- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-522-516/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Višinskienė, Marijonas Greičius
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- LR
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Višinskienės ir Marijono Greičiaus,
dalyvaujant ieškovui R. Č.
atsakovo atstovams R. M. , Ž. Š.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo R. Č. ieškinį atsakovui LR Prezidento kanceliarijai dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Ieškovas R. Č. 2010-01-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas grąžinti jį į darbą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Bendrųjų reikalų departamento Transporto skyriuje, į vairuotojo pareigas. Taip prašė priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo imtinai, tai yra 2895,81 Lt, bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodė, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovą iš darbo. Mažindamas darbuotojų skaičių, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad jis pas atsakovą dirbo ilgiau kaip dešimt metų, kad turi du nepilnamečius – iki 14 metų amžiaus vaikus. Ieškovo nuomone, dėl to įstatymas jam suteikia pirmumo teisę pasilikti darbe, tačiau ši teisė iš jo buvo atimta. Darbdavys paliko dirbti pensinio amžiaus asmenis ir neturinčius pirmumo teisės darbuotojus. Be to, atleidžiant iš darbo ieškovui nebuvo pasiūlytas joks kitas darbas. Darbdavys sukūrė dvi naujas traktorininko –vairuotojo pareigybes. Joms dirbti paskyrė buvusius vairuotojus. Tačiau ieškovui šio darbo nesiūlė, nors jis turi traktorininko kvalifikacijai reikiamas teises. Taip pat ieškovui nesiūlė ir kitokio darbo, todėl ieškovo nuomone atleidimas iš darbo yra neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, jog darbdavio nurodyta ieškovo atleidimo iš darbo priežastis - struktūriniai pertvarkymai, kaip svarbi priežastis numatyta Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad darbdavys vykdė struktūrinius pertvarkymus, patvirtina tiek ieškovo teisme duoti paaiškinimai, tiek byloje apklausti liudytojai, tiek ir kita bylos medžiaga. Šie įrodymai liudija, kad atsakovas realiai vykdė struktūrinius pertvarkymus, realiai sumažino vairuotojų skaičių.
Teismas pažymėjo, jog atsakovo vykdytų struktūrinių pertvarkymų, lėmusių ieškovo atleidimą iš darbo pagrindai yra du : Lietuvos Respublikos Prezidento 2009-07-13 potvarkis Nr. 2K-1 ”Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūros patvirtinimo” ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009-07-16 įsakymas Nr. 25A-223 ”Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo”.
2009-07-13 Lietuvos Respublikos Prezidento potvarkiu Nr. 2K-1 yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūra, nustatyta, kad naujoji Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūra įsigalioja nuo 2009-09-21. Teismas nustatė, jog šiuo potvarkiu patvirtintą naują Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūrą sudaro grupės, skyriai ir kiti padaliniai. Padalinių, įvardytų departamentais, naujoje, ieškovo atleidimo pagrindu tapusioje struktūroje nėra.
Vertindamas ieškovo dirbto darbo vietą teismas atsižvelgė į ginčo šalių darbo sutartimi sulygtą darbo vietos sąlygą. Kaip rodo ginčo šalių darbo sutartis, darbo sutarties šalys sulygo dėl konkrečios darbo vietos. 1999-06-01 ginčo šalys, sudarydamos darbo sutartį, sulygo dėl ieškovo R. Č. darbo konkrečiame padalinyje – garaže. Vėliau, 2008-11-04 ginčo šalys raštu susitarė ir pakeitė buvusią darbo vietos sąlygą kita darbo vieta, tai yra susitarė buvusią darbo vietą – darbą vairuotoju garaže pakeisti į darbą vairuotoju Bendrųjų reikalų departamento transporto skyriuje. Ši, darbo vieta- Bendrųjų reikalų departamento transporto skyriuje yra paskutinė ieškovo darbo vieta jam dirbant pas atsakovą. Teismo teigimu, patvirtinus naują struktūrą ieškovo sulygtos konkrečios darbo vietos Bendrųjų reikalų departamento ir jo padalinio Transporto skyriaus neliko.
Naujai patvirtintoje struktūroje sukurtas naujas, savarankiškas, neįeinantis į jokius departamentus padalinys - Transporto skyrius. Teismas pažymėjo, jog bylos įrodymai patvirtina, kad naujai pas atsakovą sukurtas padalinys nėra tiesioginis anksčiau buvusio Bendrųjų reikalų departamento Transporto skyriaus teisių perėmėjas. Visų pirma, Bendrųjų reikalų departamento Transporto skyriaus ir naujai sukurto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Transporto skyriaus darbuotojų skaičius skirtingas, taip pat yra skirtingos ir šių abiejų padalinių pareigybės.
