- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-133-210-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Virginija Žindulienė, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- V., V. R.
- Advokatai
- Juana Dumbliauskaitė
- Kategorijos
Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėja Vilma Šiukštienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-133-210/2009
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 6 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 246 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustat ė:
V. R. nuteistas už tai, kad jis 2005 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną, (duomenys neskelbtini), V. R. komercinės firmos patalpose, tyčia, siekdamas išvengti atsiskaityti su kreditoriais, nurodydamas, kad 2004 m. rugsėjo 20 d. perleidžia V. R. komercinės firmos turtą: automobilį „Mersedes Benz 100“ 6600 Lt vertės, „Ford Transit“ v. n. (duomenys neskelbtini) 14160 Lt vertės, puspriekabę mod. 9674, 20060 Lt vertės bendros 42008 Lt vertės, kitam juridiniam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini), jo iš tikro tuo metu neperleisdamas bei žinodamas, kad suklastotas A. Ž. parašas suklastojo tikrą dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) ją pasirašydamas bei neatsižvelgdamas į kreditorių reikalavimus grąžinti skolas, tęsė savo nusikalstamą veiką ir 2005-04-08 (duomenys neskelbtini) žinodamas ir suprasdamas, kad tikras dokumentas – PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) yra suklastotas jį pateikė antstoliams kaip tikrą, tuo padarydamas V. R. komercinės firmos kreditoriams didelę 42008 Lt žalą.
Be to V. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), būdamas V. R. įmonės savininku, tyčia, žinodamas ir suprasdamas, kad jo parduodamas turtas yra areštuotas, būdamas įspėtas antstolės registruotu laišku apie atsakomybę už turto iššvaistymą, pagal PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) neteisėtai perleido – pardavė UAB (duomenys neskelbtini) V. R. komercinei firmai priklausančias transporto priemones – automobilius: „Mersedes Benz 100“, v. n. (duomenys neskelbtini) 7788 Lt vertės ir „Ford Transit“, v. n. (duomenys neskelbtini) 14160 Lt vertės, bendros 21948 Lt vertės, kurie buvo areštuoti antstolių kaip skolininko V. R. komercinės firmos turtas. Dėl šio kaltinimo V. R. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009-02-11 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 300 str. 2 d. ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad nė vienas iš liudytojų savo parodymuose nenurodė turintys informacijos apie tai, kad PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) abiejuose egzemplioriuose grafoje „Prekes priėmė“ A. Ž. vardu pasirašė V. R., o ne A. Ž.. Taip pat nurodo, jog vienas įrodymų, kuriuo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, yra Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2006-12-29 specialisto išvada Nr. 11Š-134, kurios 1.2.4 punkte pažymėta, jog „tikėtina, kad PVM sąskaitoje faktūroje ser. (duomenys neskelbtini) abiejuose egzemplioriuose eilutėje „Prekes priėmė“ A. Ž. vardu pasirašė ne V. R., o kitas asmuo“. Apelianto nuomone, nors specialistas, identifikuodamas parašą, padarė ne kategorišką, o tikėtiną išvadą, nėra pagrindo ir jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti sąskaitą kito asmens vardu pasirašius nuteistąjį, kas pasak apelianto patvirtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jis suklastojo tikrą dokumentą, pasirašydamas už kitą asmenį, o specialisto išvada paneigia faktus, kuriais rėmėsi teismas, pripažindamas jį kaltu suklastojus dokumentą, taigi nuteistasis teigia, jog teismas nepagrįsdamas jo kaltumo inkriminuotos veikos padarymu neginčytinais įrodymais ir remdamasis prielaidomis, visų prieštaravimų nevertino kaltinamojo naudai ir pažeidė principą in dubio pro reo. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos bylos faktinės aplinkybės, išvadose pakartojamos, tačiau neatskleidžiama, kokie įrodymai teismui leidžia pagrįstai manyti kaltinamąjį įvykdžius nusikaltimą ir kodėl nusikalstama veika inkriminuojama būtent jam, jei, remiantis specialisto išvada ir liudytojų parodymais, parašas yra ne jo, o įstatymų leidėjas atsakomybę sieja su asmeniu, tiesiogiai įvykdžiusiu nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje. Be kita ko apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis K. B. parodymais, kaip įrodymu, pažeidė LR BPK 276 str. 4 dalį, kurioje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai, kadangi iš teismo nuosprendžio neaišku kokius įrodymus teismas tikrino tyrėjo surašytais K. B. parodymais. Nei liudytojų, nei kiti įrodymai nepatvirtina kaltinamąjį klastojus ir panaudojus suklastotą dokumentą, todėl ir liudytojo K. B. teismo tiesiogiai ir betarpiškai neištirti parodymai, o tik tyrėjo surašytos prielaidos apie ką liudytojas galėtų duoti parodymus, neturi jokios įrodomosios vertės. Nuteistasis teigia, jog teismo argumentai, esą sandoris sudarytas ir tikri dokumentai suklastoti siekiant išvengti atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįsti. Taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai inkriminuota LR BK 300 str. 2 dalis, kadangi nuosprendyje nenurodoma, kam ir kokia žala padaryta, kodėl ji vertintina, kaip didelė, todėl apelianto nuomone, vien turto realizavimas konkrečia kaina neleidžia teigti esant padarytą žalą, dėl ko teismas privalėjo motyvuotai pagrįsti ir nurodyti asmenis kurie dėl atitinkamų veikų patyrė konkrečią žalą bei pagrįsti šią žalą esant didelę. Nurodo, jog teismo argumentai, esą sandoris sudarytas ir tikri dokumentai suklastoti siekiant išvengti atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįsti, kadangi, pasak apelianto, sistemiškai aiškinant Civilinio kodekso nuostatas, sandorio sudarymu laikomas momentas, kai oferentas gauna akceptą. Sąskaitą faktūrą patvirtinus abiejų šalių parašais, oferentas (V. R. komercinė firma) gavo akceptą ir sandoris laikytinas sudarytu. Pinigų perdavimo momentas nėra reikšmingas, nes šalių civilinės teisės ir pareigos sukurtos pasirašius minėtus dokumentus, o apmokėjimas pagal juos šalių bendru sutarimu atidėtas. Be to, CK 6.159 straipsnyje numatyta, jog „Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas".
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras pašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. R. nusikalstamus veiksmus. Priimdamas nuosprendį V. R. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė liudytojų A. B. Ž., K. B., V. S. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – specialisto išvada, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d.
Nuteistasis V. R. skunde ginčija savo kaltę, neigia padaręs nusikalstamą veiką – teigia nežinojęs apie galimą sąskaitos suklastojimą, tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, vertina kritiškai ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys liudija priešingai. Nuteistojo V. R. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia liudytojo A. B. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duoti parodymai, liudytojo K. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, specialisto išvada. Nors Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2006-12-29 specialisto išvadoje Nr. 11Š-134, kurios 1.2.4 punkte pažymėta, jog „tikėtina, kad PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) abiejuose egzemplioriuose eilutėje „Prekes priėmė“ A. Ž. vardu pasirašė ne V. R., o kitas asmuo“, tačiau pažymėtina tai, kad specialistas, identifikuodamas parašą, padarė ne kategorišką, o tikėtiną išvadą, tačiau specialisto išvadą sugretinus su liudytojų A. B. Ž., K. B., V. S. parodymais susidaro išsamus nusikalstamos veikos vaizdas, kad PVM sąskaitoje faktūroje ser. (duomenys neskelbtini) abiejuose egzemplioriuose eilutėje „Prekes priėmė“ A. Ž. vardu pasirašė V. R.. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad tokie veiksmai buvo tiesiogiai naudingi tik nuteistajam V. R., siekiančiam išvengti prievolės.
