaigai nedeleguota teisė savo nuožiūra numatyti normos įgyvendinimo sąlygas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog norminių administracinių aktų teisėtumo patikros procesas yra specifinis, nes jo metu nesprendžiami tam tikri konkrečių asmenų teisių pažeidimo klausimai, o sprendžiama dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo. Pagal norminių administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančias ABTĮ normas reikalaujama, kad pareiškimas ištirti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktą (ar jo dalį), būtų teisiškai motyvuotas. Turi būti aiškiai nurodyta ne tik kurie ginčijamo administracinio akto punktai (kurios jo nuostatos), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet ir pati pozicija dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr., pvz., 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I442- 20/2009; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3553/2011; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-48/2012). Nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-24/2013). Formuluojant teisinius argumentus ir jais grindžiant abejonę dėl norminio administracinio akto teisėtumo, turi būti išnagrinėjamos (išsamiai atskleidžiant teisinio reguliavimo apimtį ir turinį) tiek ginčijamos norminio administracinio akto, tiek aukštesnės galios teisės akto, kuriam atitiktį prašoma patikrinti, normos, pateikiama konkreti nuomonė dėl prieštaravimų tarp šių teisės aktų (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; 2019 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-14-525/2019; ir kt.).
Šio ginčo atveju teismui nekyla abejonių, kad Policijos generalinio komisaro įsakymo 20 punktas prieštarauja Vidaus tarnybos statuto atitinkamiems straipsniams, todėl prašymas dėl kreipimosi ištirti šio punkto atitikimą Statuto normoms netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.