Teismas konstatavo, jog iš bylos medžiagos vienareikšmiškai matyti, kad vairuotojų pareigybei nebuvo sukurtos naujos darbo vietos, nebuvo priimti nauji darbuotojai dirbti vairuotojų darbą, kad iš darbo pas atsakovą buvo atleistas ne tik ieškovas, bet ir kiti vairuotojai, kad vairuotojų skaičius pas atsakovą sumažėjo. Atsakovas vykdydamas struktūrinius pertvarkymus realiai sumažino pas jį dirbusių vairuotojų skaičių. Struktūrinius pertvarkymus atliko kompetentingo organo sprendimu, atlikti struktūriniai pertvarkymai yra realūs, nėra fiktyvūs. Dėl atliktų struktūrinių pertvarkymų sumažėjo dirbančių pas atsakovą vairuotojų skaičius. Teismo teigimu, atsakovo padaryti struktūriniai pertvarkymai pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, nes ieškovo atliktoms darbo funkcijoms – vairuotojo darbui atlikti po padarytų struktūrinių pertvarkymų užtenka mažesnio vairuotojų skaičiaus. Todėl teismas konstatavo, kad buvo svarbi priežastis atleisti ieškovą iš darbo , kad buvo pagrindas ieškovo atleidimui, kad atsakovas darydamas realius struktūrinius pertvarkymus ir jų pagrindu sumažindamas vairuotojų skaičių įgijo teisę atleisti ieškovą iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį.
Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis įsakmiai nustato, kad atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį , kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Teismas nustatė, jog ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovui nebuvo siūlytas kitas darbas, nėra.
Bylos duomenys nepatvirtina, kad buvo pas atsakovą laisvų darbo vietų, kad ieškovas galėjo dirbti neužimtose pas atsakovą darbo pareigose, kad atsakovas turėjo realią galimybę siūlyti ieškovui kitą darbą. Teismas pažymėjo, jog atsakovas turėjo pareigą siūlyti ieškovui kitą darbą nuo 2009-08-10 iki 2009-12-10. Pagal bylos duomenis šiuo laikotarpiu – 2009-08-20 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio įsakymu Nr. 25A-286 buvo įsteigta nauja vairuotojo-mechaniko pareigybė ir panaikinta viena šaltkalvio motoristo pareigybė. Pagrindo nustatyti, kad ieškovas atitiko kvalifikacinius vairuotojo-mechaniko pareigybei keliamus reikalavimus nėra. Per ieškovo įspėjimo dėl atleidimo laikotarpį vairuotojo-traktorininko laisvos darbo vietos pas atsakovą nebuvo ir dėl to atsakovas neturėjo pareigos šio darbo siūlyti ieškovui.
Teismas byloje nenustatė, kad ieškovo įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo metu buvo laisvos darbo vietos, kad jas galima buvo siūlyti ieškovui. Taip pat nenustatė, kad darbdavys pažeidė laisvo darbo vietos siūlymo tvarką ar eiliškumą. Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje nenustatyta laisvo darbo vietos siūlymo tvarka ir eiliškumas, tačiau formuojama teismų praktika nustato, kad pagrįsta laikytis eiliškumo taisyklės, tai yra anksčiau įspėtas dėl atleidimo iš darbo darbuotojas turi turėti pirmenybę gauti pasiūlymą laisvai darbo vietai užimti.
Kito darbo siūlymas vykdant Darbo kodekso 129 straipsnyje nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą aiškinamas pagal Darbo kodekso 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus. Teismo nuomone, šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalį turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. Kaip rodo ieškovo 2009-09-16 prašymas, ieškovas R. Č. neteikė darbdaviui informacijos apie pas jį esančias laisvas darbo vietas, kurias jis sutiktų dirbti. Teismas konstatavo, jog ši aplinkybė irgi patvirtina, kad konkretaus laisvo kito darbo, kurį galima buvo pasiūlyti ieškovui atsakovas neturėjo. Dėl tokių aplinkybių, vien formalus pasiūlymo dirbti kitą darbą nebuvimo faktas nesąlygoja ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo.
Spręsdamas ieškovo R. Č. atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą teismas įvertino ir tai, ar ieškovo atleidimo iš darbo atvejis pripažintinas ypatingu atveju, kuomet darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Teismas nustatė, jog atsakovui nereikėjo buvusio vairuotojų skaičiaus reikiamoms funkcijoms atlikti. Atsižvelgiant į tai, kad darbdavio ekonominė būtinybė ir jo tiesioginis interesas yra siekis išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų tiems darbuotojams, kurių atliekamas darbas tampa nebereikalingi, nebepateisinantys darbuotojo buvimo darbe. Toks atvejis, kuomet darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio veiklos rezultatų, o atvirkščiai, blogina darbdavio finansinę padėtį yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 str. 2, 4 d. atleisti darbuotoją. Dėl taip formuojamos teismų praktikos, nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovo atleidimas turi būti nepripažintas ypatingu atveju.
Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, jog ieškovas atleistas iš darbo pažeidžiant Darbo kodekso 135 straipsnyje suteiktą pirmenybės teisę būti paliktam dirbti kai mažinamas darbuotojų skaičius. Ieškovas pas atsakovą išdirbo daugiau negu 10 metų. Todėl jam įstatymas suteikia pirmenybės teisę būti paliktam dirbti. Jis turi du nepilnamečius vaikus. Tačiau Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas pirmenybės teisę suteikia tik tiems darbuotojams, kurie vieni augina vaikus. Teismo teigimu, ieškovas neatitinka šio kriterijaus, vaikus augina ne vienas pats. Vertindamas ieškovo turimos pirmumo teisės užtikrinimą pasilikusių pas atsakovą dirbti vairuotojų atžvilgiu teismas nustatė, kad atsakovas nepaliko dirbti vairuotojais darbuotojų, kurie turi mažiau įstatyminių garantijų negu ieškovas. Neturinčių DK 135 straipsnyje įvardyto pirmumo vairuotojų nebuvo palikta dirbti pas atsakovą. Atleidimo dienai vienodą pirmumo teisę turėjo ieškovas ir kitas vairuotojas A. G. , abu buvo išdirbę daugiau kaip dešimt metų, tačiau pastarasis buvo išdirbęs pas atsakovą vieneriais metais ilgiau negu kad ieškovas. Atsakovas, spręsdamas šių darbuotojų palikimo darbe klausimą turėjo teisę atleidimo pasirinkimą vertinti lyginamuoju aspektu. Pagrindų, leidžiančių nustatyti, kad atsakovas rėmėsi vien subjektyviu kriterijumi, nevertino atleidžiamo darbuotojo su kitu taip pat turinčiu pirmenybės teisę pasilikti darbe, nėra.
