- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-07-29
- Bylos Nr.
- AN2-1-768/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00362-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje
- Teisėjas
- Donatas Jatužis (pirm.)
- Institucija
- Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Adm. byla Nr. AN2-1-768/2020 Teisminio proceso Nr.3-65-3-00362-2018-9 (S)
2020 m. liepos 29 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria atmestas A. A. skundas, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. A. 2018 m. spalio 11 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK) Kelių policijos skyriaus sprendimu atsisakyta grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009-07-29 įsakymu Nr. 1V-418 (2016-07-22 įsakymo Nr. 1V-510 redakcija) (toliau – VRM įsakymas) patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 p. bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 24 straipsnio 7 dalimi, numatančia, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus <...>, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones įsiteisėjimo, t.y. 2025-03-01.
Šalies argumentai
1.2. A. A. kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus, kuriuo prašė: 1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta jam grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta A. A. grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones, galiojimą ir suteikti A. A. teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje; 3) priteisti pareiškėjo A. A. naudai iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.3. Skunde buvo nurodoma, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-88-455/2015, A. A. buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ir – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, paskiriant administracinę nuobaudą – 600 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 26 mėnesiams. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-17-373 pareiškėjas A. A. buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, paskiriant administracinę nuobaudą – 600 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 26 mėnesiams. Skunde nurodoma, kad pasibaigus paskirtos nuobaudos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, bei atlikęs kitus privalomus veiksmus, jis (pareiškėjas) kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Atsakovas 2018 m. balandžio 6 d. atsisakė grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones, nurodydamas, kad „asmeniui už neblaivumą teisė atimta 2 kartus. Teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau, kaip po 10 metų“. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-3892-279-2018) panaikino atsakovo 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo. Atsakovas ginčijamu 2018 m. spalio 11 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones. Sprendime nurodoma, kad remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1V-510 redakcija) patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 punktu ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus ir apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Todėl teisinis pagrindas teisei vairuoti grąžinti atsiras ne anksčiau kaip po 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos, t. y. 2025 m. kovo 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
2. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi A. A. skundas buvo atmestas paliekant galioti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimą.
2.1. Utenos apylinkės teismas nurodė, kad SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalyje numatytas ribojimas yra ne nuobauda, o viena iš teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo sąlygų, kurios taikomos visiems vienodai.
3. Apeliantas A. A. ginčydamas Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 10 d. nutartį teigia, kad ginčijamas 2018 m. spalio 11 d. sprendimas (o taip pat ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintam non bis in idem principui. Jis, suėjus paskirtų nuobaudų terminui, turi atgauti teisę vairuoti transporto priemones, nes joks tolesnis teisės vairuoti negrąžinimas dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų yra neteisėtas ir pažeidžia non bis in idem principą. Teismų praktikoje iš esmės pripažįstama, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, taigi jų atžvilgiu yra taikomas non bis in idem principas. Be to, kaip pažymi A. A., įstatyminiu lygmeniu atsakovas nebuvo įgaliotas taikyti šios sankcijos ir priimti ginčijamą sprendimą, todėl sprendimas yra naikintinas. Skundžiamajame sprendime nėra nurodomos jokios aplinkybės, dėl kurių jam - apeliantui negali būti grąžinta teisė vairuoti transporto priemones. Jis atitinka visus reikalavimus teisei vairuoto įgyti (grąžinti) (sveikatos, papildomų kursų išklausymo, teisės vairuoti egzamino perlaikymo ir kt.).
