- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-125/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-1-00509-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- D. M.
- Advokatai
- Tomas Meidaus
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį bei 246 straipsnio 2 dalį ir nuteista:
- pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje ir antstolės darbą atėmimu dvejiems metams;
- pagal BK 246 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. M. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. M. priteista 1828, 28 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt aštuoni litai ir dvidešimt aštuoni centai) turtinės žalos atlyginimui daugiabučio namo, esančio Krokuvos g. 13, Vilniuje, savininkų bendrijos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad D. M., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos ir neteisėtai perleido areštuotą didelės vertės turtą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo, o būtent:
D. M., būdama antstolių V. M. ir D. M. kontoros antstole – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, atlikdama savo, kaip antstolio, funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 dėl 7 941 440 litų išieškojimo iš skolininkų UAB ,,duomenys neskelbtini“, adresas (duomenys neskelbtini), Alytus, ir UAB ,,duomenys neskelbtini “, adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, išieškotojo OU (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Talinas, Estija, naudai, siekdama turtinės naudos – gauti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas apskaičiuotas vykdymo išlaidas už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą, žinodama, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos N. C. 2009-02-06 nutarties pagrindu Turto areštų registre 2009-02-10 buvo įregistruotas bei antstolės A. K. 2009-02-23 ir 2009-03-02 turto aprašais atitinkamai 2009-02-24 ir 2009-03-03 pakeistas turto arešto aktas, neinformavusi Daugiabučio (duomenys neskelbtini), savininkų bendrijos (toliau – Bendrija), kurios reikalavimų įvykdymui užtikrinti minėtam UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas, bei tą turtą areštavusių teisėjos ir antstolės, savo darbo vietoje – antstolių V. M. ir D. M. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2009-10-09 surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu tam pačiam UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtui Turto arešto aktų registre 2009-10-09 taip pat įregistruotas turto areštas. Vėliau, žinodama, kad tam pačiam UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtui Vilniaus apygardos teismo 2009-02-06 sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas areštas, nėra panaikintos, nustatyta tvarka negavusi teismo leidimo tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje, ji, D. M., savo darbo vietoje – antstolių V. M. ir D. M. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2009-10-12 surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0012/09/02709, kuriuo už 75 000 litų pardavė UAB ,,duomenys neskelbtini“ priklausantį turtą – 109,89 kv. m. garažus ir 404,92 kv. m. mechanines dirbtuves, esančius (duomenys neskelbtini), Alytuje, pirkėjui UAB ,,N. D.“. Tęsdama savo neteisėtą veiką, antstolė D. M. 2009-10-12 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0012/09/02709 kartu su vykdomąja byla Nr. 0012/09/02709, kurioje nebuvo duomenų apie minėtam UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtui Vilniaus apygardos teismo 2009-02-06 sprendimu pritaikytas laikinosios apsaugos priemones, kurių pagrindu uždėtas areštas, 2009-11-19 pateikė tvirtinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, esančiam Laisvės pr. 79a, Vilniuje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui A. Ž. 2009-11-25 patvirtinus antstolės 2009-10-12 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0012/09/02709, šio akto pagrindu UAB ,,duomenys neskelbtini“ priklausančiam turtui – 109,89 kv. m. garažams ir 404,92 kv. m. mechaninėms dirbtuvėms, esantiems (duomenys neskelbtini), Alytuje, Turto arešto aktų registre 2009-11-26 areštas išregistruotas ir minėtas UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtas perleistas pirkėjui UAB ,,N. D.“.
Tokiais veiksmais D. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, jog nuosavybė yra neliečiama, kadangi D. M. veiksmų pasėkoje Daugiabučio (duomenys neskelbtini), savininkų bendrija prarado galimybę efektyviai apginti savo nuosavybės teisę į jai teismo sprendimu priteistą turtinę teisę – nukreipti turtinių pretenzijų tenkinimą į UAB „duomenys neskelbtini“ nekilnojamąjį turtą, kuriam Vilniaus apygardos teismo teisėjos N. C. 2009-02-06 nutarties pagrindu Turto areštų registre 2009-02-10 buvo įregistruotas bei antstolės A. K. 2009-02-23 ir 2009-03-02 turto aprašais atitinkamai 2009-02-24 ir 2009-03-03 pakeistas turto arešto aktas.
