Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Greisima“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiasis asmuo Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad UAB „Greisima“ ir K. G. gamybinės įmonės valdymo organai ar juos atstovaujantys asmenys nėra susiję. Bendrovės vadovas S. G. nuo 2005-09-09 iki 2013-09-16 Įmonėje dirbo techninį-organizacinį darbą ir buvo transporto eksploatacijos inžinieriumi. Bendrovės ir Įmonės buhalterinę apskaitą tvarko skirtingi asmenys, buhalterės viena kitos nepažįsta. Nors įmonių biurai tame pačiame pastate, bet patalpos atskiros, kaip ir daugelyje biurų pastatų. Todėl UAB „Greisima“ pareigą žinoti ar galimybe žinoti, kad K. G. gamybinės įmonės nesumokės PVM mokesčio, mokesčiu administratorius konstatavo nepagristai. Bendrovė su Įmone bendradarbiavo taip pat, kaip ir su kitais ūkio subjektais - sandorių pagrindu. Mokesčių administratorius nenustatė nei vieno sandorio, nei vienos PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias Bendrovė nebūtų atsiskaičiusi su Įmone, jų veiklos susijusios ne daugiau nei su kitų pareiškėjos ir kitų jos partnerių. UAB „Greisima“ pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, komercinių krovinių pervežimas. K. G. gamybinės įmonės pagamintų stabdžių trinkelių pardavimas įvairiais laikotarpiais sudarė nuo 17 proc. ankstesniais metais, iki 2 proc. paskutiniais metais bendrovės apyvartos (nuo 2015 m. tokių sandorių nebėra). Šiai dienai Bendrovė užsiima tik transporto veikla. Įmonės transporto veikla sudarė nedidelę dalį, ji buvo skirta savo gamyboje naudojamoms medžiagoms atsivežti. Bendrovės pagrindinė veikla - tarptautiniai pervežimai, kurių Įmonė niekada nevykdė. Bendrovė iš Įmonės nuomoja patalpas ir aikšteles, atsiskaito pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras kas mėnesį. Kadangi Įmonė skolinga biudžetui, Bendrovė pagal šias sąskaitas sumokėto PVM negali įtraukti į PVM atskaitą, o tai Bendrovei nuostolinga. Administracinių ir gamybinių patalpų pakeitimas pareikalautų nemažų Bendrovės išlaidų ir tai ekonomiškai nenaudinga, jau turint visą veiklos bazę. Todėl Bendrovė kreipėsi į VMI, prašydama leisti už K. G. gamybinę įmonę sumokėti PVM į biudžetą pagal PVM sąskaitas faktūras už nuomą bei įsitraukti į atskaitą. Mokesčių administratorius atsakė, kad Bendrovei padarius nurodytą mokėjimą į biudžetą, Bendrovė vis tiek negalėtų iš Įmonės gautos sąskaitos traukti į PVM atskaitą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės atskaityti 192466 Lt (55742 Eur) pirkimo PVM pagal K. G. gamybinės įmonės „KGGĮ“ (toliau – ir Įmonės) vardu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras.

Rašytiniais mokestinio ginčo bylos įrodymais nustatyta, kad Šiaulių AVMI Kontrolės departamento juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vyriausioji specialistė, patikrinusi pareiškėjos PVM mokėjimą laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31, surašė 2015-11-20 patikrinimo aktą Nr. FR0680-803 (toliau – ir Patikrinimo aktas; Komisijos byla, I t. l. 58-67). Mokesčių administratorius nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja deklaravo 2 146 893 Lt PVM atskaitą. Iš jų 19 proc., t.y. 403434 Lt pirkimo PVM pareiškėja atskaitė nuo prekių, paslaugų ir ilgalaikio turto, įsigyto iš Įmonės. Įsigytos pervežimo paslaugos sudarė 51 proc., stabdžių trinkelių (kaladėlių) pirkimas – 37 proc., patalpų, aikštelės nuoma – 7 proc., remonto paslaugos – 4 proc., įsigytas ilgalaikis turtas ir paslaugos – 1 proc. nuo visų iš Įmonės įsigytų prekių ir paslaugų vertės. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjos vienintelis akcininkas ir vadovas S. G., Įmonės savininkas ir vadovas K. G., kuris yra S. G. tėvas. Pareiškėjos buveinė registruota Įmonei priklausančiose patalpose – (duomenys neskelbtini), ten pat registruota ir Įmonės buveinė. Šiaulių AVMI nustatė, kad sandoriai vyko tęstinį laikotarpį (iki 2015-07-14), nors jau atlikto mokestinio tyrimo metu (2014-12-17) pareiškėjai buvo pasiūlyta nesinaudoti PVM atskaita, kol Įmonė nesumokės į biudžetą pirkimo PVM. Nustatyta, kad pareiškėja tarpininkavo parduodant Įmonės pagamintas prekes ir su Įmones atsiskaitydavo grynais pinigais, nors galutinis pirkėjas UAB „AD Baltic“ atsiskaitymus vykdė tik pavedimais į pareiškėjos sąskaitą. Pirkėjo vadovo paaiškinimais mokesčių administratorius nustatė, jog dėl sandorių buvo bendrauta su pareiškėjo vadovais K. G. ir V. G., kurie UAB „Greisima“ niekada nedirbo. Įmonės operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad iš pareiškėjos gaunamus grynuosius Įmonė naudojo pažeidžiant atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumą. Išanalizavusi sandorių tarp pareiškėjos ir Įmonės sudarymo aplinkybes Šiaulių AVMI padarė išvadą, jog pareiškėja žinodama ir turėdama galimybę žinoti, jog Įmonė už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2014-12-31 nesumokės į biudžetą pardavimo PVM, elgėsi kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas, todėl neįgijo teisės į 218022 Lt PVM atskaitą. Mokesčių administratorius, pareiškėjo PVM atskaitą už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2014-12-31 sumažino 218022 Lt (63144 Eur), t.y. suma, kurios Įmonė 2015-11-20 buvo nesumokėjusi, taip pat paskaičiavo 1221 Lt (354 Eur) pirkimo PVM nepagrįstai atskaityto už įsigytas prekes, nesusijusias su pareiškėjos vykdoma veikla ir apmokestinamų prekių uždirbimu.

