- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-669-260/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05893-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- A. Z., E. G.
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2Deliktinė atsakomybė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2214-920/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovams A. Z. ir E. G. dėl deliktinės atsakomybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2015 m. sausio 6 d. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (t. I, b. l. 92 – 96), kuriame prašė priteisti solidariai iš bendraatsakovių 1 203,93 Eur nuostolių atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2011 m. vasario 17 d. Estijoje dėl E. G., vairavusio A. Z. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Transporto priemonė Lietuvos Respublikoje nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi eismo įvykis įvyko Estijoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaujantis Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 straipsniais, eismo įvykio valstybės – Estijos nacionalinis draudikų biuras, atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 1 203,93 Eur sumai ieškovui – transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus, jų 5 straipsnį, ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Estijos nacionaliniam draudikų biurui 1 203,93 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Estijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, įgijo teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens – E. G. arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį – A. Z..
Atsiliepimas
Atsakovas A. Z. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį (t. I, b. l. 126 – 129), kuriame su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad dar 2010 m. lapkričio 16 d. tarp jo ir eismo įvykį sukėlusio asmens E. G. buvo sudaryta automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis, kuria A. Z. pardavė minėtą automobilį E. G.. Automobilio perdavimo – priėmimo aktas nebuvo surašytas, tačiau automobilis realiai buvo E. G. žinioje, jis padarė eismo įvykį. Laikė, jog 2010 m. lapkričio 16 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi nuosavybės teisės į automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perleistos E. G.. Todėl jis nėra transporto priemonės savininkas ir neturi pareigos nei šios transporto priemonės apdrausti, nei įregistruoti viešame registre, taip pat nėra atsakingas dėl nuostolių atlyginimo. Laikė, jog pirkėjas užsienio pilietis, kuris privalėjo pagal savo valstybės teisės normas registruoti automobilio įsigijimą viešame registre. Be to pažymėjo, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavime ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-34-1 nurodoma, kad kai kreditorių prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos būdu įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1.128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Eismo įvykis įvyko 2011 m. vasario 17 d. ir būtent nuo šio momento ieškovui atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo iš ją sukėlusio asmens. Todėl teigė, jog ieškovas praleido įstatymo numatytą sutrumpintą trejų metų senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu (t. I, b. l. 170 - 175) ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo E. G. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 1 203,93 Eur nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. balandžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 62,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui A. Z. 434,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties termino, nustatė, kad eismo įvykis dėl kurio ieškovas teikia reikalavimą atlyginti jo patirtus nuostolius įvyko 2011 m. vasario 17 d., apie draudiminį įvykį ieškovas buvo informuotas 2011 m kovo 31 d., gavus Estijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą dėl 1 203,93 Eur eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Teismas laikė, jog nuo šios dienos ieškovui ir atsirado teisė į ieškinį bei prasidėjo įstatyme nustatyto sutrumpinto trejų metų senaties termino eiga reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kadangi nuo šios dienos ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Kadangi reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti pagal subrogaciją ieškinio senaties terminas ieškovui prasidėjo 2011 m. kovo 31 d. ir baigėsi 2014 m. kovo 31 d., o subrogacinį reikalavimą, pateikdamas teismui pradinį ieškinį ieškovas pareiškė 2014 m. kovo 31 d., teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pareikšdamas ieškinį teismui ieškinio senaties termino nepraleido, atsakovo prašymą dėl ieškinio reikalavimų atmetimo taikant ieškinio senatį, laikė nepagrįstu ir atmestinu.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių atlyginimo, pripažino, jog ieškovas teikia solidarų reikalavimą dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtos sumos iš atsakingo už žalos padarymą asmens E. G. ir neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį asmens A. Z., tačiau konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad minėta transporto priemonė eismo įvykio metu buvo registruota atsakovo A. Z. vardu. Priešingai, atsakovas A. Z. pateikė analogišką atsakovų sudarytai 2010 m. lapkričio 16 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarčiai, 2010 m. spalio 25 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą tarp R. D. ir A. Z., transporto priemonės savininkas – G. D.. Teismas laikė, jog nustatytos aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykio metu, minėtas automobilis priklausė atsakovui E. G., kuris yra eismo įvykio, įvykusio 2011 m. vasario 17 d., kaltininkas. Todėl sprendė, jog byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas A. Z. neįvykdė pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei nepateikė duomenų, kad atsakovui tokia pareiga būtų kilusi, todėl ieškovo reikalavimų dėl solidarios atsakomybės atsakovui