D. M. savo veiksmais taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos CPK (toliau – CPK) 13 ir 18 str. įtvirtintus dispozityvumo bei teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus, kadangi dėl jos neteisėtų veiksmų buvo apsunkintas teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas, o teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolės buvo akivaizdžiai ignoruojamas. D. M. savo veiksmais taip pat pažeidė CPK 150 str. 1, 3, 4 d. nuostatas – kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas, CPK 152 str. 4 d. nuostatą – jog antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, CPK 591 str. 1, 2 d. nuostatas – kad pradėtus vykdymo veiksmus antstolis gali tęsti kito antstolio veiklos teritorijoje, surašius motyvuotą patvarkymą ir šį patvarkymą pavirtinus rezoliucija apylinkės teismo teisėjui, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 12 ir 14 p. nuostatas, kuriose nustatyta, kad jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.
To pasekoje, buvo apsunkintas Vilniaus apygardos teismo 2010-03-19 vykdomojo rašto Nr. 2-1588-104/2009, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas ir juridinis asmuo – Daugiabučio (duomenys neskelbtini), savininkų bendrija dėl antstolės D. M. veiksmų patyrė didelę žalą, nes prarado galimybę efektyviai įgyvendinti teismo pripažintas turtines teises dėl 201 757,90 litų išieškojimo iš UAB ,,duomenys neskelbtini“.
Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, D. M. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams ir turtinė – 201 757, 90 litų žala juridiniam asmeniui.
Šalies argumentai
Nuteistoji D. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai atsisakė tirti papildomus įrodymus ir byloje atlikti nuteistosios atliktų vykdymo proceso veiksmų ekspertizę. Be to, pasak D. M., apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos viceministro T. V. raštu, kurį pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, atsietai nuo kitų byloje surinktų duomenų. Apeliantė teigia, kad šis raštas, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, turėjo būti įvertintas kaip ją teisinantis įrodymas. Nuteistoji pirmosios instancijos teisme prašė iškviesti ir apklausti teisiamajame posėdyje minėtą raštą pasirašiusį T. V., tačiau teismas tokį prašymą nemotyvuotai atmetė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje neįvertino ir kito ją teisinančio įrodymo – byloje esančio Lietuvos antstolių rūmų 2010 m. lapkričio 18 d. rašto, kuriame nurodyta, kad D. M., atlikdama vykdymo veiksmus, vadovavosi CPK ir kitų teisės aktų normomis. D. M. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nepatvirtina ir teisiamajame posėdyje apklaustų teisėjų A. Ž. bei A. I. parodymai.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas prijungė prie bylos medžiagos papildomus duomenis – Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1741-578/2011, Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. kovo 10 d. nutartį Nr. SP-44 ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-165-282/2011, tačiau dėl šių svarbią įrodomąją reikšmę turinčių duomenų nuosprendyje nepasisakė ir jų neįvertino, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus reikalavimus.
Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada kad ji, vykdydama savo tarnybines pareigas, siekė savanaudiškų tikslų – asmeninės turtinės naudos. D. M. atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendį priėmęs teismas tokią išvadą padarė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007 ir 2K-660/2007, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šiose kasacine tvarka išnagrinėtose bylose nustatytos visiškai skirtingos faktinės aplinkybės.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, už kokius konkrečiai veiksmus, atliktus vykdant profesines pareigas, D. M. pripažinta kalta. Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti, kokios CPK, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo ar kito teisės akto normos buvo pažeistos. Tuo tarpu apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais. Nuteistoji D. M. atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog jos veiksmais vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 buvo padaryta didelė turtinė žala. Nei prokuroras, kaip pažeistų civilinių teisių gynyboje turintis teisę dalyvauti subjektas, nei Bendrija nesikreipė į teismą dėl apeliantės atliktų veiksmų nuginčijimo ir priimtų procesinių sprendimų panaikinimo.
