- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-216-383/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Jurgis Kiškis, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- E. F.
- Advokatai
- Loreta Daukšienė
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-383/2016
Teisėjas Asta Adamonytė-Šipkauskienė Teisminio procesoNr.1-01-1-04570-2015-7
2016 m. balandžio 14 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armai, nuteistojo E. F. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. F. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. F. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam skirta1 (vieneri) metai 2 (du) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Priteista iš E. F. 38,82 Eur turtinės žalos atlyginimo, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 100 Eur advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo S. U..
Priteista iš E. F. 10 Eur turtinės žalos atlyginimo, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo E. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. F., pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 284 str. 1 d. už tai, kad viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: 2015 m. sausio 17 d., apie 00.17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) sav., automobilių stovėjimo aikštelėje, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t.y. priėjo prie automobilių aikštelėje stovėjusio automobilio AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio S. U., kuriame sėdėjo R. B., M. P., D. Š., E. Š., S. U. ir atidaręs vairuotojo dureles prašė pavairuoti jo automobilį. Jiems nesutikus, trenkė automobilio durelėmis ir vartodamas necenzūrinius žodžius nuėjo. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. F. vėl grįžo prie automobilio AUDI A8, prie kurio stovėjo R. B., M. P., D. Š., E. Š., S. U., E. M., O. M., ir tyčia, be jokios dingsties sudavė prie automobilio tuo metu stovėjusiam S. U. kumščiu į veidą, po to sudavė smūgį delnu E. Š. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Tuo metu E. M., nubėgo į jam priklausantį automobilį Audi S8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame jau sėdėjo O. M., ir atsisėdęs į jį, bandė uždaryti automobilio langą. E. F. pribėgo prie šio automobilio, rankomis atstūmė lango stiklą ir sudavė vieną smūgį ranka E. M. į ausį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė E. M. sveikatą. E. M. uždarius langą, E. F. grasindamas „Aš žinau kur tu gyveni, kur stovi tavo mašinos, sudeginsim tavo mašinas, tavo namus ir tu ilgai negyvensi“ apsisuko ir nubėgo prie S. U. ir sudavė ranka du smūgius jam į veidą, o kai automobilyje sėdėjęs R. B. bandė įtraukti S. U. į automobilį, tuo metu E. F. vieną kartą įspyrė S. U. į koją, o nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, dar kartą sudavė smūgį ranka S. U. į veidą, tuo savo nusikalstamais veiksmais padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir kairio skruosto srityje, lūpų odos ir gleivinės nubrozdinimus, t.y. sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Po ko, grasindamas, kad „žinom kur gyvenate, sudeginsim jūsų automobilius, kentės šeima“ nubėgo.
Šalies argumentai
E. F. apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2015-11-09 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: E. F. nusikalstamą veiką iš LR BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 140 str. 1 d. ir pritaikius LR BK 39 straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės jį atleisti, nutraukiant bylą LR BPK 327 str. 2 p. numatytais pagrindais. Sumažinti civiliniams ieškovams S. U. ir E. M. priteistų neturtinių žalų sumas. Skunde nurodė, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas neįvertinus visų bylos aplinkybių ir pažeidus baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nusikalstamos veiklos kvalifikavimą, dėl ko netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino įvykio aplinkybės, kas nulėmė neteisingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal LR BK 284 str. 1 d. Apelianto įsitikinimu teismo išvada, kad byloje nėra duomenų kurie paneigtų, kad E. F. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje grasindamas ir smurtaudamas prieš nukentėjusiuosius suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį bei bendrais bruožais numatė savo veiksmais sutrikdysiantis visuomenės rimtį ir to norėjo, neatitinka tikrovės ir nustatytų faktinių aplinkybių. Nuteistojo teigimu, kilusio konflikto metu, jo noras ir tikslas nebuvo sutrikdyti visuomenės rimtį. Pagal įvykio eigą matyti, kad jis tik norėjo paprašyti pagalbos pas pažįstamus žmonės, o dėl to buvo jų necenzūriškai „pasiųstas“. Nuo šio momento ji supyko ant nukentėjusiųjų, tačiau vengdamas konflikto pasišalino ir tik jiems tęsiant žodinį priekabiavimą, tarp jų kilo konfliktas, kuris peraugo į muštynes. Todėl akivaizdu, kad nuteistojo veikoje nebuvo visuomenės negerbimo, jis nenorėjo pademonstruoti niekinančio požiūrio į aplinkinius, o konfliktas kilo dėl asmeninių priežasčių, priešiškų santykių, t.y. E. F. veikoje nėra būtinų nusikalstamos veikos (chuliganizmo) sudėties (subjektyvinės pusės) požymių. Apelianto teigimu, jis nebuvo konflikto pradininkas, priešingai - konflikto iniciatoriai buvo kita vaikinų grupė, kurie siekė pažeisti viešąją tvarką.