A. Z. taikymo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, atsižvelgdamas į bylioje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog 2011 m. vasario 17 d. eismo įvykio kaltininkas yra E. G., kuris ir buvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, kad eismo įvykis įvyko Estijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Estijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 1 203,93 Eur sumai ieškovui, kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi sumokėjo Estijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą 1 203,93 Eur išmoką, ieškovo reikalavimus dėl 1 203,93 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iš E. G. tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde (t. I, b. l. 181 - 183) ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas bendraatsakovio A. Z. atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – priteisti iš bendraatsakovių solidariai 1 203,93 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, visas bylinėjimosi išlaidas bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Mano, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai, prieštaraudamas galiojantiems teisės aktams ir suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, netenkino ieškovo reikalavimo bendraatsakovio A. Z. atžvilgiu. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad bendraatsakovis pats patvirtino, kad 2010 m. spalio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi jis buvo įsigijęs transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl laiko, jog teismo nurodoma aplinkybė, kad bendraatsakovis niekada nebuvo VĮ „Regitra“ įregistruotas minėtos transporto priemonės savininku, įtakos nuosavybės faktui neturi. Laiko, jog nesant kitos sandorio šalies paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo – E. G., todėl neapklausus užsienyje gyvenančio atsakovo E. G. dėl transporto priemonės nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo fakto, remiantis vien tik bendraatsakovio pateiktos transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi nepakanka.
Ieškovo nuomone, kritiškai vertintina ir bendraatsakovio A. Z. pateikta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi ji nėra patvirtinta notaro, dėl ko negalima būti tikrais tariamo pirkėjo E. G. parašo autentiškumu, mažai tikėtina, jog E. G. būtų pasirašęs sutartį, parengtą jam nesuprantama lietuvių kalba, o tariamai sudarytą pirkimo pardavimo sutartį bendraatsakovis pateikė tik gavęs ieškovo ieškinį, nors pretenzija jam buvo siųsta dar 2011 m. lapkričio 14 d. Ieškovas laiko neįrodytu bendraatsakovio nurodomą faktą dėl transporto priemonės pardavimo, dėl ko teismas negalėjo atleisti jo nuo atsiradusių neigiamų padarinių. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas. Priešingu atveju, tokio pobūdžio teismo sprendimai sudarytų galimybes tikriesiems transporto priemonių savininkams išvengti atsakomybės vien tik neigiant transporto priemonės – didesnio pavojaus šaltinio nuosavybės teisę, tariamais savininkais nurodant bet kokį tariamą užsienyje gyvenantį (su kuriuo sudėtinga ar net neįmanoma susisiekti) arba net neegzistuojantį asmenį. Be to, tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos eikvoti ieškovo iždą, kurio dalis – visų sąžiningai besidraudžiančių asmenų lėšos, apsunkinant, ar net užkertant kelią susigrąžinti išmokėtas sumas, tuo pačiu – sąlygojant draudimo įmokų didėjimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 4 - 7) atsakovas A. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, į bylą surinko visus reikšmingus rašytinius įrodymus, tinkamai juos vertino bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Papildomai tirti bylos aplinkybes apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Mano, jog ieškovo nurodomos menamos ir tikėtinos aplinkybės, nesudaro pagrindo naikinti pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Atsakovas E. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, sprendžiant tinkamo atsakovo dėl ieškovo patirtų nuostolių nustatymo klausimą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. Z. nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi eismo įvykio metu atsakovui E. G. vairuojant G. D. vardu registruotą automobilį, kurį jis 2010 m. spalio 25 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise perleido atsakovui A. Z.. Atsakovas A. Z. 2010 m. lapkričio 16 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise perleido atsakovui E. G., todėl eismo įvykio metu atsakovas A. Z. neturėjo pareigos apdrausti transporto priemonės valdytojo civiline atsakomybe. Ieškovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad atsakovas A. Z. nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių transporto priemonės pardavimo kitam asmeniui – E. G. faktą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir tyrimą, išsamiai ir objektyviai įvertino visas teismo sprendimui reikšmingas aplinkybes bei priėmė pagrįstą sprendimą atmesti ieškovo reikalavimus atsakovo A. Z. atžvilgiu. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2011 m. vasario 17 d. Estijoje, atsakovas E. G., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybins Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą Lietuvos Respublikoje G. D. vardu, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybins numeris (duomenys neskelbtini) Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas E. G., tačiau apeliantas kelia reikalavimą nustatyti solidarią atsakovo A. Z. atsakomybę tuo pagrindu, kad tarp G. D. ir atsakovo A. Z. 2010 m. spalio 25 d. sudarytos transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, pastarasis įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilį, kuris registruotas Lietuvos Respublikoje ir kuriuo Estijoje buvo padaryta žala. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei šalių nurodytas aplinkybes, nesutinka su apelianto argumentais bei sprendžia, kad konkrečiu atveju byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybins numeris (duomenys neskelbtini) savininku eismo įvykio metu buvo atsakovas A. Z..