Šalies argumentai
Nesutikdama su nuteisimu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį D. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyti visi būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal CPK 145 straipsnio 8 dalį, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos asmeniui, kurio turtas areštuotas ir būtent jis atsako už nustatytų apribojimų pažeidimus. Ši teisės norma nustato, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas taikomas siekiant apsisaugoti nuo skolininko neteisėtų veiksmų, tačiau neapriboja galimybės antstoliui ar kitam valstybės pareigūnui veikti savo kompetencijos ribose. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartyje, kuria UAB „duomenys neskelbtini“ turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kurios pažeidimu kaltinama D. M., nurodyta, kad areštuotą turtą pavesta saugoti UAB „duomenys neskelbtini“ atstovams. Todėl, apeliantės teigimu, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, ji nebuvo UAB „duomenys neskelbtini“ turto savininkė ar valdytoja. Atsižvelgdama į tai, nuteistoji teigia, kad ji neatitinka BK 246 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjekto požymių. Be to, asmeniui BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti inkriminuota tik tuomet, kai jam yra pasirašytinai pateikiamas tokio turto apyrašas, turto priėmimo – perdavimo aktas ar kitas teisinę reikšmę turintis dokumentas, kuriuo patvirtinamas laikinas nuosavybės ar valdymo teisės perleidimas. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tokio pobūdžio dokumentas apeliantei būtų pasirašytinai įteiktas.
D. M. atkreipia dėmesį į tai, kad vykdymo byloje areštuotas UAB „duomenys neskelbtini“ turtas buvo perleistas vykdant antstoliams privalomus vykdyti vykdomuosius dokumentus. Susilaikyti nuo tokių dokumentų vykdymo apeliantė, kaip antstolė, neturėjo jokios teisės, kadangi įstatymas griežtai draudžia atsisakyti vykdyti vykdomuosius dokumentus nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų.
Nuosprendį priėmęs teismas nepasisakė ir dėl subjektyviojo BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios buvimo apeliantės veiksmuose. Pasak D. M., byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad ji suvokė, jog pažeisdama teisės aktų reikalavimus perleidžia turtą asmeniui, neturinčiam į jį jokios teisės, numatė, kad toks elgesys yra neteisėtas ir norėjo taip veikti.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Nurodo, jog nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad šią nusikalstamą veiką D. M. padarė veikdama tiesiogine tyčia, yra nepagrįsta. Be to, nustatydamas šio subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio buvimą apeliantės veiksmuose apygardos teismas buvo nenuoseklus. Antai, vienoje nuosprendžio dalyje teismas nurodo, kad abu nusikaltimus D. M. padarė veikdama tiesiogine tyčia, kadangi juos darydama suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tuo tarpu kitoje dalyje nurodo, kad apeliantė, neišsiaiškinusi UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančio turto arešto priežasties ir nukreipdama į jį išieškojimą, elgėsi nerūpestingai. Be to, nuteistosios teigimu, byloje neįrodytas ir kitas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – didelė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistoji D. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su ta apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti klausimas. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė prašymą atsakovu šioje byloje pripažinti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją. Be to, nuosprendį priėmęs teismas netinkamai apskaičiavo civiliniam ieškovui – daugiabučio namo, esančio Krokuvos g. 13, Vilniuje, bendrijai priteistiną sumą turtinei žalai atlyginti. Pasak D. M., Bendrijai priteistina suma gali būti tik 506, 83 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistoji D. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios D. M. apeliacinis skundas tenkinamas.
BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių reikalavimų nesilaikė, netinkamai aiškino ir taikė Civilinio ir Civilinio proceso įstatymų nuostatas, kas lėmė netinkamą ir Baudžiamojo įstatymo taikymą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau iš darbo santykių kylančius įgaliojimus jis panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėtina aplinkybe byloje tampa nusikaltimo padarymo padariniai, kurie įvardyti kaip didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui padarymas. Didelė žala gali būti turtinė ir neturtinė. Neturtine žala gali būti pripažįstama fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms vertybėms. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Būtent pagal jį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra vertinamasis požymis. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan.
Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nustatė tokius jai inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius: D. M., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – dirbdama antstole, atlikdama savo, kaip antstolio, veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709, siekdama turtinės naudos, neteisėtai, veikdama kito antstolio veiklos teritorijoje, perleido UAB „duomenys neskelbtini“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, žinodama, jog šiam turtui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų pagrindu šis turtas buvo areštuotas. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog tokiais veiksmais apeliantė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, CPK 13, 18 straipsnių, 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 152 straipsnio 4 dalies, 591 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos sprendimų vykdymo instrukcijos 12 ir 14 punktuose išdėstytus reikalavimus.
