- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-04
- Bylos Nr.
- 2S-2190-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24873-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- K. K.
- Atsakovas
- H. Č., I. Č.
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) H. Č. ir I. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį dėl nuosavybės teisės gynimo, pareikšto atsakovams H. Č. ir I. Č.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į Ž. g. sandėlį gynimo, prašydamas atsakovus H. Č. bei I. Č. įpareigoti ieškovui netrukdyti naudotis Ž. g. pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), sandėliu, kuris K. K. buto, adresu Ž g. bylos schemoje yra pažymėtas indeksu Nr.2I1/m. Ieškinio užtikrinimui prašė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. areštuoti ūkinį pastatą, esantį adresu Ž g., Vilniuje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei uždrausti atsakovams dalyvauti bet kokiuose sandoriuose, susijusiuose su nekilnojamojo daikto, unikalus Nr. .(duomenys neskelbtini), statybos darbais, taip pat uždrausti atsakovams patiems imtis bet kokių su šiuo ūkiniu pastatu susijusių statybos veiksmų.
Ieškovas nurodė, kad 2016-07-05 įsigijo iš Felikso ir E. B. butą, esantį adresu Ž g., Vilniuje, bei teises į sandėlį. Įsigyto buto nuosavybės knygelėje yra nurodyta pastato schema, kuriame yra minėtas nupirktas sandėlis bei šio pastato indeksas Nr. 2I1/m. Šio pastato schemoje yra pabrauktas būtent sandėlis Nr. 3, o patalpų nuosavybės specifikoje yra be kita ko, nurodyta, kad šiame pastate (Nr. 2I1/m), priskirtame prie Ž g., Vilniuje, buto, savininkui priklauso būtent 1/8 dalis. 2016-07-10 ieškovas sužinojo, kad atsakovas H. Č., savavališkai pradėjo kraustyti ieškovo nupirktą sandėlį ir daiktus nešti į konteinerį, taip pat sužinojo, kad atsakovas ketina artimiausiu metu sandėlį griauti. Dėl šių aplinkybių, siekiant apsaugoti ginčijamą turtą-sandėlį nuo galimo pardavimo, nugriovimo ir t.t., ieškovas prašo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – veiksmų dėl nuosavybės teisės laikinos apsaugos, nes jei atsakovas, įgyvendindamas ginčytiną teisę į visą ūkinį pastatą, nugriaus minėtą ūkinį pastatą, tuomet ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės apsaugos arba papildomo reikalavimo dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo jau nebebus įmanoma įvykdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovo K. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Areštavo pastato, esančio adresu Ž. g., Vilniuje, ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2I1m, uždraudžiant su šiuo turtu sudaryti bet kokius sandorius ar atlikti statybos (griovimo) darbus iki šios civilinės bylos Nr. 2-31565-155/2016 išnagrinėjimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-07-15 nutartimi nutarė patikslinti 2016-07-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtoje teismo nutartyje esantį nutarties trūkumą, įrašant šioje nutartyje, jog areštuojamas turtas pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenis priklauso nuosavybės teise atsakovui H. Č., kurio asmens kodas yra (duomenys neskelbtini) ir atsakovei I. Č., a.k. (duomenys neskelbtini)
Teismas įvertinęs ieškovo pareikštų reikalavimų turinį padarė išvadą, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, nes byloje ginčijamas ūkinis pastatas - sandėlis (jo nuosavybė) gali būti perleista, taip pat minėtas sandėlis gali būti nugriautas, pertvarkytas ir t.t., tokiu būdu ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės apsaugos arba papildomo reikalavimo dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo (ieškinių patenkinimo atveju) jau nebebus įmanoma įvykdyti, todėl kol nėra išspręstas kilęs ginčas tarp šalių yra būtina byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo ir tai, kad ūkinio pastato-sandėlio laikinas areštas nesukels didelių nuostolių atsakovui, nes ūkinio pastato stovėjimas nesusijęs su ženkliomis išlaidomis, o labiau susijęs su nepatogumais, todėl teismas atsižvelgęs į visų aplinkybių visumą, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantai (atsakovai) H. Č. ir I. Č. atskiruoju skundu prašo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-13 nutartį, patikslintą 2016-07-15 nutartimi, neteisėta