Šalies argumentai
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jam nepagrįstai inkriminuota LR BK 300 str. 2 dalis, kadangi nuosprendyje nenurodoma, kam ir kokia žala padaryta, kodėl ji vertintina, kaip didelė, todėl apelianto nuomone, vien turto realizavimas konkrečia kaina neleidžia teigti esant padarytą žalą, dėl ko teismas privalėjo motyvuotai pagrįsti ir nurodyti asmenis kurie dėl atitinkamų veikų patyrė konkrečią žalą bei pagrįsti šią žalą esant didelę, atmestini. Pažymėtina tai, kad sprendžiant didelės žalos klausimą, atsižvelgiama ne tik į turtinės žalos dydį, bet ir pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, trukmę, nuostolius ir kitas aplinkybes. Išvadą dėl didelės žalos padarymo pirmosios instancijos teismas pagrindė faktais, kad parduoto turto vertė laikytina reali parduodamų prekių vertė, t. y. 42008 Lt, nes už tokio dydžio sumą V. R. komercinė įmonė tariamai pardavė UAB (duomenys neskelbtini )automobilius „Mersedes Benz“ 100, „Ford Transit“ bei puspriekabę. Kolegija, sutikdama su šiais argumentais, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. R. tyčia suklastojo tikrą dokumentą į jį įrašydamas tikrovės neatitinkančias žinias apie nebūto sandorio sudarymą ir šį dokumentą pasirašė, ir žinodamas, kad tai suklastotas dokumentas jį panaudojo pateikdamas antstoliams, siekdamas išvengti atsiskaityti su kreditoriais, o tai irgi suteikia papildomos motyvacijos daryti išvadą, kad buvo padaryta didelė žala.
Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis K. B. parodymais, kaip įrodymu, pažeidė LR BPK 276 str. 4 dalį, kurioje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai, kadangi iš teismo nuosprendžio neaišku kokius įrodymus teismas tikrino tyrėjo surašytais K. B. parodymais, nepagrįstas. Apylinkės teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi ne vien K. B. parodymais, o ir A. B. Ž., V. S. parodymais ir perskaitydamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus K. B. parodymus juos patikrino sugretindamas su kita baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. su A. B. Ž., V. S. parodymais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, K. B. parodymai siejasi su A. B. Ž. parodymais, todėl netikėti jais teismas neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą įrodymų grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo V. R. parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nors ir buvo iš esmės tapatūs (kaltės neigimas), tačiau esmingai prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, V. R. bandymą išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
Šalies argumentai
Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog teismo argumentai, esą sandoris sudarytas ir tikri dokumentai suklastoti siekiant išvengti atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįsti, kadangi, pasak apelianto, sistemiškai aiškinant Civilinio kodekso nuostatas, sandorio sudarymu laikomas momentas, kai oferentas gauna akceptą. Sąskaitą faktūrą patvirtinus abiejų šalių parašais, oferentas (V. R. komercinė firma) gavo akceptą ir sandoris laikytinas sudarytu. Pinigų perdavimo momentas nėra reikšmingas, nes šalių civilinės teisės ir pareigos sukurtos pasirašius minėtus dokumentus, o apmokėjimas pagal juos šalių bendru sutarimu atidėtas. Be to, CK 6.159 straipsnyje numatyta, jog „Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas", atmestini. Tai, kad minėtą sandorį pripažino ir įvykdė abi sutarties šalys ir, kad sandorio teisėtumą patvirtino Šiaulių apygardos teismas 2006-01-18 sprendimu neparodo, kad PVM sąskaitos faktūros nebuvo suklastotos, kadangi Šiaulių apygardos teismo 2006-01-18 sprendimas buvo priimtas civilinių santykių apimties ribose ir teismas neturėjo žinių apie galimai suklastotą tikrą dokumentą ir to netyrė, o tik nagrinėjo šalių santykius civilinės teisės plotmėje. Be to, pažymėtina tai, jog sprendimas civilinėje byloje negali turėti prejudicinės galios baudžiamojoje byloje.
Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. R. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo V. R. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. Nuosprendis pagrįsta ir teisėtas, todėl paliktinas be pakeitimų
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.