Teismas, išnagrinėjęs bylą nenustatė, kad atsakovas nutraukdamas su ieškovu sudarytą darbo sutartį pažeidė galiojantį teisinį reglamentavimą, nesilaikė ieškovo atleidimo iš darbo pagrindų, jo atleidimo iš darbo tvarkos, todėl nenustatė, kad ieškovo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, kad dėl neteisėto jo atleidimo ieškovas R. Č. turi būti grąžintas į darbą pas atsakovą. Dėl tokios išvados, teismas pareikštą ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. Č. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-15 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismas aiškinosi tik darbdavio, t.y. atsakovo nurodytas svarbias priežastis. Byloje nustatyta, kad su ieškovu buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, todėl darbo sutartis su juo galėjo būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims ir ypatingu atveju. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo paaiškinimų dėl svarbių priežasčių ir to ypatingo atvejo. Be to, teismas nepasisakė kaip būtų pažeidžiami atsakovo interesai neatleidus ieškovą iš užimamų pareigų, todėl byloje nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas teisėtai taikė DK 129 str. 2 ir 4 dalis;
2) pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 4 str. Teismas nepagrįstai rėmėsi kasacine tvarka išnagrinėtomis civilinėmis bylomis, kadangi šių bylų fabulos ir kilę ginčai dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nėra tapatūs šios bylos atžvilgiu.
3) pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 str. Teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pas atsakovą buvo tik pakeisti struktūrinių padalinių pavadinimai. Taigi ieškovo buvusioje darbovietėje iš esmės buvo tik sumažintas darbuotojų skaičius prisidengiant struktūriniu pertvarkymu, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės ir ginčijamame sprendime tik formaliai nurodė, kad struktūrinis pertvarkymas buvo realus, o ne fiktyvus.
4) pirmosios instancijos teismas vadovavosi nesančiu byloje įrodymu – LR Prezidentūros kanceliarijos kanclerio 2009-07-16 įsakymu „Dėl LR Prezidentūros kanceliarijos struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo“. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai ignoravo CPK 177, 178 str. ;
5) remiantis LAT suformuota praktika, turi būti ginami ieškovo, kaip silpnesnės civilinių teisinių santykių šalies, teisės ir teisėti interesai, o visi byloje kylantys neaiškumai aiškintini jo naudai. Teismas nepagrįstai atsisakė atsižvelgti į kasacinės instancijos suformuotą teismų praktiką ir išskirtinai formaliai įvertinęs atsakovo pateiktus dokumentus, priėmė ieškovo atžvilgiu nepalankų teismo sprendimą;
Žemesnės instancijos teismas
6) bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas augina mažametį ir iš dalies neįgalų sūnų. Teismas visiškai nepagrįstai plečiamai neaiškino ir netaikė DK 135 str. 1 d. 2 p. Apelianto nuomone, įstatymo nuostata – auginti vaiką vienam – vertintina kaip formalus reikalavimas. Ta aplinkybė, jog ieškovas turi sutuoktinę, t.y. gyvena ne vienas, negali būti pripažinta teisiškai reikšminga suteikiant jam pirmenybę prieš kitus darbuotojus atleidžiant jį iš darbo;
7) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pagal DK 35 str. ieškovas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį ir sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą, pagal DK 129 str. 1 d. turėjo pareigą informuoti apie sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą. Apeliantui visiškai nesuprantama, kaip darbuotojas gali informuoti darbdavį apie pas jį esančias laisvas darbo vietas. Taigi tokie pirmosios instancijos teismo motyvai tik patvirtina teismo sprendimo neteisėtumą;
8) pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią darbo bylą, turėjo būti aktyvus procese ir pagal CPK 414 str. savo iniciatyva rinkti įrodymus byloje siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, reikalingas pagrįsto sprendimo priėmimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
9) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 268 str. 3 d., nes Konstitucinis Teismas šią įstatymo nuostatą yra pripažinęs prieštaraujančia Konstitucijai ir įstatymams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Prezidento kanceliarija prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-15 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad atsakovo realius struktūrinius pertvarkymus patvirtina byloje esantys ai įrodymai. Dėl struktūrinės pertvarkos LR Prezidento kanceliarijoje darbo sutartys buvo nutrauktos su daugiau negu 20 darbuotojų, iš jų – su 8 vairuotojais. Žymiai sumažėjus tarnybinio transporto panaudojimo poreikiui ir susidarius situacijai, kai vairavimo funkcijai atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, ieškovo palikimas darbe iš esmės būtų pažeidęs darbdavio interesus.