ir ją panaikinti. Nurodė, kad iš ieškinio neaišku kokias teises į sandėlį įgijo ieškovas, todėl neaišku ar jis gina tik naudojimosi teisę, ar nuosavybės teises į sandėlį. Teismas turėtų pirmiausiai vertinti ar ieškovas yra ūkinio pastato dalies savininkas ar tik naudotojas. Pažymėjo, kad 2016-07-05 pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kokias teises turi į sandėlį pardavėjai. Todėl nesant identifikuoto pagal 2016-07-05 pirkimo-pardavimo sutartį sandėlio, nesant tokio reikalavimo – identifikuoti sandėlį t.y. nežinant objekto, nesant įrodymų, kokios teisės 2016-07-05 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleistos ieškovui į sandėlį, o pardavėjų nuosavybės teisės mažai tikėtinos bei ieškovui nereiškiant reikalavimų nei dėl nuosavybės teisių, nei dėl naudojimosi teisės pripažinimo, nesant įregistruotų kitų asmenų teisių ūkiniame pastate, teismas negalėjo vertinti, kad ieškovas nors tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Pažymėjo ir tai, kad negalint vertinti, ar ieškovas gina nuosavybės teises į sandėlį kaip ūkinio pastato dalį, t.y. naudojimosi teisę kaip sudėtinę nuosavybės teisės dalį, ar tik naudojimosi teisę, viso ūkinio pastato areštas nėra adekvatus reikalavimui. Jei ieškovas gintų nuosavybės teises į sandėlį kaip ūkinio pastato dalį tai toks ginčas būtų turtinis, ko šiuo metu nėra. Apeliantų manymu ieškovas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis, pareikšdamas būtent tokį – neturtinį ieškinį, galimai siekdamas išvengti priklausančio žyminio mokesčio mokėjimo ir galbūt siekdamas atsakovams sutrukdyti prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl nesąžiningo ieškinio pateikimo, prašant taikyti dėl šio ieškinio reikalavimų užtikrinimo laikinąsias apsaugos priemones, pats prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nesąžiningas. Be to 2016-07-13 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai perleido nuosavybės teises į ūkinį pastatą trečiajam asmeniui – V. L.. Vadinasi, atsakovai nebėra ūkinio pastato savininkai, o pats draudimas sudaryti bet kokius sandorius yra betikslis. Atsakovai 2016-07-13 sudarydami sandorį su V. L. apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones negalėjo žinoti, nes skundžiamą teismo nutartį, kurioje buvo nurodyti ūkinio pastato savininkai gavo tik 2016-07-15. 2016-07-15 nutartis atsakovams išsiųsta 2016-07-18, areštas įregistruotas 2016-07-18.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.
LR CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kita būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui tikėtinumas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra išdėstyti motyvai dėl to, ar ieškovo ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ar ne, tačiau teismas analizavo antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms byloje taikyti egzistavimą. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas laikė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje bylos stadijoje, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą apskritai negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Apeliantai atskirąjį skundą be kita ko grindžia argumentais, susijusiais ir su paties ieškinio pagrįstumo vertinimu, tačiau pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo aspektu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus.
Pabrėžtina kad, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, nes byloje ginčijamas ūkinis pastatas – sandėlis (jo nuosavybė) gali būti perleista. Taip pat minėtas sandėlis gali būti nugriautas, pertvarkytas ir t.t., tokiu būdu ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės apsaugos arba papildomo reikalavimo dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo jau nebebus įmanoma įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantai (atsakovai) atskirajame skunde nurodė, kad 2016-07-13 pirkimo-pardavimo sutartimi perleido nuosavybės teises į ūkinį pastatą trečiajam asmeniui V. L.. Atsižvelgiant ir į šią aplinkybę, sprendimo apsunkinimo ir neįvykdymo galima grėsmė nepaneigta. Pažymėtina ir tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti neabejotinų įrodymų, kad jau šio klausimo sprendimo metu yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.