Skunde nuteistasis taip pat pažymėjo, jog nors įvykio vieta formaliai yra vieša, tačiau tuo metu pašalinių žmonių nebuvo, jokios įstaigos nedirbo ir viešoji rimtis nebuvo sutrikdyta bei kitų asmenų interesai nebuvo pažeisti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įvykio aplinkybes, nusikalstamos veikos sudėties požymius, kas nulėmė neteisingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal LR BK 284 str. 1 d. Nuteistojo teigimu, jis panaudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų, todėl jo nusikalstama veika iš LR BK 284 str. 1 d., perkvalifikuotina į LR BK 140 str. 1 d.
Taip pat nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, turėjo konstatuoti, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys ir šią aplinkybę nurodyti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 6 p. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad E. F. iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir sutinka atlyginti patirtą turtinę žalą ir pripažinti tai lengvinančia aplinkybe kaip tai numatyta LR BK 59 str. 2 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, jog skundžiamame nuosprendyje ginčytina ir mažintina civilinio ieškinio neturtinės žalos suma - 1000 ir 600 Eur., kuria teismas įvertino S. U. ir E. M. patirtą neturtinę žalą. Nuteistasis atkreipė dėmesį, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai nepateikė jokių šias faktines aplinkybes įrodančių duomenų, todėl jų parodymai gali būti vertinami vien tik kaip deklaratyvūs teiginiai. Nei S. U., nei E. M. nepateikė teismui visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie po 2015-01-17 įvykio būtų patyrę ieškinyje aprašytas psichologinio ar dvasinio pobūdžio pasekmes. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priteisdamas nukentėjusiems neturtinę žalą, privalėjo atsižvelgti, į tai kad, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas abiejų civilinių ieškovų elgesys ir vadovaujantis šia aplinkybe sumažinti reikalaujamos priteisti sumos dydį.
E. F. nuomone, skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys ir pripažinti tai lengvinančia aplinkybe, nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, į tai, kad nors nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo nežymiai apsvaigęs nuo alkoholio, ši aplinkybė neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, į tai, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir sutinka atlyginti patirtą turtinę žalą ir pripažinti tai lengvinančia aplinkybe, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, jo veiksmuose nėra sunkinančių aplinkybių ir remiantis LR BK 39 str. priimti sprendimą atleisti E. F. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atsikirtimų į apeliacinį nuteistojo skundą, negauta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
E. F. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. F. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas E. F. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, LR BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu E. F. veika pagal LR BK 284 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. F. kaltės.