Atsiliepimas
Nurodo, jog struktūrinės pertvarkos metu, buvo panaikintas Bendrųjų reikalų departamentas, į kurio sudėtį iki struktūrinės pertvarkos įėjo ir Transporto skyrius, ir įsteigti savarankiški, tiesiogiai įstaigos vadovui pavaldūs Bendrųjų reikalų ir Transporto skyriai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas atleistas iš darbo ne todėl, kad jis neatitiko naujam skyriui keliamų reikalavimų, bet dėl to, kad atlikus struktūrinius pertvarkymus, vairuotojo funkcijoms atlikti tapo reikalingas mažesnis darbuotojų skaičiaus ir todėl dalis vairuotojų atleista iš darbo.
Dėl DK 135 str. nuostatų atsakovas nurodo, jog aplinkybė, kad ieškovas turi sutuoktinę, su kuria augina vaikus, nagrinėjamos bylos kontekste ir minimos normos kontekste yra svarbi, nes pirmenybės teisė, kaip nurodyta DK 135 str. 1 d. 2 p. gali būti taikoma, jei asmuo vienas augina arba prižiūri iki 16 metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai nedarbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Atsakovas nuomone, šios teisės normos taikymui neturi įtakos tik tai, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką. Taigi DK 135 str. 1 d. 2 p. nuostatos ieškovo atžvilgiu negalėjo būti taikomas dėl dviejų priežasčių: vaikas auginamas pilnoje šeimoje ir jam nėra nustatyta sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis.
Dėl kito darbo atsakovas pabrėžia, jog jis teismui pateikė duomenis apie laikotarpiu nuo ieškovo įspėjimo iki jo atleidimo dienos atsakovo naujai įsteigtas ir atsilaisvinusias darbo vietas bei patiekė argumentus, dėl kokių priežasčių šios darbo vietos negalėjo būti siūlomos ieškovui. Byloje yra pateikti įrodymai, kad laisvų pareigybių, kurias galėtų užimti ieškovas, jo įspėjimo apie galimą atleidimą iš darbo metu nebuvo.
Dėl pirmosios instancijos teismo aktyvumo, atsakovas teigia, kad teismas siekdamas išsiaiškinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, veikė aktyviai ir atsižvelgdamas į ieškovo prašymus, nurodė atsakovui pateikti atitinkamus vidaus teisės aktus.
Dėl CPK 268 str. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas CPK 268 str. vadovavosi tik neprieštaraujančiomis LR Konstitucijai šio straipsnio nuostatomis ir tai patvirtina aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, paskelbė visą sprendimą tą pačią dieną.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose, remdamasi jo faktiniu bei teisniu pagrindu.
Dėl Darbo kodekso 129 str. aiškinimo bei taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenims iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.
DK straipsnio 4 dalis aiškintina ir taikytina kartu su to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį neterminuota darbo sutartis su šioje teisės normoje išvardytais darbuotojais gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims ( DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jeigu tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Sprendžiant, ar, atleidžiant darbuotoją iš darbo, buvo laikytasi DK 129 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių reikalavimų, būtina, be kita ko, aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą egzistavimo arba neegzistavimo. Darbuotojui ginčijant teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, nurodytų faktų buvimą privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis).
Įstatyme vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju jų turinys nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2009, 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011 nurodė, kad). Atsakovas darbo sutarties su apeliantu nutraukimą pagal DK 129 straipsnį grindė Prezidento kanceliarijos struktūriniais pertvarkymais, t. y. aplinkybe, kuri gali būti pripažinta svarbia priežastimi ( DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) nutraukti su darbuotoju sudarytą darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti su darbuotoju darbo sutartį, spręstina pagal tai, ar darbovietėje realiai egzistavo objektyvių aplinkybių, dėl kurių buvo būtina šiuos struktūrinius pertvarkymus atlikti.
Darbovietės struktūriniai pertvarkymai reiškia visišką ar dalinį darbuotojų, jų grupių ar padalinių funkcijų pakeitimą ar perskirstymą. Dėl tokio pakeitimo konkretaus darbuotojo vykdytos funkcijos gali būti iš viso neatliekamos, gali būti paskiriamos atlikti kitam darbuotojui ar išskirstomos atlikti keliems asmenims. Tokio pertvarkymo pasekmė turi būti toks dirbusių asmenų pareigybių išdėstymo ir joms tenkančių funkcijų pakeitimas, kad atleidžiamam asmeniui neliktų nė dalies jam anksčiau vykdytų funkcijų ir jo darbo vieta taptų nebereikalinga. Jeigu įvykdomas toks funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams, arba dalis jų pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama naujai sukurtai pareigybei, tai gali būti vertinama kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalį.
Byloje nustatyta, kad po struktūrinių pertvarkymų, įvykdytų remiantis Lietuvos Respublikos Prezidento 2009-07-13 potvarkiu Nr. 2K-1 ”Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūros patvirtinimo” ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009-07-16 įsakymu Nr. 25A-223 ”Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo”, LR Prezidento kanceliarijoje darbo sutartys buvo nutrauktos su daugiau negu 20 darbuotojų, iš jų – su 8 vairuotojais. Ši aplinkybė paneigia ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad pas atsakovą buvo pakeisti tik struktūrinių padalinių pavadinimai bei, prisidengiant struktūriniu pertvarkymu, tik sumažintas darbuotojų skaičius. Sumažėjus tarnybinio transporto panaudojimo poreikiui ir susidarius situacijai, kai vairavimo funkcijai atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, t.y. kai nelieka dalies funkcijų, kurias iki pertvarkymų atliko didesnis vairuotojų skaičius, o likusios darbo funkcijos, susijusios su asmenų, turinčių teisę naudotis tarnybiniu transportu, vežimu, buvo paskirstytos kitiems vairuotojams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad struktūriniai pertvarkymai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje buvo įvykdyti.
