Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (M. G. ) gynėjo Arvydo Montrimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą – vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. G. paskirta galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į M. G. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d.

Iš M. G. nukentėjusiosios N. B. naudai priteista 137,60 Eur turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti P. M. (P. M. ) ir P. M. (P. M. ), tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl įrodymų vertinimo

Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino bylos įrodymus ir nuosprendyje išdėstė įrodymų visuma pagrįstas išvadas dėl M. G. nukentėjusiajam J. R. suduotų smūgių skaičiaus, taip pat kad nukentėjusiajam J. R. nustatytus kūno sužalojimus padarė M. G. , o ne kiti asmenys. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad M. G. sudavė nukentėjusiajam J. R. ne mažiau trylikos smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymų visuma paneigia šiuos apeliacinio skundo argumentus. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvados Nr. M 1300/10 (01) matyti, kad nukentėjusysis J. R. mirė dėl kirstinių žaizdų galvoje, įspaustinio kairio momenkaulio lūžio, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais dangalais bei skilvelius ir galvos smegenų sumušimo, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju ir koma. Nukentėjusiajam buvo padarytos dvi kirstinės žaizdos pakaušyje su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kairio momenkaulio įspaustinis lūžis su nusitęsiančiomis lūžio linijomis į kaukolės priekinę ir užpakalinę duobes, kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu ir galvos smegenų skilvelius, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais dangalais kairėje momeninėje, abipus kaktinių ir smilkininių skilčių sferiniuose paviršiuose, galvos smegenų sumušimai kairėje momeninėje skiltyje ir abipus kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose ties poliais, daugybinės poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, krūtinės kairėje, nugaroje ir rankose, abipusiai šonkaulių lūžiai. Išvadoje pažymėta, kad šie sužalojimai, atsižvelgiant į jų lokalizaciją kūne ir pobūdį, nėra būdingi griuvimui, taip pat nurodyta, kad mažai tikėtina, jog nukentėjusysis galėjo išgyventi ar atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus po kirstinių žaizdų galvoje padarymo. Dvi kirstinės žaizdos pakaušyje padarytos kietu, plokščiu, riboto paviršiaus daikto kraštu 6-16 val. iki nukentėjusiojo mirties, sužalojimai kitose srityse – kietais bukais daiktais 6-16 val. iki nukentėjusiojo mirties. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai buvo padaryti mažiausiai dėl trylikos trauminių poveikių (kirstinės žaizdos galvoje padarytos mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, šonkaulių lūžiai – mažiausiai dviem trauminiais poveikiais), visi šie sužalojimai padaryti netrukus vienas po kito (t. 1, b. l. 39-46). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas S. L. patvirtino specialisto išvadą Nr. M 1300/10 (01), parodė, kad nukentėjusysis mirė nuo galvos sužalojimo, taip pat paaiškino, kad išvadoje nustatyti sužalojimai padaryti panašiu laiku, todėl tikėtina, kad jie padaryti tuo pačiu metu vienas po kito (t. 5, b. l. 132). Nors M. G. nesutiko su jam inkriminuotų smūgių skaičiumi, teisminio nagrinėjimo metu prisipažino tik dėl dviejų smūgių į galvos sritį, šių nuteistojo parodymų nepatvirtina minėta teismo medicinos specialisto išvada ir teisme apklausto eksperto paaiškinimai, kad visi nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam J. R. buvo padaryti iš esmės tuo pačiu metu, vienas po kito. Tai, kad visi sužalojimai padaryti tuo pačiu metu, paneigia tikimybę, jog kažkas kitas galėjo žaloti nukentėjusįjį tuoj pat po to, kai smūgius jam į galvos sritį sudavė M. G. . Kad teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus J. R. padarė M. G. , o ne kiti asmenys, patvirtina ir kita bylos medžiaga – nustatyti sutapimai tarp biologinių pėdsakų, rastų ant įvykio vietos apžiūros metu rastų ir paimtų daiktų nuoplovų, ir lyginamųjų pavyzdžių, paimtų iš nukentėjusiojo J. R. ir M. G. (t. 1, b. l. 62-63, 68, 78, 80-81). Jokių duomenų, kad po mirtinų sužalojimų į galvos sritį, kuriuos J. R. padarė M. G. , nukentėjusįjį galėjo sužaloti ir kiti asmenys, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. G. nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino prieštaravimų tarp kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu nustatytą aplinkybę, kad tarp J. R. ir kitų byloje nustatytų asmenų buvo kilęs konfliktas, netyrė kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad J. R. nužudyti galėjo kiti asmenys. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kaip minėta, gynėjo nurodytą versiją, jog J. R. galėjo nužudyti kiti byloje nustatyti asmenys, su kuriais nukentėjusysis konfliktavo, paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvada Nr. M 1300/10 (01) (t. 1, b. l. 39-46). Nors nuteistųjų ir liudytojų parodymai dėl tam tikrų atskirų detalių skyrėsi (nuteistieji M. G. , P. M. ir P. M. davė skirtingus parodymus apie savo buvimo vietą pasikėsinimo padaryti vagystę metu, nesutapo nuteistųjų ir liudytojų parodymai, ar vartai į įmonės teritoriją buvo atidaryti, ir kt.), jų parodymai apie esmines M. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes iš esmės sutapo (visi nuteistieji pripažino, kad 2010 m. rugsėjo 13-14 d. naktį buvo nusikalstamos veikos padarymo vietoje, veikė bendrai bandydami pavogti paminklą, teritorijoje su J. R. liko M. G. , o P. M. ir P. M. buvo už teritorijos ribų ir pabėgo pasirodžius teritoriją saugojusiam J. R. (t. 4, b. l. 132-136)). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atlikdamas įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas posėdžio metu šalino neatitikimus tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų, buvo ištirti jų anksčiau duoti parodymai, tačiau pašalinti visų neatitikimų nepavyko. Nuosprendyje teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kritiškai, lygindamas juos su kitais įrodymais, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad visi nuteistieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, o tai galėjo turėti įtakos jų parodymų tikslumui. Taigi teigti, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į apelianto nurodytus neatitikimus tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų, nėra pagrindo. Gynėjas skunde remiasi ir liudytojos L. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad 2010 m. rugsėjo 13-14 d. naktį, apie 01.00 – 02.00 val., liudytoja girdėjo J. R. ant kažko rėkiant (t. 1, b. l. 114-116). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatyta, jog nužudymas buvo padarytas per laikotarpį nuo 00.00 val. iki 01.00 val. Taigi nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas iš esmės atitinka laiką, kai liudytoja L. K. girdėjo triukšmą, todėl prieštaravimo tarp teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir šios liudytojos parodymų nėra. Be to, iš liudytojos parodymų matyti, kad tikslaus laiko, kai ji girdėjo triukšmą, liudytoja nenurodė, o paminėjo tik apytikslį laiką (t. 1, b. l. 116). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad versija, jog nukentėjusįjį nužudė asmenys, su kuriais nukentėjusysis galimai konfliktavo, buvo tiriama ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ji nepasitvirtino. Ikiteisminis tyrimas dėl V. V. buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo (t. 2, b. l. 40-43). Taigi priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstant M. G. kaltu nužudžius J. R. pagrįstos išsamiai išanalizuotų bylos įrodymų visuma, juos tarpusavyje palyginus ir įvertinus kiekvieno įrodymo patikimumą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su M. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (nužudymas dėl nukentėjusiojo asmens piliečio pareigų vykdymo), nurodo, kad M. G. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. G. nusikalstamą veiką kaip nužudymą dėl nukentėjusiojo piliečio pareigų vykdymo.Teismų praktikoje piliečio pareigų vykdymu laikomi asmens veiksmai vykdant specialias jam pavestas pareigas visuomenės labui ar atliekant kitus veiksmus kito asmens ar asmenų teisėms ir teisėtiems interesams apginti, pavyzdžiui, parodymų davimas teisme, nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas, pranešimas apie nusikalstamą veiką ir kt. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (kaip nužudymas, padarytas dėl nukentėjusiojo asmens piliečio pareigų vykdymo) tais atvejais, kai asmuo nužudomas dėl piliečio pareigų vykdymo kerštaujant už tokią veiklą praeityje, kai nužudymu siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje ar kai nužudoma siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje. Visais atvejais svarbu nustatyti, kad nusikaltimo priežastis yra nukentėjusiojo piliečio pareigų vykdymas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis J. R. 2010 m. rugsėjo 13-14 d. naktį UAB ,,D. V. “ teritorijoje saugojo kitam asmeniui – įmonei ,,D. V.“ – priklausančius ir šios įmonės teritorijoje laikomus akmens paminklus. Nukentėjusioji N. B. teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis nurodytu laiku įmonės ,,D. V. “ teritorijoje turėjo saugoti ten esančius paminklus ir kad jis ten dirbo neoficialiai, tai iš esmės patvirtino ir liudytojai V. K. bei L. K. (t. 4, b. l. 82, 85-86). UAB ,,D. V. “ darbuotojas liudytojas G. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad J. R. įmonės teritorijoje esančius paminklus saugojojo neoficialiai – su nukentėjusiuoju buvo susitarta, kad jis galės ten pagyventi, jeigu prižiūrės teritoriją ir, pastebėjęs teritorijoje pašalinius asmenis, praneš liudytojui arba iškvies policiją (t. 4, b. l. 84). Nukentėjusiojo J. R. elgesys nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo vietoje pastebėjus M. G. taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis saugojo UAB ,,D. V. “ aikštelėje esančius paminklus – bylos duomenimis nustatyta, kad pastebėjęs teritorijoje pašalinį asmenį (M. G. ), J. R. išėjo iš sargo būdelės ir siekė užkirsti kelią paminklų vagystei (bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad paminklo vagystė nebuvo baigta, nes šio nusikaltimo darymo metu nuteistieji buvo užklupti UAB „D. V. “ teritorijoje buvusio J. R. ). Iš M. G. parodymų matyti, kad jis pastebėjęs iš nugaros pusės atbėgantį vyrą, kuris kažką neaiškiai rėkė, suprato, kad tai sargas (t. 5, b. l. 5). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. G. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kadangi nukentėjusysis J. R. buvo nužudytas todėl, kad vykdė piliečio pareigą, t. y. saugojo kitam asmeniui priklausantį turtą ir siekė užkirsti kelią nusikalstamai veikai, M. G. tai suvokė ir būtent nukentėjusiojo piliečio pareigų vykdymas buvo M. G. inkriminuoto nusikaltimo priežastis. Gynėjas skunde nurodo, kad J. R. neteisėtai vykdė piliečio pareigą, kadangi saugodamas teritoriją prieš M. G. naudojo fizinį smurtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje neteisėtas tarnybos ar piliečio pareigų vykdymas siejamas su aiškiai neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais (įgaliojimų viršijimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir kt.). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, bylos duomenys patvirtina, kad nužudymo padarymo metu nukentėjusysis J. R. susitarimo pagrindu saugojo kitam asmeniui priklausantį turtą – akmens paminklus. Nuteistojo M. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad J. R. prieš M. G. naudojo fizinį smurtą, nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Nors M. G. proceso metu teigė, kad nukentėjusysis pribėgęs jį užpuolė, ketino suduoti M. G. pagaliu (t. 4, b. l. 133, t. 5, b. l. 5), netoli saugomos teritorijos buvę kiti nuteistieji P. M. ir P. M. nematė, kad J. R. rankose būtų turėjęs pagalį ar kitą daiktą (t. 4, b. l. 134-136). Be to, nuteistojo M. G. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, nuteistasis parodymus keitė – ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių neigė naudojęs fizinį smurtą prieš J. R. (t. 1, b. l. 73), vėlesnių apklausų metu prisipažino sudavęs du smūgius (t. 2, b. l. 77-78, 82-84, 86-87, t. 4, b. l. 132-134, t. 5, b. l. 5-6), skirtingai nurodė kitas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, tikėti nuteistojo M. G. parodymais apie J. R. naudotą fizinį smurtą, nesant jokių kitų šiuos parodymus pagrindžiančių duomenų, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.