Nuteistojo E. F., apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal LR BK 284 str. 1 d., kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įvykio aplinkybes, nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nuteistojo teigimu, jis panaudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų, todėl jo nusikalstama veika iš LR BK 284 str. 1 d. turėjo būti perkvalifikuota į LR BK 140 str. 1 d. Nuteistojo įsitikinimu, nors įvykio vieta formaliai yra vieša, tačiau tuo metu pašalinių žmonių nebuvo, jokios įstaigos nedirbo ir viešoji rimtis nebuvo sutrikdyta bei kitų asmenų interesai nebuvo pažeisti.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal LR BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas. LR BK 284 str. 1 d. aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti LR BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. LR BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013). Taigi LR BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad įvykio metu E. F. viešąją tvarką pažeidė, nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai demonstravo savo įžūliu elgesiu ir grasinimais. Teismo vertinimu, E. F. įžūlus elgesys pasireiškė necenzūrinių žodžių, smurto prieš nukentėjusiuosius kitų asmenų akivaizdoje vartojimu, konkrečiai smūgių S. U.. E. Š., E. M. į galvos sritį sudavimu, spyriu S. U. į koją, tokiu būdu nežymiai sutrikdant S. U. ir E. M. sveikatą, o E. Š. sukeliant fizinį skausmą.
Tai, kad E. F. savo veiksmais sutrikdė visuomeninę tvarką ir rimtį patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis S. U., kuris nurodė kad 2015-01-17, automobilių stovėjimo aikštelėje jam bešnekant su draugais, prie jo automobilio atėjo E. F., kuris atidarė automobilio duris ir pasakė, kad jam yra reikalingas vairuotojas. E. F. be keiksmažodžių buvo pasakyta, kad vairuojančių nėra ir niekas niekur jo neveš. Iškart po to į automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo automobilis VW Golf, kuris sustojo prie E. F. kompanijos. Tada E. F. prisiartinęs prie jo, be jokios priežasties trenkė jam vieną kartą į veido sritį, tuomet iš karto trenkė E. Š. į veido sritį ir nubėgo prie E. M., kadangi pastarasis šaukė, jog bus iškviesti policijos pareigūnai. Grįžęs atgal E. F. vėl du kartus trenkė S. U. į veido sritį. Tada R. B. S. U. tempė į automobilį, o E. F. vieną kartą spyrė jam į kairę koją, o išlipus jam iš automobilio dar vieną kartą trenkė jam į veido sritį. Smūgių metu E. F. grasino sudeginti automobilius bei susidoroti su S. U. bei kartu buvusiais asmenimis, šaukdamas „žinom kur gyvenate, sudeginsim jūsų automobilius“, „kentės visa šeima“. Po to visi jaunuoliai išgirdę, kad jie skambina policijos pareigūnams, pasišalino. S. U. pažymėjo, kad grasinimus suprato kaip realius, galimus įvykdyti. Nurodė, kad tokiais E. F. veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis (t. 2 b. l. 66-67). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis E. M., taip pat patvirtino tas aplinkybes, jog įvykio dieną jis sėdėjo kitoje mašinoje ir kadangi langai buvo atidaryti, girdėjo priėjusio E. F. prašymą nuvežti pirkti alkoholio, o tada automobilio durelių trenksmą. Kadangi suprato, jog gali kilti konfliktas, liepė broliui iškviesti policiją. Tada E. M. išlipo iš automobilio ir girdėjo E. F. keikiantis. Tuo metu į aikštelę dar atvažiavo juodas automobilis VW Golf. Tada E. F. prisiartino prie S. U. ir sudavė jam smūgį į veido sritį. Jis tuo metu nubėgo ir greitai atsisėdo į savo automobilį, kuriame jau sėdėjo žmona O. M.. Prie jų automobilio atbėgęs E. F. per atidarytą automobilio langą sudavė jam vieną smūgį į kairės pusės ausį. Uždarius langą, girdėjo kaip jam grasino „Aš žinau kur tu gyveni, kur stovi tavo mašinos - sudeginsim tavo mašinas, tavo namus ir tu ilgai negyvensi“ ir nuėjo link S. U.. E. M. nurodė, kad E. F. jam sudavė dar vieną smūgį į viršutinę galvos dalį, kai jis bandė atsisėsti į savo mašiną, tačiau jokių sužalojimų dėl šio smūgio jis nepatyrė. Pažymėjo, kad tokiais kaltinamojo veiksmais, šauksmais ir grasinimais buvo sutrikdyta viešoji tvarka (t. 2 b. l. 67-68). Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti nukentėjusieji E. Š. (t. 2 b.l. 68), nukentėjusioji M. U. (P.) (t. 2 b. l. 90-91) bei liudytojai R. B. (t. 2 b. l. 68-69 ) ir O. M. (t. 2 b. l.69). Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, teismas neturi pagrindo nukentėjusiųjų ir liudytojų R. B. bei O. M. parodymus vertinti nepatikimais, nes jie gauti teisėtais būdais, ištirti teisme ir sutampa tarpusavyje bei atitinka byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji ar liudytojai galėtų apkalbėti nuteistąjį. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. F. kaltu, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis: įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1 b.l. 6-9); 2015-01-19 VTMT Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr.G 235/15(01) (t. 1 b.l. 20-21); specialisto O. P. apklausos protokolu (t. 1 b.l. 23); 2015-01-27 VTMT Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 235/15(01) (t. 1 b.l. 55); 2015-01-29 gautu garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro (t. 1 b.l. 114-120).
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad nors įvykio vieta formaliai yra vieša, tačiau tuo metu pašalinių žmonių nebuvo, jokios įstaigos nedirbo ir viešoji rimtis nebuvo sutrikdyta bei kitų asmenų interesai nebuvo pažeisti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nekyla jokių abejonių, kad E. F. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sav., automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje nakties metu buvo daug asmenų ir būtent dėl nuteistojo veiksmų - įžūlaus elgesio ir grasinimų, tiek nukentėjusieji, tiek kiti įvykio vietoje buvę asmenys sutriko, patyrė neigiamas emocijas, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.
Atmestini kaip nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog jis panaudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų. Nuteistojo teigimu jis nebuvo konflikto pradininkas, priešingai - konflikto iniciatoriai buvo kita vaikinų grupė, kurie siekė pažeisti viešąją tvarką ir tik dėl to, kad nukentėjusieji tęsė žodinį priekabiavimą nuteistojo atžvilgiu, tarp jų kilo konfliktas, kuris peraugo į muštynes.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti nukentėjusieji S. U., E. M., E. Š., M. U. bei liudytojas R. B. patvirtino tas aplinkybes, jog konfliktas įvyko dėl menkavertės dingsties – atsisakymo E. F. pavežti. Atsisakius nuteistąjį pavežti, būtent jis trenkė automobilio durelėmis ir nuėjo šaukdamas, grasindamas ir rėkaudamas. Po kiek laiko į aikštelę atvažiavus automobiliui VW Golf, jo keleiviams ir E. F. priėjus prie nukentėjusiųjų, nuteistasis prieš nukentėjusiuosius S. U., E. Š., E. M. panaudojo smurtą kitų asmenų akivaizdoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų įrodymų bei nukentėjusiųjų ir liudytojų paaiškinimų matyti, jog priešingai nei teigia nuteistasis, konflikto iniciatoriais buvo ne nukentėjusieji, o pats nuteistasis E. F.. Pažymėtina, jog nei vienas iš nukentėjusiųjų nuteistajam E. F. nesudavė nei vieno smūgio, todėl nuteistojo argumentai, kad žodinis konfliktas su nukentėjusiaisiais peraugo į muštynes visiškai nepagrįstas. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad smurtą konflikto metu, nukentėjusiųjų atžvilgiu, naudojo tik pats O. F.. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog aplinkybė, kad E. F. įvykio metu, nukentėjusiųjų atžvilgiu, išsakė grasinimus, yra įrodyta nukentėjusiųjų S. U., E. M., E. Š. ir M. U. (P.) bei liudytojų R. B., O. M. parodymais duotais teismo posėdžio metu, kuriuose jie visi nurodė, kad įvykio metu E. F. grasino, jog jis susidoros su jais, kad sudegins jų visų automobilius, namus, nes žino kur jie gyvena, jie ilgai negyvens.
