Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-12-18 · Civilinė byla Nr. 2S-1867-163/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-18
Bylos Nr.
2S-1867-163/2014
Teisminio proceso Nr.
2-10-3-00757-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alona Romanovienė
Atsakovas
A. Š., L. Š., P. Š.
Ieškovas
A. K.
Pranešėja A. Romanovienė Civilinė byla Nr. 2S-1867-163/2014Teisėja D. Vercinskė (Proceso Nr. 2-10-3-00757-2014-2)
Procesinio sprendimo kategorijos (S) 110.1; 122.4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. Š. ir L. Š. atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-07 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams L. Š., A. Š. ir P. Š. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2005-02-18 dovanojimo sutartį Nr. 1-1186 ir 2011-07-26 dovanojimo sutartį Nr. 2-1877 bei taikyti restituciją, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčijamus sandorius. Ieškinio įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui P. Š. nuosavybės teise priklausantį, ginčijamu sandoriu įgytą turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – vasarnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto apylinkės teismas 2014-10-07 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui P. Š. nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – vasarnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs ieškinio ir reikalavimų turinį, padarė išvadą, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, atsakovui P. Š. nuosavybės teise priklausantis turtas yra ginčijamo sandorio objektas, į kurį gali būti nukreiptas ieškovo reikalavimų tenkinimas. Ieškovo reikalavimo taikyti restituciją įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas dėl atsakovui priklausančio turto perleidimo tretiesiems asmenims.

Šalies argumentai

Atsakovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-07 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvo visų reikalingų sąlygų. Ieškovo reikalavimas yra absoliučiai nepagrįstas, kildinamas iš suklastotų dokumentų, ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio actio Pauliano pagrindu, nes neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą ir negali ginčyti dovanojimo sutarties, todėl laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikytos. Teismas atsižvelgė tik į ieškovo interesus ir šiurkščiai pažeidė atsakovo interesus. Nurodo, kad teismo nutartis yra be motyvų, teismas nedetalizavo, nei kokios aplinkybės, nei kokie pridėti įrodymai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, todėl egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad visi atsakovo argumentai, susiję su materialinio ieškinio reikalavimų pagrįstumu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertinami. Atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad itin didelė ieškinio suma suponuoja realią grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Atsakovai piktybiškai ginčija savo galiojančias ir vykdytinas prievoles pagal šalių pasirašytas paskolos sutartis ir įsiteisėjusius teismų sprendimus. Atsakovai nesąžiningais veiksmais siekia išvengti savo įsipareigojimų vykdymo, siekia, kad jų vardu būtų kuo mažiau registruoto turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nutartis yra motyvuota, todėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindas neegzistuoja.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, – areštavo atsakovui P. Š. priklausantį konkretų nekilnojamąjį turtą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320, 338 str.).

Apeliantas teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvo visų reikalingų sąlygų, ieškovo pareikštas reikalavimas yra absoliučiai nepagrįstas, kildinamas iš suklastotų dokumentų, ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio actio Pauliano pagrindu, nes neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą ir negali ginčyti dovanojimo sutarties, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba nebeįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str.). Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, kuris skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys actio Pauliana pagrindu, ieškinio reikalavimo pagrindą sudaro ieškovo argumentai, jog ginčijamais sandoriais atsakovai neatlygintinai perleisdami nekilnojamąjį turtą sumažino savo turtą ir buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės, nes neliko skolininko turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, o likusio atsakovo A. Š. turto vertės nepakanka ieškovo reikalavimams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai įvertinęs ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, jame išdėstytus faktinius argumentus ir įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, turėjo pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Ieškovas actio Pauliana ieškiniu ginčija atsakovų sudarytas dovanojimo sutartis, kuriomis atsakovai A. Š., L. Š. padovanojo P. Š. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – vasarnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovas P. Š. padovanojo L. Š. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą – vasarnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prašo sutartis pripažinti negaliojančiomis, taikyti restituciją – grąžinti atsakovams A. Š. ir L. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą – vasarnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškiniu prašoma ginčijamų sandorių objektą grąžinti atsakovams ir į šį turtą ieškovas ketina nukreipti išieškojimą, todėl neareštavus atsakovui P. Š. perleisto nekilnojamojo turto, jis turės galimybę nevaržomai disponuoti nekilnojamuoju turtu, dėl ko neatmestina galimybė, jog gali bandyti jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį paslėpti. Tokiu atveju galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti komplikuotas arba realiai neįvykdomas, taigi ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo neįvykdymo rizika gali padidėti. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareikštų reikalavimų esmę, į būsimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas, vadovavosi šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, ekonomiškumo principais ir, siekdamas užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pagrįstai pritaikė vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių – areštavo atsakovui perleistą ginčo sandoriais objektą, šios laikinosios apsaugos priemonės visiškai atitinka įstatymo leidėjo įtvirtintus ieškinio užtikrinimo priemonių tikslus bei paskirtį ir nesuvaržo atsakovo teisių daugiau, nei būtina teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 p.).

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismo nutartis yra be motyvų, todėl egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Motyvuojamosios teismo nutarties dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo nutarties dalyje. Pagal CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą turi būti nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai nutartis yra be motyvų. Teismo vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pakankamai motyvuota ir iš esmės atitinka CPK 291 str. reikalavimus, nutartyje nurodyti esminiai argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teisės normos, kuriomis teismas vadovavosi, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra netinkamai ar nepakankamai motyvuota.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-07 nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alona Romanovienė