Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

dalyvaujant privataus kaltintojo, nukentėjusiojo P. P. atstovui advokatui Algimantui Pakarkliui, išteisintojo V. B. gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo nukentėjusiojo P. P. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. P. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. balandžio 18 d. apie 11.15 val. (duomenys neskelbtini) k., sankryžoje ties posūkiu į (duomenys neskelbtini) k., tai yra viešoje vietoje, grasino P. P. susidorojimu, vartojo necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, užtraukė kepurę ant akių, taip jį įžeidė, be to, V. B. vieną kartą kumščiu smogė P. P. į krūtinės sritį, taip sukėlė fizinį skausmą.

Teismo posėdyje privataus kaltintojo nukentėjusiojo P. P. atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo V. B. gynėja skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl V. B. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadą, kad V. B. nepadarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinčią veiką. Su pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

BK 2 straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Ginčo dėl V. B. išteisinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nėra, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako ir, vadovaudamasis BPK 320 straipsniu, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju – dėl V. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

V. B. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu prieš P. P., dėl ko jam buvo sukeltas fizinis skausmas, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Privatus kaltintojas P. P., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl V. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pabrėžia, kad pastarojo veiksmuose, kai V. B. nuėmė nukentėjusiam P. P. kepurę ir sudavė smūgį į krūtinę, yra aptariamos nusikalstamos veikos požymiai, todėl nukentėjusiojo įsitikinimu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl V. B. nekaltumo. P. P. teigimu, V. B. veiksmai turėjo atitinkamas pasekmes, nes dėl paūmėjusio neurodermito jis turėjo sveikatos problemų, kurias gydėsi namuose. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktos medicininės išvados duomenis ir nepaskyrė teismo medicinos ekspertizės kūno sužalojimo pobūdžiui, smūgių skaičiui, nedarbingumo procentui ir kitiems šioje situacijoje aktualiems klausimams nustatyti.

Aukštesniojo teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nepagrįsti. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BK 140 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo – kilimą.

Įvertinus baudžiamosios bylos duomenų visumą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad privataus kaltintojo P. P. kaltinimo nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pasisakė pirmosios instancijos teismas, smūgio sudavimo jam aplinkybę P. P. nurodė praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui nuo įvykio. Įvykio dieną, t. y. 2014-04-18 teikdamas pareiškimą policijos institucijai, P. P. apie smūgį neužsiminė, o paaiškino, kad buvo V. B. iškoneveiktas necenzūriniais žodžiais bei be jokios priežasties pastumtas (baudžiamosios bylos Nr. 50-9-00173-14 medžiagos,7 l.). Iš tos pačios dienos pranešimo policijos pareigūnams matyti, kad pranešėja S. A. P. (P. P. sutuoktinė) policijos pareigūnams nurodė, kad po jos vyro konflikto su V. B., šis neleidžia jai naudotis valstybiniu keliu, todėl ji negali išeiti iš namų (baudžiamosios bylos Nr. 50-9-00173-14 medžiagos l.10). Apie suduotą smūgį kumščiu į krūtinę P. P. policijos pareigūnams nurodė tik 2014-07-01(baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos l. 16). Teismo posėdžio metu P. P. paaiškino, kad V. B. smūgis buvo lyg stūmimas, kuriuo jam buvo perbraukta per krūtinę, o dėl turimos lėtinės ligos – neurodermito, toks V. B. veiksmas jam sukėlė niežulį (1 t., b.l. 45). S.A. P. apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodė, kad P. P. jai pasakojo, kad konfliktinės situacijos metu buvo V. B. įžeidinėjamas necenzūriniais žodžiais, stumdomas, tampomas už drabužių (baudžiamosios bylos Nr. 50-9-00173-14 medžiagos l. 21). Teisminio nagrinėjimo metu S.A. P. aiškino, kad vyras jai papasakojo, kad jį primušė V. B., kuris pirmiausia nukėlė P. P. kepurę, trenkė į krūtinės viršutinę dalį, o paskui „buvo braukimas žemyn ir nubraukė visą odą“. Liudytoja parodė, kad jos vyras serga neurodermitu, o po šių įvykių teko kreiptis į medikus dėl ligos paūmėjimo. Tos pačios apklausos metu liudytoja tikslino šio įvykio aplinkybes teigdama, kad jai vyras pasakojo, jog V. B., tempdamas ranka žemyn per krūtinę, jį sužalojo, kartu nurodydama, kad jos vyro oda labai jautri ir dėl bet kokio nubrozdinimo ar sužeidimo atsiveria žaizdos (1 t., b.l. 55).

Išteisintasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nenori pyktis su (duomenys neskelbtini) ir pripažino, kad konfliktinės situacijos metu besimosikuodamas galėjo suduoti P. P., tačiau rimtų ketinimų smurtauti jis neturėjo (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos l. 34), apklausiamas teismo posėdyje neneigė konfliktinės situacijos su P. P. dėl naudojimosi tvenkiniu tvarkos. Dėstydamas įvykio aplinkybes, V. B. teisme patvirtino, kad iškeikė P. P. necenzūriniais žodžiais, tačiau jam smūgių nesudavė, o pastūmė (1 t., b.l. 44).