Apygardos teismas konstatavo, jog D. M., neteisėtai realizavusi turtą – UAB „duomenys neskelbtini“ priklausiusius 109, 89 kv. m. garažus ir 404, 92 kv. m. mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), Alytuje, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą teisę į nuosavybės neliečiamumą, kadangi daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų bendrija, pagal kurios pareikštą prašymą šiam turtui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, prarado galimybę efektyviai įgyvendinti savo turtines teises. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.
Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – nuteistosios D. M., liudytojų V. K., A. K. parodymais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis, byloje patikimai ir neginčijama nustatyta, kad: Vilniaus apygardos teisme 2009 m. sausio 9 d. buvo gautas patikslintas daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų bendrijos ieškinys atsakovui UAB „duomenys neskelbtini“, kuriuo be kita ko buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą; Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas UAB „duomenys neskelbtini“ turtas; 2009 m. vasario 23 d. antstolė A. K. areštavo UAB „duomenys neskelbtini“ turtą – garažus ir mechanine dirbtuves, esančias Alytuje, (duomenys neskelbtini)D; Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimu ieškovo daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų bendrijos ieškinys patenkintas ir iš atsakovo UAB „duomenys neskelbtini“ priteista 191 244, Lt išlaidų atlyginimo, 4720 Lt už ekspertizės atlikimą bei 4825 Lt žyminio mokesčio; šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2010 m. vasario 23 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus atsakovo apeliacinį skundą; 2009 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas išdavė vykdomąjį dokumentą Nr. 2-15229-129/09 dėl 7 941 440 Lt išieškojimo iš skolininko UAB „duomenys neskelbtini“ išieškotojo OU „(duomenys neskelbtini)“ naudai; šio vykdomojo dokumento pagrindu antstolė D. M. 2009 m. birželio 10 d. patvarkymu pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0012/09/02709; 2009 m. spalio 9 d. antstolė D. M. surašė turto arešto aktą, kuriuo, be kita ko, areštavo UAB „duomenys neskelbtini“ priklausiusį turtą – 109, 89 kv. m. garažą bei 404, 92 kv. m. mechanines dirbtuves; 2009 m. spalio 12 d. D. M. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui UAB „N. D.“ aktą, kurį 2009 m. lapkričio 25 d. patvirtino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog nuosavybė yra neliečiama. Šiuo teisės aktu yra ginamos turto savininko teisės į jam nuosavybės teise priklausantį objektą. Tai reiškia, jog norint konstatuoti, kad asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą buvo pažeista, būtina nustatyti, jog šis asmuo tokią teisę yra įgijęs. Pagal CK 4.37 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, todėl ji yra neatskiriama nuo objekto.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog 2009 m. spalio 12 d., kuomet antstolė D. M. surašė turto pardavimo aktą, 109, 89 kv. m. garažas bei 404, 92 kv. m. mechaninės dirbtuvės priklausė UAB “duomenys neskelbtini”. Tuo tarpu daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), savininkų bendrija šio turto pardavimo metu buvo ieškovas civilinėje byloje, kuri dar nebuvo išnagrinėta. Vadinasi, turto pardavimo metu Bendrija dar nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į UAB “duomenys neskelbtini” turtą. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones UAB “duomenys neskelbtini” turtui, buvo siekiama ne perleisti nuosavybės teises į turtą, o užtikrinti galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Bendrija, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones UAB “duomenys neskelbtini” turtui, šio turto nedetalizavo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartyje taip pat nenurodyta, kokiam konkrečiam UAB “duomenys neskelbtini” turtui turi būti taikomas areštas. D. M. atliktų vykdymo veiksmų metu, Bendrija neturėjo nuosavybės teisės į UAB “duomenys neskelbtini” priklausiusį turtą, negalėjo juo disponuoti, valdyti ir naudoti. Tai reiškia, jog nuteistosios veiksmai parduodant UAB “duomenys neskelbtini” priklausiusį turtą, dar prieš įsiteisėjant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimui, negalėjo pažeisti Bendrijos teisės į nuosavybę, kadangi pastaroji tokios teisės nebuvo įgijusi ir ja nedisponavo.
Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, turinį, konstatavo ir tai, jog ji pažeidė CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, tačiau šios nustatytos aplinkybės teismo nuosprendyje nedetalizavo ir dėl jos motyvuotai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šios procesinės teisės detalizuotos CPK 42 straipsnyje. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad dispozityvumo principo pažeidimas pasireiškė tuo, jog dėl apeliantės veiksmų buvo apsunkintas teismo sprendimo, kuriuo patenkintas daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų bendrijos ieškinys atsakovui UAB “duomenys neskelbtini”, įvykdymas, kuris buvo užtikrintas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau, kaip jau buvo minėta, CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo apibrėžimas suponuoja išvadą, jog proceso šalys turi teisę disponuoti ne materialinėmis teisėmis, o procesinėmis teisėmis. Tuo tarpu apygardos teismo nuosprendyje minima Bendrijos teisė į netrukdomą teismo sprendimo įvykdymą negali būti pripažįstama procesine teise CPK 13 ir 42 straipsnio prasme. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. M. veiksmais buvo pažeistas dispozityvumo principas, yra nepagrįsta.
Nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad D. M. nusikalstama veika objektyviai pasireiškė ir tuo, jog ji pažeidė Civilinio proceso įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principą bei tai, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas.
CPK 150 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su išimtine teismo teise spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar panaikinimo. CPK 18 straipsnyje nustatytas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumas. Jis pasireiškia keliais aspektais: subjektams (valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims), teritorijai (Lietuvos Respublika) ir laiko atžvilgiu – tai turi būti įsiteisėję ir galiojantys teismo procesiniai dokumentai. Teismų procesinių dokumentų privalomumo principas atspindi tai, kad teismas yra viena iš valdžios institucijų, ir teismo sprendimas ar kitoks procesinis dokumentas yra visuotinai privalomas valstybės valdžios aktas. Šią savybę turi įsiteisėjęs teismo sprendimas ir įsiteisėjusi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Jeigu yra du teismo procesiniai dokumentai dėl to paties dalyko, tai iškyla klausimas dėl jų vykdymo eiliškumo ir tvarkos. Jis sprendžiamas pagal įstatymą arba teismo nustatyta tvarka, bet teisinis reglamentavimas ar ginčo išsprendimas teisme nevertinamas kaip privalomumo principo paneigimas. Išimtinius atvejus, kai teismo sprendimas visa dalimi ar iš dalies nevykdomas, gali reglamentuoti įstatymas.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas, konstatuodamas, jog D. M. savo veiksmais pažeidė šias CPK nuostatas, kadangi pardavė turtą, kuriam teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neatsižvelgė į tai, kad apeliantė vykdė jau įsiteisėjusį teismo sprendimą ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą.
Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Tai reiškia, jog antstolis, vykdydamas jam pavestas užduotis, veikia ne savo vardu ir laisva valia, o tik jam valstybės suteiktų įgaliojimų ribose ir tik tokia tvarka, kaip tai nustato įstatymas. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas. Toks įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, jog antstolis yra viešosios teisės subjektas, kurio privalomo bei leistino elgesio ribas nustato viešosios teisės normos. Viešajai teisei būdingas imperatyvusis jos teisinių santykių dalyvių reguliavimo metodas, kuris reiškia, jog antstolis, kaip valstybės pareigūnas, gali veikti tik tokiais būdais ir tokiomis formomis, kokios yra įtvirtintos teisės aktuose. Bet koks jo veikimas ar neveikimas išeinant už griežtai imperatyviomis teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ar veikimas kitais nei nustatyta būdais, yra neteisėtas ir draudžiamas. Taigi, norint nustatyti, ar nuteistosios D. M. veiksmai realizuojant turtą, kuriam teismo sprendimu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo teisėti, svarbu nustatyti, ar šiais veiksmais buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai ar draudimai ir ar apeliantė šioje situacijoje turėjo įstatymo suteiktą diskrecijos teisę pasielgti kitaip.
Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, antstolis negali atsisakyti priimti vykdyti vykdomuosius dokumentus ar atlikti kitas šio įstatymo 21 straipsnyje nustatytas funkcijas, vykdytinas jo veiklos teritorijoje, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos vykdymo metu galiojęs Civilinio proceso įstatymas nenumatė reikalavimo stabdyti vykdymo procesą dėl realizuotinam turtui pritaikyto arešto. Toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas nei CPK 626 straipsnyje, reglamentuojančiame privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, nei CPK 627 straipsnyje, kuriame įtvirtinta antstolio teisė stabdyti vykdomąją bylą ir atidėti vykdymo veiksmus išvardintais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis.
