Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-08 · Administracinė byla Nr. I-2767-426/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-08
Bylos Nr.
I-2767-426/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00153-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
S. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2767-426/2014Proceso Nr. 3-61-3-00153-2014-9 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjui S. N., jo atstovei Marinai Jermaliuk, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslindamas ir galutinai formuluodamas reikalavimu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 9 942,37 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – ir pensija) dalį (b. l. 1–2, 36–41). Taip pat prašė atnaujinti skundo pateikimo terminą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuo 2010-01-01 buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pažymi, kad neišmokėtos pensijos dalis susidarė taikant nuo 2010-01-01 įsigaliojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. redakcijos nuostatas, nustatančias pensijos ribojimą iki 1,3 vidutinio darbo užmokesčio dydžio, kai iki to galiojusiame įstatyme pensijos ribojimui buvo taikomas 1,5 dydžio koeficientas. Nurodo, kad po Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarimo, kuriuo Valstybinių pensijų įst. 3 str. 3 d. nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, priėmimo pareiškėjui privalo būti išmokėta dėl minėtų teisės normų taikymo susidariusi pensijos nepriemoka.

Savo reikalavimą pareiškėjas pagrindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus.

Pagrįsdamas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, paaiškino, kad procesinis 3 metų skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2012-09-01, nes tik po to pareiškėjas suvokė, kad neteisėtu įstatyminiu reguliavimu buvo pažeistos jo teisės.

Atsiliepimas

Ministerija, atstovaujanti atsakovę Lietuvos valstybę, teismui pateiktuose atsiliepimuose (b. l. 22, 52) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė bylą nutraukti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 3 d. nustatytą 3 metų procesinį skundo padavimo terminą, nes apie pažeistas teisės turėjo suvokti 2010 m. vasario mėnesį, kada buvo išmokėta pirma perskaičiuota pensija. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis sprendžiant prašymą dėl termino atnaujinimo.

Taip pat pažymi, kad S. N. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas dėl šių išlaidų priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Nustatyta, kad S. N. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., nuo 2010-01-01 buvo perskaičiuojama bei mokama sumažinta (b. l. 6–7).

Dėl pensijos sumažinimo pareiškėjas 2013-11-07 kreipėsi su prašymu į Ministeriją, kuri 2013-10-25 sprendimu Nr. 1D-10469(11) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais (b. l. 4). Taip pat nurodoma, kad pareiškėjo prašymas dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas, nebus nagrinėjamas, nes praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytas 6 mėnesių skundo pateikimo terminas.

Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014-01-08, t. y. praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytą procesinį 3 metų skundo pateikimo terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis adm. b. Nr. A552-519/2013).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d., pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 str. 2 d. 1–7 punktuose.

Sprendžiant pareiškėjo pateikto prašymo dėl termino atnaujinimo pagrįstumą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 str. 1 dalyje (2013-11-07 nutartis adm. b. Nr. A444-2232/2013, 2008-12-12 nutartį adm. b. Nr. AS261-611/2008 ir kt). Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000-06-30, 2004-12-29, 2005-02-07, 2006-05-09, 2008-01-22 nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 str. bei 2000-12-07 Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu. Todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

Įvertinus teisminę praktiką, pripažintina, kad ginčo dėl valstybinių pensijų mokėjimo santykiams taikytini teisės aktai, taip pat kreipimosi į teismą terminų skaičiavimo taisyklės buvo nustatytos tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013-03-12 (adm. b. Nr. A552-519/2013) ir 2013-11-07 (adm. b. Nr. A444-2232/2013) nutartyse. Taip pat pažymėtina, kad iki minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų, teisminė praktika ginčo klausimais nebuvo nuosekli, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje suformulavo iš esmės naują senaties terminų skaičiavimo taisyklę, kurios taikymas yra ypač nepalankus asmenims, siekiantiems prisiteisti neišmokėtos pensijos dalį.

Atsižvelgus į tai pripažintina, jog ginčai dėl pensijos nepriemokos priteisimo negali būti pripažįstami nesudėtingais teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tai, ar konkrečios skundo (ieškinio) senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis adm. b. Nr. A822-1037/2009 ir kt). Be to, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo būtina nustatyti, kuris iš interesų turi būti ginamas prioritetiškai – teisinių santykių stabilumas, kuris ir yra užtikrinamas ieškinio senaties terminu, ar būtinybė pašalinti teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Teismas, įvertinęs S. N. pateikto prašymo dėl termino atnaujinimo argumentus ir motyvus, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013-03-12 ir 2013-11-07 nutartimis, atsižvelgęs į pareiškėjo kaip pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo tenkintinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui paskirtos ir nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pagrįstumo bei teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., nuostatomis (b. l. 6–7).

Ginčo santykių metu galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. redakcijoje buvo nustatyta, kad pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo šiame įstatyme buvo nustatytas didesnis – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio – maksimalus ribojimas. Kadangi pareiškėjas atitiko pastaruosius požymius, šių nuostatų pagrindu jam buvo pritaikytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio apribojimas, ir nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., kurioje buvo numatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–5 p. nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, tiek, kiek ji apėmė šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, priimtuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004-05-04 sprendimas adm. b. Nr. A10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas adm. b. Nr. A7-55-04 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjui buvo atnaujintas skundo pateikimo terminas, darytina išvada, kad atsakovo Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme nelaikytini įvykdytais. Taigi, pareiškėjo teisės privalo būti ginamos pašalinant neteisėtais pripažintais teisės aktais padarytus teisės pažeidimus.

Konstituciniam teismui 2012-02-06 nutarimu pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. prieštaravo Konstitucijai, pripažintina, kad taikant minėtas įstatymo normas, pareiškėjui pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Ginčo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, kad analogiško pobūdžio bylose pareiškėjai turi teisę reikalauti, kad jiems būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010-01-01 ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y . Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta 1,5 dydžio ribojimo koeficientą (2013-06-18 nutartis adm. b. Nr. A520-1295/2013 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl tos priežasties, jog nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 S. N. pensijos perskaičiavimui buvo taikomas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3, o ne 1,5 dydžio koeficientas, pareiškėjui buvo neišmokėta 9 942,37 Lt pensijos dalis (b. l. 6–7).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. N. skundo reikalavimas tenkintinas ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteistina 9 942,37 Lt pensijos nepriemoka.

Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 str. nuostatomis, S. N. priteistina pensijos nepriemoka perskaičiuotina į eurus taikant 3,4528 Lt/Eur perskaičiavimo kursą euro tikslumu. Todėl pareiškėjui priteistina 2 879 eurų dydžio pensijos nepriemoka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas teismui nepateikė detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas. Todėl, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (2011-09-05 sprendimas adm. b. Nr. A62–1367/2011 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo S. N. skundą tenkinti.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti S. N. 2 879 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt devynis eurus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius JanuškaRūta MiliuvienėIrena Paulauskienė