Aptariamoje konfliktinėje situacijoje dalyvavo tik du asmenys – P. P. ir V. B.. Duomenų, kad šią situaciją būtų stebėję pašaliniai asmenys, kurie detaliai galėtų nurodyti, kokius tiksliai veiksmus P. P. atžvilgiu atliko V. B., t. y. smogė ar pastūmė ar per krūtinę perbraukė ranka, teismui pateiktoje medžiagoje nėra. V. B. ir P. P. nurodomos pirminės konflikto aplinkybės iš esmės sutampa, t. y. abu pripažino, kad konfliktą pradėjo V. B., priekaištaudamas dėl P. P. požiūrio į naudojimąsi jo tvenkiniu. Analizuojant ikiteisminio tyrimo metu P. P. parodymų seką akivaizdu, kad kaltinime nurodomo smūgio jis savo pirminiame pareiškime, duotame iškart po įvykio ikiteisminio tyrimo pareigūnams nenurodė, o į pareigūnus kreipėsi dėl įžeidžiamo V. B. elgesio. Be to, dėl sužalojimo P. P. nesikreipė į medikus. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis medicinos dokumentų išrašas, išduotas 2014-10-10 patvirtina, kad P. P. serga lėtine liga – neurodermitu, ir nuo 2012 m. gruodžio mėnesio gydosi nugaros srityje esantį bėrimą, kurį išprovokuoja nervinė įtampa. Į medikus jis kreipėsi 2014-04-08, t. y. 10 dienų iki šio įvykio, dėl juostinės pūslelinės, vėlesni apslankymai dėl neurodermito (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos l. 63). Paskyrus užduotį atlikti P. P. tyrimą iš pateiktų medicininių dokumentų, t. y. jo asmens sveikatos istorijų, gautų iš dviejų gydymo įstaigų, t. y. (duomenys neskelbtini) centro ir (duomenys neskelbtini) poliklinikos, buvo siekiama išsiaiškinti, kokie 2014-04-18 sužalojimai buvo padaryti P. P., kokia jų lokalizacija, koks kūno sužalojimų mechanizmas, koks sveikatos sutrikdymo mastas padarytas P. P., 2014-04-18 suduodant smūgį kumščiu į krūtinės sritį. Tačiau Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad po įvykio 2014-04-18 P. P. dėl jam sukelto fizinio skausmo, pablogėjusios sveikatos būklės, pas medikus nesikreipė. Į medikus P. P. kreipėsi dar 2014-04-08, nurodydamas, kad jam skauda dešinę krūtinės ląstos pusę, išbėrė, padusina, silpna, skauda širdies plote ir 2014-04-18 įvykio metu tebesigydė. Specialistai konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos istorijose įrašų apie P. P. 2014-04-18 patirtus sužalojimus nėra. (duomenys neskelbtini) medicinos dokumentuose – išraše 2014-10-10 nurodoma diagnozė – neurodermitas (lėtinė eiga). Specialistas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad tyrimui pateiktuose P. P. medicininiuose dokumentuos įrašų apie 2014-04-18 patirtus kokius nors sužalojimus nėra, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti apelianto skundo argumentą dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo nėra pagrindo.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo P. P. parodymų, kad V. B. tyčia sudavė jam kumščiu į krūtinės sritį, kiti įrodymai nepatvirtina. V. B. atliktas pastūmimas ar braukimas per P. P. krūtinės sritį, įvertinus P. P. ligos specifiškai pasireiškiančios požymius – odos jautrumą bet kokiam fiziniam kontaktui, nėra pakankamas pagrindas išvadai dėl tyčios V. B. veikoje. Nukentėjusysis P. P. fizinį skausmą sieja su jo lėtinės odos ligos paūmėjimu. Skunde nurodomas aplinkybes, kad V. B. jį sužalojo, smogdamas kumščiu, įrodinėja savo paties ir jo sutuoktinės iš esmės prieštaringais parodymais, pripažindami, kad juos su V. B. sieja konfliktiški santykiai dėl pastarojo savavališko naudojimosi jiems priklausančiu tvenkiniu. Manymas, kad konflikto metu P. P. patirtas stresas galėjo būti lėtinės ligos paūmėjimo priežastimi dėl ko ir pablogėjo apelianto sveikata, aukščiau aptartų bylos duomenų kontekste, nėra pagrindas konstatuoti, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apelianto skunde dėstoma pozicija, kad bet koks nepageidaujamas fizinis kontaktas, kaip šiuo atveju kepurės nukėlimas, užtraukimas ant akių ir pan. turėtų būti įvertintas baudžiamojo įstatymo kontekste, taip pat yra nepagrįstas ir prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, savo daromas išvadas pagrįstai grindė BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintais ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pradėtas P. P. pareiškimo pagrindu, duomenimis ir padarė teisingas išvadas, kad nesant V. B. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, V. B. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turint nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu), priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Išvada, V. B. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltintojo ir civilinio ieškovo P. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paliktas nenagrinėtu.

P. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus dėl išlaidų advokato pagalbai, kurias turėjo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme - 250 Eur (1 t., b.l. 73). Tačiau privataus kaltintojo turėtos išlaidos, atmetus jo apeliacinį skundą, nepriteistinos.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.