Pagal formuojamą teismų praktiką, antstolis CPK normų pagrindu vykdymo procese gali disponuoti svetimu turtu po turto arešto. CPK normos reglamentuoja, kad vykdymo procese tam tikri antstolio veiksmai atliekami pirmiau už kitus. Kai turtas areštuotas kelių kreditorių naudai, tai pagal CPK 626 straipsnio 4 punktą, pirmenybė suteikiama vykdyti to kreditoriaus naudai, kurio yra pirmesnė išieškojimo eilė. Antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus. Pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus yra turto areštas pagal pirmesnės eilės kreditoriaus reikalavimą, o ne bet kurio kreditoriaus reikalavimu uždėtas turto areštas. Be to, pagal CPK nuostatas pirmesnis laiko atžvilgiu turto areštas nereiškia kreditoriaus reikalavimo pirmumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2008). Tai reiškia, kad antstolis, vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, nepažeidžia CPK 18 ir 150 straipsnių nuostatų, jei yra tenkinama CPK 626 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga dėl kreditorių eilės.
Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad tiek daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų bendrija, tiek OU “(duomenys neskelbtini)” buvo pareiškę ieškinius atsakovui UAB “duomenys neskelbtini”. Šie du juridiniai asmenys yra tos pačios eilės kreidtoriai. Kaip jau buvo minėta, ta aplinkybė, jog laikinosios apsaugos priemonės UAB “duomenys neskelbtini” turtui buvo pritaikytos pagal Bendrijos pareikštą ieškinį, nereiškia, kad ji turi pirmesnį kreditoriaus reikalavimą, nei OU “(duomenys neskelbtini)”. Tai reiškia, jog D. M., vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovo OU “(duomenys neskelbtini)” ieškinys atsakovui UAB “duomenys neskelbtini”, ir išieškodama pastarajam priklausantį turtą, nepažeidė CPK 18 ir 150 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų ir neturėjo teisinio pagrindo stabdyti vykdymo proceso. Taip pat nėra teisinio pagrindo išvadai, kad D. M. pažeidė CPK 152 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymo tvarką. Pagal šio straipsnio 4 dalį, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Akivaizdu, jog ši procesinė norma skirta antstolio, kuriam pavesta vykdyti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, veiklai reglamentuoti. Šiuo atveju nuteistajai D. M. tokia teismo nutartis nebuvo pavesta vykdyti, ji vykdymo procesą atliko pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB “duomenys neskelbtini” turtui, vykdė ne apeliantė, o antstolė A. K..
Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog nors Civilinio proceso įstatymas tiesiogiai nenumato antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti suinteresuotiems asmenims, tačiau nuteistoji D. M., laikydamasi CK 1.5 straipsnio reikalavimų, turėjo elgtis sąžiningai ir pranešti daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų bendrijai apie vykdymo procesą. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apygardos teismo išvada ir atkreipia dėmesį į tai, jog Baudžiamojoje teisėje yra negalimas plečiamasis teisės aktų aiškinimas, tokiu būdu sunkinant kaltinamojo teisinę padėtį. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 metų spalio – lapkričio mėnesiais, kuomet buvo atliekami vykdymo proceso veiksmai, Bendrija nebuvo vykdymo proceso šalis CPK 633 straipsnio prasme, todėl apeliantė neturėjo pareigos pranešti apie savo atliekamus vykdymo veiksmus.
Apygardos teismas nustatė, jog D. M. pažeidė CPK 591 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kadangi, neturėdama teismo leidimo tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje, 2009 m. spalio 12 d. surašė turto pardavimo aktą Nr. 0012/09/02709, kuriuo už 75 000 Lt pardavė UAB “duomenys neskelbtini” priklausantį turtą – garažus ir mechanines dirbtuves pirkėjui UAB “N. D.”.
CPK 590 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, pagal kurią antstolis vykdymo veiksmus atlieka antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Pagal CPK 591 straipsnio nuostatas, pradėtus vykdymo veiksmus antstolis gali tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai įvykdyti sprendimą. Tokiu atveju antstolis surašo motyvuotą patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Šį patvarkymą turi patvirtinti rezoliucija apylinkės teismo, kurio teritorijoje yra vykdantis sprendimą antstolis, teisėjas.