Darbuotojas gali būti atleistas iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų, jei jie realūs, t. y. buvo iš tikro vykdomi. Pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes nustatė, nes, minėta, sumažėjus asmenų, turinčių teisę naudotis tarnybiniu transportu, ratui bei atvejams, kada tarnybinis transportas gali būti naudojamas, vairavimo funkcijas atliekančių asmenų skaičius sumažėjo nuo 15 iki 7 (jeigu neimami domėn vairuotojai- traktorininkai, kurių funkcijos pagal pateiktus pareigybių aprašymus yra platesnės, negu vairuotojų) arba atitinkamai nuo 17 iki 9, jeigu vairuotojai- traktorininkai būtų imami domėn. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad darbo funkcijas, kurias anksčiau atliko didesnis skaičius vairuotojų, po pertvarkymų atlieka praktiškai perpus mažesnis asmenų skaičius. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, struktūrinių pertvarkymų realumas reiškia tai, kad turi būti priimtas įgaliotų įmonės (įstaigos, organizacijos) valdymo organų sprendimas dėl pertvarkymų ir sprendimas turi būti iš tikro įvykdytas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2001, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008). Teismas turi patikrinti, ar sprendimas dėl struktūrinio pertvarkymo priimtas pagal įstatymus, įstatus ar kitų įgaliojimų pagrindu veikiantis organas, ar sprendimas buvo iki darbuotojo įspėjimo, ar jis buvo iš tikro įgyvendintas. Byloje nustatyta, iki įspėjimo ieškovui įteikimo (2009-07-20) buvo priimtas Lietuvos Respublikos Prezidentės 2009-07-13 potvarkis Nr. 2K-1 Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūros patvirtinimo (1 t., b.l 43-44), kuriame kaip vienas iš struktūrinių padalinių numatytas transporto skyrius. 2009-07-16 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris patvirtino struktūrinės pertvarkos planą (1 t., b.l. 70-71), kurio 2.2.1 punkte numatyta, kad Bendrųjų reikalų departamento Transporto skyriuje panaikinamos 8 vairuotojų pareigybės (pakeitus tarnybinio transporto naudojimo tvarką ir sumažėjus darbo krūviui). Aplinkybę, kad struktūrinių pertvarkymų pasėkoje darbuotojų skaičiaus sumažėjimas buvo realus, patvirtina ir pateiktos Valstybės valdžios, valdymo, teisėsaugos, vidaus reikalų, saugumo, kitų viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos institucijų ir įstaigų etatų ir struktūros plano įvykdymo ataskaitos (2009-07-17, 2009-10-16, 2010-01-25- 1 t., b.l. 78-80), kiti atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie detaliai aptarti teismo sprendime, taip pat- atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą. Šių įrodymų pakartotinis vardijimas, jų turinio citavimas būtų perteklinis, todėl teisėjų kolegija jų pakartotinai necituoja.
Aiškinant ypatingo atvejo, kaip DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, sampratą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, sprendžiant, ar darbuotojas buvo atleistas iš darbo, nepažeidžiant DK 129 straipsnio 4 dalyje jam įtvirtintos garantijos, įvertintina, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu: ar realiai egzistavo tokia svarbi darbuotojo atleidimo priežastis, dėl kurios neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai; taigi darbdavys turi turėti svarią priežastį darbo sutarčiai su darbuotoju, patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas, nutraukti; tokia priežastis siejama su esminiais darbdavio interesais ir jų pažeidimu; ar darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nustatoma atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką ir aplinkybes, konkrečias darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes bei jį pagrindžiančias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004, 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011).