3.1. Esant šioms aplinkybėms apeliantas A. A. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartį bei 2018 m. spalio 11 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta A. A. grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones bei grąžinti sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. liepos 24 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis ir 24 straipsnio 8 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 68-3401) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimą, kuriame buvo pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas principas non bis in idem nereiškia, kad teisės sistemoje negali būti įtvirtintas pakartotinumo institutas; šis institutas apima ir tokį teisinį reguliavimą, kai asmeniui, vėl padariusiam tos pačios rūšies teisės pažeidimą, t. y. pažeidusiam tą pačią ar kitą įstatyme nurodytą tos pačios teisės šakos normą, ta aplinkybė, kad šis teisės pažeidimas yra padarytas pakartotinai (taigi liudija, kad tas asmuo yra labiau linkęs nepaisyti teisės reikalavimų), yra inkriminuojama kaip aplinkybė, dėl kurios asmuo už šį vėl padarytą teisės pažeidimą gali būti traukiamas kitokion, griežtesnėn tos pačios rūšies teisinėn atsakomybėn, t. y. jam už šį pažeidimą gali būti taikoma kitokia, griežtesnė sankcija – skiriama kitokia, griežtesnė bausmė arba nuobauda nei asmeniui, padariusiam tokią pat veiką pirmąkart; kartu buvo pabrėžta, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad traukiant asmenį teisinėn atsakomybėn už pakartotinai padarytą teisės pažeidimą pakartotinumas (aptariamuoju aspektu) būtų traktuojamas ir kaip formaliai kitą tos pačios rūšies teisės pažeidimą kvalifikuojanti aplinkybė, ir kaip teisinę atsakomybę už šį, formaliai kitą, teisės pažeidimą sunkinanti aplinkybė; toks teisinis reguliavimas nukryptų nuo Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto principo non bis in idem.
4.2. Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmeniui, kuriam antrą kartą pagal ATPK, ANK ar BK už teisės pažeidimą, padarytą esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, taikoma uždraudimo sankcija – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas (uždraudimas naudotis šia teise), kartu taikoma savo esme tapati specialioji sąlyga – atimtos teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo ne trumpesnis kaip 10 metų terminas. Šiame kontekste buvo pažymėta, kad pagal ATPK 27 straipsnio 1 dalį (2013 m. birželio 20 d. redakcija), ANK, inter alia jo 420 straipsnio 5 dalį (2019 m. kovo 26 d. redakcija), 423 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 26 d. redakcija), 426 straipsnio 7 dalį, 427 straipsnio (2019 m. sausio 11 d. redakcija) 2 dalį, BK 68 straipsnio 2 dalį (2019 m. sausio 11 d. redakcija) maksimali teisės vairuoti transporto priemones atėmimo (uždraudimo ja naudotis) trukmė yra (buvo) penkeri metai, t. y. dukart trumpesnė, negu ginčijamoje Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje (2013 m. birželio 13 d. redakcija) nustatytas atimtos teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo terminas.
4.3. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje (2013 m. birželio 13 d. redakcija) nustatytas atimtos teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo ne trumpesnis kaip 10 metų terminas pagal savo pobūdį prilygsta sankcijai, taikomai asmeniui už antrą kartą padarytą teisės pažeidimą esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, todėl Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje (2013 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konstitucinį principą non bis in idem, kuris reiškia draudimą bausti asmenį antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką.
4.4. Be to, pagal Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje (2013 m. birželio 13 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą atimtos teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo ne trumpesnis kaip 10 metų terminas taikomas asmeniui, kuriam trečią kartą atimama teisė vairuoti transporto priemones, nepaisant to, prieš kiek laiko buvo padarytas pirmas ar antras teisės pažeidimai, už kurių padarymą teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta, ir kokio pobūdžio šie teisės pažeidimai buvo; taigi toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip nesudarantis prielaidų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo nubausti asmenis, kurie trečią kartą padaro teisės pažeidimą, už kurio padarymą atimama teisė vairuoti transporto priemones, bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje (2013 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės sistemos nuoseklumo ir darnos imperatyvų, protingumo, teisingumo, proporcingumo reikalavimų, todėl Įstatymo 24 straipsnio 8 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Taigi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis, 24 straipsnio 8 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 68-3401) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, apelianto A. A., kaip asmens visiškai atitinkančio teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo tvarkos reikalavimus, apeliacinis skundas tenkinamas.
6. Kadangi ANK nenustato, kad skundai teismui yra apmokestinami žyminiu mokesčiu, A. A. sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis (b.l. 8) grąžintinas apeliantui A. A..
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 10 d. nutartį, kuria atmestas A. A. skundas paliekant galioti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimas ir priimti naują nutarimą:
panaikinti Utenos vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimą atsisakyti A. A. grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones.
Tenkinti A. A. 2018 m. balandžio 6 d. prašymą ir A. A. grąžinti teisę vairuoti transporto priemones (vairuotojo pažymėjimas Nr. R0968110).
Nutarimas neskundžiamas.