Iš byloje esančių duomenų – vykdomosios bylos Nr. 0012/09/02709 apžiūros protokolo turinio matyti, kad nuteistoji D. M. 2009 m. spalio 9 d. surašė UAB “duomenys neskelbtini” turto arešto aktą. 2009 m. spalio 16 d. su patvarkymu dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio veiklos teritorijoje ji kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą. Šio teismo teisėjas A. I. 2009 m. spalio 20 d. rezoliucija šį patvarkymą patvirtino. 2009 m. spalio 12 d. D. M. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuris 2009 m. lapkričio 25 d. buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo A. Ž. rezoliucija (1 t. 147-148 b.l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teisėjas A. I. paaiškino, jog gavęs iš antstolės D. M. prašymą patvirtinti patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio veiklos teritorijoje, jį patvirtino, kadangi nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių šis vykdymo procesas negalėtų būti tęsiamas (4 t. 129-130 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje teisėjas A. Ž. patvirtino, kad gavęs antstolės D. M. surašytą turto pardavimo aktą, patikrino, ar nėra aplinkybių, trukdančių jį patvirtinti. Jis teigė teismų informacinėje sistemoje “Liteko” matęs, jog ketinamam parduoti turtui kitose civilinėse bylose yra uždėtas areštas, tačiau teismų sprendimai šiose bylose nebuvo įsiteisėję. Todėl jis, nenustatęs jokių pagrindų vykdymo bylos stabdymui, rezoliucija patvirtino šį procesinį dokumentą (4 t. 127-129 b.l.).
Taigi, įvertinus pirmiau aptartus duomenis matyti, kad nuteistoji D. M. į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su patvarkymu tęsti vykdymo veiksmus kito anstolio teritorijoje kreipėsi jau po to, kai 2009 m. spalio 9 d. buvo surašytas UAB “duomenys neskelbtini” turto arešto aktas. Vadinasi, apeliantė formaliai pažeidė CPK 591 straipsnio reikalavimus. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tik toks formalus pažeidimas, iš esmės nesukėlęs jokių neigiamų padarinių, negali būti vertinamas kaip veika, užtraukianti pačią griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę. Juolab, kad tolimesni apeliantės veiksmai vykdymo byloje – nors ir pavėluotas kreipimąsis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, patvirtina, jog ji, atlikdama vykdymo veiksmus, vadovavosi CPK 591 straipsnio reikalavimais. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra nurodęs, jog negali būti pritarta tokiai praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, drausminiams arba administraciniams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Šiuo atveju akivaizdu, jog D. M., kreipdamasi į teismą dėl patvarkymo tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje po to, kai buvo surašytas turto arešto aktas, nesielgė tiek pavojingai ir nusikalstamai, kad ši jos veika galėtų būti vertinama ne kaip drausminis nusižengimas, o kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika. Juolab, kad tokiais veiksmais ji negalėjo padaryti ir nepadarė nei turtinės, nei neturtinės žalos atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, apeliantės veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 iš esmės buvo teisėti.
D. M. skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir pagal BK 246 straipsnio 2 dalį. Šiame BK specialiosios dalies straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia areštuoto turto arba turto, kuriam pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sugadinimu, sunaikinimu ar neteisėtu perleidimu kitam asmeniui. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas suvokia savo teises ir pareigas jam pasirašytinai patikėto turto atžvilgiu, žino gresiančią atsakomybę už neteisėtus veiksmus šio turto atžvilgiu, supranta neteisėtą savo atliekamų veiksmų pobūdį ir vistiek atlieka veiksmus, numatytus BK 246 straipsnyje. Akivaizdu, kad šioje byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog antstolė D. M., vykdydama teismo sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02709 ir perleisdama UAB “duomenys neskelbtini” turtą bendrovei “N. D.”, veikė iš anksto suprasdama neteisėtą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai konstatavus, jog D. M., atlikdama veiksmus vykdymo byloje Nr. 0012/09/02709 ir parduodama UAB “duomenys neskelbtini” priklausiusį turtą elgėsi teisėtai, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad apeliantės veiksmuose yra BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį, neteisingai aiškino ir taikė Civilinio ir Civilinio proceso įstatymų nuostatas, kas lėmė iš esmės nepagrįstas išvadas dėl apeliantės kaltės padarius šias jai inkriminuotas nusikalstamas veikas ir netinkamą Baudžiamojo įstatymo taikymą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
D. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą D. M. turtui – ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 113, 90 kv.m. bendro ploto.