Atsakovas –Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija– yra valstybės įstaiga, padedanti Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas ir atliekanti Respublikos Prezidento rezidencijos finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą (Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 str. 1 d.). Atsakovas taip pat yra viešasis juridinis asmuo, finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Dėl to darbuotojų skaičių ir jų darbo užmokesčio fondą, taip pat darbo organizavimą visų pirma lemia Kanceliarijai iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos bei realus darbuotojų poreikis, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 str. 1 d. numatytas funkcijas. Darbo vietų finansavimas valstybės biudžeto lėšomis (t.y. iš esmės visų mokesčių mokėtojų lėšomis), kai realaus poreikio tokiam darbui nėra, vertintinas ne tik kaip esminis darbdavio interesų pažeidimas, bet ir kaip visų mokesčių mokėtojų interesų pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus atsakovo veiklos specifiką ir aplinkybes, kitus bylos duomenis apie darbo sutarties su ieškovu nutraukimo aplinkybes ir jį lėmusias priežastis, yra pagrindas pripažinti ypatingo atvejo, kaip DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nutraukiant su R. Č. sudarytą darbo sutartį buvimą. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad darbdaviui ekonominis būtinumas ir jo turtinis interesas yra išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų už tokį darbo krūvį, kurio, atsižvelgiant į darbdavio veiklos specifiką ir pas jį įvykusius šios veiklos ekonominių, teisinių ir kt. aplinkybių pasikeitimus, realiai nebereikia įstaigos veiklos tikslams bei rezultatams pasiekti. Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ieškovo palikimas darbe reikštų realiai nereikalingo vairuotojų darbo krūvio jam suteikimą, taigi – dalinę faktinę prastovą, tai lemtų darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius, nes tektų mokėti už realiai nedirbamas darbo valandas. Nurodytos aplinkybės pripažintinos galėjusiomis iš esmės pažeisti darbdavio (atsakovo) turtinius ir kitus su jo veiklos specifika bei paskirtimi susijusius interesus, todėl jis, siekdamas išvengti nuostolių ir užtikrinti Kanceliarijos veiklos uždavinių įgyvendinimą, turėjo pagrindą jas vertinti kaip ypatingą atvejį, suteikusį jam teisę atleisti apeliantą iš darbo pagal DK 129 straipsnį.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad aiškindamas ir taikydamas Darbo kodekso 129 str., teismas atsižvelgė tik į darbdavio interesus ir nevertino darbuotojo (ieškovo) interesų, teisėjų kolegija pažymi, jog Darbo kodekso 129 str. 2 ir 4 dalies nuostatos savo turiniu yra iš esmės darbuotojų interesus užtikrinančios teisės normos, todėl teismas, vertindamas, ar šios normos nebuvo pažeistos, tuo pačiu įvertina ir aplinkybę, ar jose numatytos darbuotojų teisių bei interesų garantijos nebuvo pažeistos. Kai toks pažeisimas nėra nustatomas, reiškia, jog darbuotojo interesai, užtikrinti šiomis teisės normomis, buvo įvertinti, į juos buvo atsižvelgta. Pažymėtina, jog į bylą yra pateikti detalūs darbdavio vertinimai, kuriuose atsispindi visų darbuotojų, kuriuos potencialiai galėjo paliesti transporto skyriaus pertvarkymo pasekmės (1 t. b.l. 74-77), išsamūs duomenys, susiję su Darbo kodekso numatytomis garantijomis (tame tarpe, ir su numatytomis Darbo kodekso 129 str. 4 d.), taikytinomis kiekvienam konkrečiam darbuotojui. Tai liudija, jog jau svarstydamas darbuotojų atleidimo iš darbo klausimą, darbdavys atsižvelgė į Darbo kodekso 129 str. 4 d. numatytas garantijas, vairuotojų skaičių, kuriems šios garantijos turėjo būti taikomos ir, kadangi tokių darbuotojų buvo daugiau, negu po struktūrinių pertvarkymų realiai išliekančių darbo vietų, darbdaviui atsirado pareiga vertinti kitus kriterijus (pirmenybės teisę, numatytą Darbo kodekso 135 str.). pažymėtina, jog vienas darbuotojas (R. M. ) negalėjo būti atleistas pagal Darbo kodekso 129 str. dėl Darbo kodekso 132 str. 2 d. numatyto imperatyvaus draudimo nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančiu vaiką iki 3 metų amžiaus, jeigu nėra darbuotojo kaltės.
Dėl Civilinio proceso kodekso 4 str. pažeidimo.
Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3- 356/2004, Nr. 3K-3- 382/2004, Nr. 3K-3- 471/2008, nes šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo nagrinėjamos bylos. Ši apelianto pozicija nėra pagrįsta, kadangi Civilinio proceso kodekso 4 str. norma numato teismų pareigą, taikant teisę, atsižvelgti į kasacinės instancijos teismo nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Teisės taikymo išaiškinimai yra universalaus pobūdžio, užtikrina, kad teismai, nagrinėdami bylas, vienodai aiškintų tam tikrą teisės normą, jos prasmę. Todėl išaiškinimai, kas laikytina svarbiomis priežastimis, ypatingomis aplinkybėmis ir pan., teismų turi būti suprantami vienodai, o faktinės aplinkybės byloje vertinamos individualiai, svarstant, ar jos atitinka minėtus teisės normų išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vertino šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, o ne rėmėsi nustatytomis kitose bylose. Tuo tarpu tai, kad sprendime buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl teisės taikymo, negali būti vertinama kaip Civilinio proceso kodekso 4 str. nuostatų pažeidimas.
