- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-05
- Bylos Nr.
- 2A-358-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10873-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Pareiškėjas
- B. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo klausimas.
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu prašydama konstatuoti, kad nėra ir nebuvo įgijusi teisių į pastatą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,14 kv.m, pažymėtas plane indeksu Nr. 1G1b, kitokiu CK 4.47 str. nustatytu būdu ir yra visos CK 4.68 – 4.71 str. numatyto sąlygos ir nustatyti B. S. garažo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,14 kv.m, pažymėtas plane indeksu Nr. 1G1b, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Nurodė, kad jos vyras, miręs (duomenys neskelbtini), gavęs 1990-02-08 raštą, kuriuo iš esmės buvo neprieštaraujama „smulkaus automobilių remonto posto statybai prie metalinių garažų aikštelės (duomenys neskelbtini) gatvių kampe“, apie 1990 m. vasarą pastatė nurodomą remonto postą – gelžbetoninį garažą ir atliko pastatytų garažų apmatavimo darbus. Po to ilgą laiką naudojosi garažu. Garažas 1991-08-23 buvo atskirtas nuo kooperatyvo ir naudojamas atskirai. Dėl susiklosčiusių šeiminių ir gyvenimiškų aplinkybių taip ir nebaigta garažo teisinė registracija. Garažas naudotas pagal paskirtį. Pareiškėjos teigimu, yra visos CK 4.68-4.71 str. numatytos sąlygos, kad būtų konstatuotas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.
Atsiliepimas
Suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad garažas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka; pateikti dokumentai patvirtina, kad vyko garažo statybos darbai, tačiau nepatvirtina statybų teisėtumo.
Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėja dėl valstybinės žemės sklypo prie garažo (duomenys neskelbtini) nuomos ar pirkimo nei į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, nei į Nacionalinę žemės tarnybą nesikreipė.
Suinteresuotasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, kad pareiškimo patenkinimas įmanomas tik tuo atveju, jei prašyme nurodyti garažai buvo pastatyti teisėtai. Pareiškėja neišnaudojo visų galimybių gauti dokumentus, kurių pagrindu ne teismo tvarka galėtų būti išspręstas jos nuosavybės teisių į pareiškime nurodytus garažus įregistravimo klausimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011-05-05 sprendimu atmetė pareiškėjos B. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; priteisė valstybei iš pareiškėjos B. S. išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 35,18 Lt.
Teismas konstatavo, jog statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2008-10-29 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008, nurodė, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 str. 1 d. reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Pareiškėja pateikė Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vyriausiosios architektūros ir planavimo valdybos viršininko pavaduotojo 1990-02-08 rašto Nr. 6-52/31 J. S. kopiją, kur nurodyta, kad ši institucija „iš esmės neprieštarauja smulkaus automobilių remonto posto statybai prie metalinių garažų aikštelės (duomenys neskelbtini) gatvių kampe.... Tolesniam nagrinėjimui dėl sklypo išskyrimo reikia pateikti naujai įsteigto kooperatyvo paraišką.“ Iš šio dokumento turinio matyti, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vyriausiosios architektūros ir planavimo valdyboje buvo pradėtos sklypo skyrimo ir statybos leidimo davimo procedūros, tačiau pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šios procedūros buvo baigtos ir kad buvo įvykdyti 1990-02-08 rašte Nr. 6-52/31 įrašyti reikalavimai. Pareiškėjos pateikta 7-ojo LMG statybos ir eksploatavimo kooperatyvo pirmininko J. Č. 1991-08-23 rašto Vilniaus miesto vykdomojo komiteto vyriausiajai architektūros ir planavimo valdybai kopija nepatvirtina, kad garažo statybos leidimas pareiškėjos sutuoktiniui buvo duotas. Tad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina, kad garažą, teisėtai pasistatė ir naudojo pareiškėjos sutuoktinis J. S., o po jo mirties – pareiškėja. Kadangi pareiškime nurodyto statinio nuosavybės teisė jo valdymo pradžios metu ir dabar nėra įteisinta, šiai nuosavybei įteisinti taikomi šios bylos nagrinėjimo metu galiojantys teisės aktai. Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja statybos leidimą turi arba kad analogiškas pareiškime nurodyto garažo statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas pareiškėjai ar jos sutuoktiniui. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškime nurodyto statinio statyba buvo užbaigta, kaip to reikalauja Statybos įstatymo 24 str. nuostatos. Pareiškime nurodyto statinio patalpų plotas yra 93,14 m², tad statinys negali būti laikomas nesudėtingu (Statybos įstatymo 2 str. 6 d.). Vadinasi, užbaigus tokio statinio statybą, turėjo būti surašytas statybos užbaigimo aktas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ši procedūra buvo įvykdyta. Teismas konstatavo, kad pareiškime nurodytas objektas neatitinka reikalavimų, keliamų nekilnojamajam daiktui, atsiradusiam statybos būdu (CK 4.47 str. 4, 12 p.). Todėl pareiškime nurodytas objektas nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.69 str. 1 d. reikalavimų. Nuosavybės teisė į tokį nekilnojamąjį daiktą negali būti pripažįstama įgyjamosios senaties būdu, dėl nuosavybės teisės įgijimo turi būti sprendžiama pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką, o ne taikant įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančias teisės normas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-05-05 sprendimą ir priimti naują: nustatyti B. S. garažo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,14 kv.m, pažymėtas plane indeksu Nr. 1G1b, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Apeliantės nuomone, sprendimas iš esmės nemotyvuotas ir neteisingas, kas sąlygoja jo neteisėtumą. Byloje netrūksta pareiškėjos materialinio reikalavimo teisę patvirtinančių įrodymų, iš kurių matyti, kad pareiškėjos vyras apie 1990 m. vasarą pastatė nurodomą „remonto postą“ – gelžbetoninį garažą ir atliko „pastatytų garažų apmatavimo darbus“ – tai patvirtina prie bylos pridėti dokumentų nuorašai, architekto J. B. paruoštas projektas, patvirtintas tuometinės Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto spaudu. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį sąlygos, atskleistas jų turinys. Nors apeliantės nuosavybės valdymas ir nebuvo įregistruotas viešajame registre, nes faktiškai pats daiktas nebuvo jame registruotas, tačiau iš pridėtų rašytinių įrodymų matyti, kad apie turėtas tam tikras teises į pastatą buvo žinoma viešai; viešai paskelbta laikraščiuose apie ketinimą įteisinti nepertraukiamai ir atvirai valdytą nuosavybę; niekas nepareiškė pretenzijų į nurodytą pastatą, todėl protinga teigti, kad apeliantė pagal savo supratimą, sveikatos būklę ir suvokimą atitinka visus įstatymo nustatytus kriterijus ir turi pagrįstą teisę tikėtis palankaus teismo sprendimo. Nesutinka, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškime nurodyto garažo statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas apeliantei ar jos sutuoktiniui bei kad statinio statyba buvo užbaigta, kaip to reikalauja Statybos įstatymo 24 str. nuostatos. Suinteresuotieji asmenys neteikė į bylą įrodymų, kad statinys neteisėtas ar surašytas savavališkos statybos aktas, ar kaip kitaip nustatyta, kad objektas neatitinka reikalavimų, keliamų daiktui, atsiradusiam statybos būdu. Teismas nepagrįstai nustatė, kad nekilnojamasis daiktas nėra teisiškai suformuotas ir įregistruotas – į bylą pateiktuose matavimų dokumentuose užfiksuota jog statinys turi (turėjo) savo registro numerį, statybos metus, fizinio baigtumo/susidėvėjimo laipsnį, t. y. turi nekilnojamojo daikto požymius ir yra tinkamai suformuotas tikslu apginti apeliantės nuosavybės pretenziją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei teisingai taikė teisės normas. Teismas teisingai konstatavo aplinkybę, jog iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nekilnojamasis daiktas nėra teisiškai suformuotas ir įregistruotas, todėl pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Taip pat nėra duomenų, kad buvo išduotas garažo statybą leidžiantis dokumentas. Statinys neatitinka CK 4.24 str., 4.69 str. 1 d. reikalavimų, todėl negali būti laikomas privačios nuosavybės objektu ir nėra įgyjamosios senaties faktui patvirtinti būtinų sąlygų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-05-05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad sklypo skyrimo ir statybos leidimo davimo procedūros būtų baigtos ir įvykdyti 1990-02-08 rašte Nr. 6-52/31 įrašyti reikalavimai. Nėra įrodymų, kad pareiškėja turi statybos leidimą ar kad analogiškas garažo statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas pareiškėjai ar jos sutuoktiniui bei kad statyba buvo užbaigta. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškimo objektas neatitinka statybos būdu atsiradusiam nekilnojamajam daiktui keliamų reikalavimų, todėl jis nėra privačios nuosavybės objektas ir neatitinka CK 4.69 str. 1 d. reikalavimų ir nuosavybės teisė į tokį daiktą negali būti pripažįstama įgyjamosios senaties būdu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į daiktą įgijimą įgyjamąja senatimi bei tinkamai pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokios kategorijos bylose; teisumo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
B. S. pareiškimo faktinės aplinkybės nurodo į daikto pagaminimą (namo pastatymą), CK 4.47 str. 4 p., t. y. prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise galėtų būti taikomos, jeigu byloje būtų galimybė konstatuoti, jog nustatoma, kad daiktas (namas ir kiemo statiniai) buvo sukurti tuo metu statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 str. 1 d. reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008).