Pirmosios instancijos teismas nustatydamas viešosios tvarkos pažeidimo būdą pagrįstai įvertino, kad E. F. viešoje vietoje padaryti veiksmai, grasinimai ir smurtas prieš nukentėjusiuosius, padaryti daugelio žmonių akivaizdoje, buvo be priežasties, pažeidžiantys geros moralės normas ir dėl tokių nuteistojo veiksmų tiek nukentėjusieji, tiek kiti įvykio vietoje buvę asmenys sutriko, patyrė neigiamas emocijas. Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad E. F. veiksmuose nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai, todėl jo veiksmai pagal LR BK 284 str. 1 d. kvalifikuoti teisingai, dėl to teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir jo keisti nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir pripažinti lengvinančia atsakomybę aplinkybe tai, kad E. F. iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir sutinka atlyginti patirtą turtinę žalą.
Pagal LR BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t.y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.
Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, E. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei nustatytų faktinių bylos aplinkybių, prisipažino tik iš dalies (t. 2 b. l. 66). Jis prisipažino nukentėjusiesiems sudavęs smūgius ranka, tačiau neigė sudavęs smūgį koja nukentėjusiajam S. U. bei neigė grasinęs nukentėjusiesiems su jais susidoroti. Kaip jau buvo minėta, ta aplinkybė, kad nuteistasis įvykio metu, nukentėjusiųjų atžvilgiu, išsakė grasinimus, yra įrodyta nukentėjusiųjų bei liudytojų R. B., O. M. parodymais duotais teismo posėdžio metu, kuriuose jie visi nurodė, kad įvykio metu E. F. grasino, jog jis susidoros su jais, kad sudegins jų visų automobilius, namus, nes žino kur jie gyvena, jie ilgai negyvens. Apeliacinės instancijos vertinimu, toks neva E. F. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, negali būti vertinamas kaip savanoriškas, nuoširdus ir teismo pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe.
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašė, sumažinti civiliniams ieškovams S. U. ir E. M. priteistų neturtinių žalų sumas Nuteistasis atkreipė dėmesį, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai nepateikė jokių šias faktines aplinkybes įrodančių duomenų, todėl jų parodymai gali būti vertinami vien tik kaip deklaratyvūs teiginiai
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą – konstitucinis principas. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Atlyginant turtinę žalą, visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško žalos atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką.
Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Taigi, nustatant ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turėjo būti vienas iš lemiamų kriterijų. Sveikata yra unikali vertybė, kuria naudodamasis žmogus kaupia socialines, materialines ir kultūrines vertybes, kuria savo gerovę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino tai, kad sveikatos sužalojimas nukentėjusiesiems S. U. ir E. M. buvo padarytas tyčiniais nusikalstamais E. F. veiksmais, nukentėjusysis S. U. dėl įvykio išgyveno stiprų emocinį stresą, jautėsi įžeistas, viešai pažemintas, sutrikęs, o kadangi E. F. jam savo veiksmais padarė kairės akies kraujosruvas, lūpų odos ir gleivinės nubrozdinimą, todėl jis savaitę po įvykio negalėjo eiti į darbo susitikimus, paskaitas, jautė pažeminimą prieš draugus, jam buvo nepatogu valgyti. Nukentėjusysis E. M. dėl įvykio, išgyveno didelį emocinį stresą, jautėsi įžeistas, viešai pažemintas, sutrikęs, nesaugus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, teisingai vadovavosi įstatyme ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, todėl nuteistojo E. F. argumentai dėl neteisingai priteisto neturtinės žalos dydžio atmestini.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog E. F. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-11-09 nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,
nutarė:
E. F. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.