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui naudojantis reikalavimo teise į savininką Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, aktualus transporto priemonės savininko nustatymo klausimas įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Nustatant transporto priemonės savininką pagal pareikštą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimą, galimybė remtis transporto priemonių registro duomenimis ribota. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad registro duomenys Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010). Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktos 2010 m. lapkričio 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad atsakovas A. Z. pardavė pirkėjui atsakovui E. G. nuosavybės teise priklausančią civilinės atsakomybės draudimu apdraustą (galiojo iki 2011 m. vasario 15 d.) transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką asmuo, sandorio sudarymo faktu neigiantis savo atsakomybę dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas yra pažymėjęs, kad atsakovas, ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre, turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-300/2010). Tais atvejais, kai Civilinio kodekso ar kituose įstatymuose nenustatyta nuosavybės teisių į transporto priemones perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu patrauktas asmuo gali visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti registro duomenis, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras gali ginčyti šio atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo ar nepakankamas registro duomenims nuginčyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad toks atsakovas turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, jo teigimu, eismo įvykio neapdrausta transporto priemone metu buvo perėjusi nuosavybės teisė į šią transporto priemonę. Dėl to, pavyzdžiui, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateiktų pirkimo-pardavimo sutarčių turinys ir byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas, kaip atidus ir rūpestingas transporto priemonės pardavėjas, 2010 m. lapkričio 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui E. G. pardavė transporto priemonę, kuri buvo drausta transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimu iki 2012 m. vasario 15 d., kad eismo įvykį sukėlęs E. G. ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju įvardintas asmuo yra tas pats, suteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad atsakovas A. Z. 2011 m. vasario 17 d. eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybins numeris (duomenys neskelbtini), savininkas. Kiekviena proceso šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę ir procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai, kad atsakovas A. Z. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, galinčių pagrįsti transporto priemonės nuosavybės perleidimo faktą, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus yra nepagrįsti. Teismas pažymi, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo vertinti, kad apeliantas pateikė pakankamų ir įtikinamų įrodymų, paneigiančių duomenų apie transporto priemonės pardavimą teisingumą bei patvirtinančių, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė neabejotinai buvo atsakovo A. Z. nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečiu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nors atsakovas, viešame registre nebuvo registruotas kaip automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo ieškovui perkelti kitam asmeniui, tinkamai įvykdė pareigą nurodyti asmenį, įsigijusi iš jo transporto priemonę, šis asmuo buvo įtrauktas į bylą bendraatsakoviu, taip pat byloje buvo pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinantys įrodymai, kurių apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo (LR CPK 178 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų dėl atsakovo A. Z. kaltės dėl eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo, nepakanka įrodyti byloje pareikštiems ieškovo reikalavimams, bei pripažįsta, kad konkrečiu atveju abejonių dėl atsakovo nurodytų transporto priemonės nuosavybės perleidimo fakto tikrumo teismui nekyla. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė skundžiamame Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendime padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Šis sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui A. Z. iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, advokato laiko sąnaudas, iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakovui A. Z. priteistina 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovui A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.