Netinkamas Civilinio proceso kodekso 185 str. taikymas apeliaciniame skunde grindžiamas tuo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, esą pas atsakovą buvo pakeisti tik struktūrinių padalinių pavadinimai, o ne atliktas realus struktūrinis pertvarkymas. Dėl šio apeliacinio skundo argumento pasisakyta aptariant Darbo kodekso 129 str. taikymą, todėl papildomai nepasisakoma. Tik pažymima, jog pats apeliantas nenurodo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti tokią išvadą. Taigi, argumentas dėl netinkamo Civilinio proceso kodekso 185 str. normos taikymo yra deklaratyvus, nepagrįstas konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Apeliantas ketvirtuoju skundo argumentu nurodo tai, esą teismas vadovavosi byloje nesančiu įrodymu- Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos kanclerio 2009-07-16 įsakymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo“ ir tokiu būdu pažeidė Civilinio proceso kodekso 177, 178 str. dėl įrodinėjimo pareigos. Šis apelianto argumentas taip pat nepripažįstamas pagrįstu ir teisingu: šį įsakymą teismas sprendime paminėjo tuo aspektu, kad jis greta Lietuvos Respublikos Prezidentės potvarkio ieškovo įspėjime apie būsimą atleidimą iš darbo nurodytas kaip būsimo atleidimo pagrindas. Teismas juo, kaip įrodymu, nesirėmė, pažymėdamas, jog konkretaus struktūrinio padalinio veiklą reglamentuojantis lokalinis aktas nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingas, kadangi ieškovas buvo atleistas ne dėl neatitikimo naujojo struktūrinio padalinio veiklai keliamų reikalavimų (teismo sprendimo 3-4 lapai). Apeliantas, nurodydamas šį argumentą, nemotyvuoja, kokias aplinkybes, reikšmingas bylai, aptariamas dokumentas galėtų patvirtinti ar paneigti, todėl jo nepateikimas (bei neišreikalavimas) negali būti vertinamas kaip įrodinėjimo taisykles reglamentuojančių procesinių normų pažeidimas. Šalis, kuri tam tikras aplinkybes nori įrodinėti konkretaus įrodymo pagalba, privalo nurodyti, kokias aplinkybes jis patvirtins ar paneigs (t.y. turi nurodyti sąsajumą su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis- Civilinio proceso kodekso 180 str.).
Dėl darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisnių santykių šalies, interesų gynimo.
Darbo santykių teisinio reglamentavimo principai numatyti Darbo kodekso 2 straipsnyje. Tarp šių principų numatyti ir tokie kaip darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės bei kitų aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, taip pat- darbo įstatymų bendrumas. Darbo kodekso 35 straipsnio 2 d. nustato, kad Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas darbo ginčą, negali taikyti darbuotojo teisių bei interesų gynybos, jeigu nustato, kad teisės nebuvo pažeistos. Tiek Darbo kodekso, tiek Civilinio proceso kodekso normose yra atsižvelgta į darbo teisnių santykių specifiką, darbuotojo, kaip tam tikra prasme silpnesniosios darbo teisnių santykių šalies, didesnę interesų apsaugą, lyginant su darbdaviu, papildomas jo materialinių bei procesinių teisių garantijas (kaip antai, atleidimas nuo bylinėjimosi išlaidų, tam tikrais atvejais aktyvus teismo vaidmuo ir kt.), tačiau apelianto nurodomu argumentu, kaip absoliutaus pobūdžio deklaracija, teismas neturi teisės vadovautis, gindamas tik darbuotojo interesus ir neatsižvelgdamas į interesų pusiausvyrą, dėmesio vertus darbdavio interesus. Apeliacinį skundą grįsdamas šiuo argumentu, apeliantas nenurodo, kokie kylantys neaiškumai turėtų būti vertinami jo naudai, kokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo netinkamai taikoma, kokie atsakovo pateikti įrodymai ar argumentai turėtų būti vertinami kritiškai ir t.t.. Todėl šį apeliacinio skundo argumentą teismas pripažįsta nepagrįstu. Tuo pačiu pažymėtina, kad nepagrįstas ir skundo argumentas, kad teismas netinkamai įgyvendino Civilinio proceso kodekso 414 str. nuostatas dėl teismo vaidmens, nagrinėjant šią bylą, nes teismas išreikalavo, prijungė ir įvertino visus įrodymus, kurie galėjo turėti įtakos vertinant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą.
Dėl Darbo kodekso 135 str. 1 d. 2 p. aiškinimo.
Apeliantas skundą grindžia argumentu, jog teismas nepagrįstai šios teisės normos neaiškino plečiamai, t.y. nepagrįstai pripažino, jog pirmenybės teisė likti darbe ieškovui šiuo pagrindu neatsirado, nes jis vaikus iki 16 m. amžiaus augina ne vienas, o su sutuoktine.
Darbo kodekso normų aiškinimo principai numatyti šio kodekso 10 str., būtent, šios normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Kodekso sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti Kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą. Kodekse vartojami žodžiai ir žodžių junginiai turi būti aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialia - teisine, technine ar kitokia - prasme. Nustatant tikrąją normos reikšmę, turi būti atsižvelgiama į Kodekso bei aiškinamos normos tikslus ir uždavinius.
Darbo kodekso 135 straipsnyje išvardinti atvejai, kada taikoma pirmenybės teisė prieš kitus darbuotojus būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, tame tarpe darbuotojams, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų. Ši teisės norma yra aiški, nedviprasmiškai apibrėžianti jos taikymo sritį, abejonių dėl joje vartojamos sąvokos ,,vieni augina vaikus“ nekyla, todėl neaišku, dėl kokių priežasčių ieškovas mano, kodėl ši norma turėtų būti aiškinama kitaip, negu joje nurodyta. Minėta, jog garantijos darbuotojams, auginantiems vaikus iki 14 m. amžiaus, yra numatytos Darbo kodekso 129 str. 4 d. ir tuo atveju nėra svarbu, ar darbuotojas vaikus augina vienas, ar kartu su sutuoktiniu. Darbo kodekso 135 str. nustatytos papildomos garantijos (pirmenybės teisė), taigi, ši norma yra speciali netgi Darbo kodekso 129 str. 4 d. atžvilgiu. Darbo kodekso 9 str. 3 d. nustatyta, kad neleidžiama taikyti pagal analogiją specialių teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių. Todėl aptariamą normą, kaip suteikiančią tam tikrų privilegijų vienam darbuotojui kitų darbuotojų atžvilgiu, negalima taikyti pagal analogiją, kaip ir aiškinti plečiamai, nes tokiu atveju būtų pažeidžiami kitų darbuotojų teisėti interesai.