Tačiau nagrinėjamoje byloje nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, kad garažo statybai buvo suteiktas žemės sklypas tuo metu galiojusių teisės normų nustatyta tvarka, išduotas statybos leidimas ir kt. Pareiškimo argumentas, kad jame nurodyto statinio (garažo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,14 kv.m, pažymėtas plane indeksu Nr. 1G1b) buvo pradėta ir užbaigta teisėtai, pagrindžiamas netiesioginiais rašytiniais įrodymais – Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vyriausiosios architektūros ir planavimo valdybos viršininko pavaduotojo 1990-02-08 raštu Nr. 6-52/31, kur nurodyta, kad ši institucija “... iš esmės neprieštarauja smulkaus automobilių remonto posto statybai prie metalinių garažų aikštelės (duomenys neskelbtini) gatvių kampe... Tolesniam nagrinėjimui dėl sklypo išskyrimo reikia pateikti naujai įsteigto kooperatyvo paraišką“ (b.l. 8) ir 1991-08-23 LMG Statybos ir eksploatavimo kooperatyvo pirmininko raštu, kur nurodyta, kad kooperatyvas neprieštarauja, kad dviejų boksų garažas, priklausantis pil. J. S., būtų atskirtas nuo kooperatyvo (b.l. 11).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šių dokumento įrodomąją reikšmę ir padarė išvadą, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo fakto, jog paminėti veiksmai buvo atlikti, dviejų boksų garažas buvo atskirtas nuo kooperatyvo, jiems buvo išskirtas atskiras žemės sklypas, išduotas statybos leidimas. Teismas pažymi, kad statytojo teisė realizuojama, kai statytojas turi sklypą, įsigytą nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise, yra nustatyta tvarka parengtas ir suderintas statinio projektas, nustatyta tvarka gautas leidimas statyti (Statybos įstatymas, 1996-03-19 Nr. I-1240); byloje nėra duomenų, kad J. S. būtų išskirtas valstybinės žemės sklypas smulkaus automobilių remonto posto statybai (duomenys neskelbtini) gatvių kampe, bei išduotas leidimas tokioms statyboms. Pareikti į bylą pastatytų požeminių garažų apmatavimo brėžiniai (b.l. 44-26), kaip ir paminėti raštai, leidimo statybai išdavimo ir žemės sklypo statyboms išskyrimo faktų neįrodo, tik patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis 1990-1991 m. turėjo ketinimus įrengti smulkaus automobilių remonto postą prie metalinių garažų kooperatyvo, ir tuo tikslu atsiskirti nuo metalinių garažų kooperatyvo; tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis buvo šiuos ketinimus realizavęs; byloje nėra įrodymų, kad dėl žemės sklypo išskyrimo bei statybų leidimo požeminių garažų statyboms buvo kreiptasi. Garažų statybų teisėtumo nepatvirtina ir liudytojo J. B. (architekto) bei J. Č. parodymai; J. B. parodė, kad parengė statinio brėžinius, J. Č., garažų statybos kooperatyvo pirmininkas, parodė, kad J. S. pastatė garažą, tačiau, ar jis turėjo leidimą statyboms, nežino.
Apeliantė savo skunde nurodo, kad į bylą įtraukti suinteresuoti asmenys nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, jog statinys yra neteisėtas ir/ar dėl jo būtų surašytas atitinkamas savavališkos statybos aktas ir/ar kitaip objektyviai nustatyta, kad pareiškime nurodytas objektas neatitinka reikalavimų, keliamų nekilnojamam daiktui, atsiradusiam statybos būdu. Šis skundo argumentas atmetamas; faktas, kad administracine tvarka nebuvo konstatuotas statinio neteisėtumas, neįrodo, kad jis buvo pastatytas teisėtai; teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta priklausė pareiškėjai, būtent ji turėjo pareigą įrodinėti, kad pastatyti statiniai atitinka CK 4.69 str. 1 d. reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad garažai, bendro 93.14 kv.m ploto kaip nekilnojamieji daiktai yra sukurti statybos būdu ir nesilaikant tai reglamentuojančių aktų, todėl netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių aktų. Tokia teismo išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymo yra pagrįsta, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas sąlygas, kurios keliamos nekilnojamajam daiktui kaip privačios nuosavybės teisės objektui, nes jis turi atitikti visas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Tai sudaro pagrindą atmesti apeliacinio skundo argumentus dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai ir motyvai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.