Dėl apelianto argumento, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas (netinkamai motyvuotas) (septintasis apeliacinio skundo argumentas) teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas cituoja tam tikrą sprendimo motyvuojamosios dalies ištrauką be konteksto: teismas sprendime detaliai pasisakė, kodėl sprendžia, kad darbdavys neturėjo galimybės (taigi, ir pareigos) pasiūlyti ieškovui kitą darbą. Apelianto cituojamas argumentas remiasi tuo, kad apeliantas galėtų nurodyti darbdaviui laisvą darbo vietą, kurią jis pagal savo kvalifikaciją galėtų dirbti, jeigu tokia laisva darbo vieta realiai egzistuotų. Todėl, teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas tokios darbo vietos darbdaviui nenurodė, tik patvirtina teismo išvadą`, jog laisvų darbo vietų ieškovo įspėjimo laikotarpiu nebuvo.
Tuo tarpu vertinant darbdavio galimybę perkelti ieškovą jo sutikimu į kitą darbą iš esmės, pažymėtina, jog darbdaviui pareiga siūlyti darbuotojui kitą darbą atsiranda nuo darbuotojo įspėjimo momento ir galioja per visą įspėjimo laikotarpį iki atleidimo iš darbo. Ieškovas buvo įspėtas 2009-08-10 (1 t., b.l. 174), nors įspėjime nurodyta ankstesnė jo surašymo data (2009-07-20). Taigi, pareigą siūlyti ieškovui kitą darbą darbdavys turėjo realizuoti nuo 2009-08-10 iki 2009-12-08. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad darbdavys turėjo galimybę jam pasiūlyti vairuotojo- traktorininko darbo vietą. Byloje nustatyta, kad dvi vairuotojo- traktorininko pareigybės buvo įsteigtos 2009-06-04 Kanclerio įsakymu Nr. 25A-174 (2 t., b.l. 88), per ieškovo įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo laikotarpį šios darbo vietos nebuvo laisvos: šį darbą dirbę darbuotojai sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir jų darbo sutartys buvo pakeistos (2 t., b.l. 93, 120), perkeliant juos į naujai įsteigtą transporto skyrių, taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog vairuotojų- traktorininkų darbo vietos įspėjimo laikotarpiu buvo laisvos (atsilaisvinę), todėl darbdavys neturėjo pareigos šias darbo vietas siūlyti ieškovui. Teismas, remdamasis pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad naujai įsteigtos vairuotojo- mechaniko pareigybės ieškovas negalėjo užimti dėl to, kad neturėjo pareigybės aprašyme reikalaujamos patirties transporto priemonių remonto ir priežiūros srityje (2 t., b.l. 163). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad darbdavys, siūlydamas laisvas darbo vietas, turėjo laikytis eiliškumo, kurį lemia darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą data. Taigi, vertinant teismo sprendimo pagrįstumą šiuo aspektu, pažymėtina, jog teismas išanalizavo visus ieškovo argumentus, susijusius su darbdavio galimybe pasiūlyti ieškovui kitą darbą (laisvą darbo vietą), įvertino ir sprendime detaliai aptarė visus įrodymus, susijusius su paminėtais ieškovo argumentais, todėl nėra pagrindo pripažinti teismo sprendimą šioje dalyje nepagrįstu ar nepakankamai motyvuotu.
Kaip teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo argumentą ieškovas nurodo ir galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą, tai siedamas su Prezidento galimybe įtakoti teisėjų karjeros klausimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovu byloje yra Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, kuri jokių įgalinimų teisėjų skyrimo, atleidimo ar karjeros srityje neturi. Netgi tuo atveju, kai atsakovu byloje yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, tai negali būti vertinama kaip besąlygiška sąlyga konstatuoti, jog tai sudaro prielaidas teismo neobjektyvumui, šališkumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-11-27 nutarimą). Jokių faktinių aplinkybių, kurios keltų abejones bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumu, ieškovas nenurodė, todėl plačiau dėl šio argumento teisėjų kolegija nepasisako.
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, susijęs su Civilinio proceso kodekso 268 str. 3 dalies, kaip prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taikymu priimant bei skelbiant skundžiamą teismo sprendimą: kaip matyti iš ieškovo parašo byloje (2 t., b.l. 210), sprendimo nuorašą ieškovas gavo tą pačią dieną, kada jis buvo paskelbtas. Tai akivaizdžiai liudija, jog teismo sprendimas jo paskelbimo dieną buvo surašytas visas, o ne surašant jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, t.y. Civilinio proceso kodekso 268 str. 3 d. teismas nesivadovavo, o ta aplinkybė, jog teismo sprendime nenurodyta, kad vadovaujamasi kitomis šio straipsnio dalimis, arba kad trečiąją dalimi nėra vadovaujamasi, niekaip neįtakoja sprendimo teisėtumo.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuojas, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekama nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi ieškovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 1 p.), iš jo nepriteisiamos taip pat ir pašto išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.