Pareiškėja nesutikdama su Patikrinimo aktu Šiaulių AVMI pateikė pastabas (Komisijos byla, I t. l. 38-41), kuriose išdėstė nesutikimo motyvus dėl apskaičiuoto PVM. Šiaulių AVMI 2016-01-18 sprendimu Nr. (44.1)FR0682-27 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 56095,63 Eur PVM (55742 Eur + 354 Eur), apskaičiavo 20795,42 Eur PVM delspinigių ir skyrė 5609 Eur PVM baudą (Komisijos byla, I t. b.l. 21-31).

Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo (Komisijos byla, I t. b.l. 14-18), 2016-03-23 sprendimu Nr.69-27 jį partvirtino (Komisijos byla, I t. b.l. 11-12).

Nesutikdama su Inspekcijos sprendimu pareiškėja Komisijai pateikė skundą dėl sprendimo panaikinimo (Komisijos byla, I t. b.l. 1-5, II t 145-146). Komisija 2016-06-20 sprendimu Nr.S-133(7-78/2016) pareiškėjos skundo netenkino (Komisijos byla, II t. b.l. 178-185), nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2016-03-23 sprendimą Nr.69-27. Skundžiamame sprendime Komisija pažymėjo, kad Įmonė, nors ir turėjo piniginių lėšų, tačiau, iš sandorių su pareiškėja dalies pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo, įvertinusi, kad pareiškėja ir K. G. įmonė yra susiję asmenys, pareiškėja su Įmone atsiskaitė grynais pinigais, konstatavo, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, kad Įmonė nesumokės pardavimo PVM, ir tokiais veiksmais prisidėjo prie Įmonės pardavimo PVM nesumokėjimo.

Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus ir Komisijos vertinimu, skunde teismui teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo pareiškėjos nesąžiningumą, nėra nustatyta jokio Įmonės sukčiavimo PVM srityje fakto, ji nėra bausta; pareiškėjos ir Įmonės valdymo organai ir juos atstovaujantys asmenys nėra susiję; pareiškėja yra visiškai su Įmone atsiskaičiusi; nors Įmonės PVM prievolė iki šiol nėra padengta, Įmonė ją gali padengti ateityje.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą. Iš viso pareiškėjai nurodyta sumokėti 56095,63 Eur PVM (55742 Eur + 354 Eur), tačiau dėl nurodymo sumokėti 354 Eur PVM pareiškėja ginčo nekelia ir argumentų nepateikia. Pareiškėja taip pat neišdėstė argumentų dėl aritmetinio PVM bei su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių ir baudos sumų apskaičiavimo, o pateikia argumentus tik dėl įrodymų vertinimo ir teisinio nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo.

Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVM įstatyme), kuriuo yra įgyvendintos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei ją pakeitusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) nuostatos. PVM įstatymo 58 str. 1 d. 1 punkte nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. PVM įstatymo normose nėra įtvirtintos sąlygos (aplinkybės), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Nagrinėjamu atveju šioje byloje mokesčių administratorius įrodinėjo vieną iš aptartų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų teisę į PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjos žinojimą ir turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. LVAT yra konstatavęs, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM, ir, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan (2012-11-28 nutartis adm. byloje Nr. A-442-2729/2012, 2013-02-05 nutartis adm. byloje Nr. A-602-705/2013).

Pareiškėja nesutikdama su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai nurodo, jog jie nepagrįsti, nes nėra nustatyta jokio Įmonės sukčiavimo PVM srityje fakto. Teismas pažymi, jog minėtos nuostatos taikymu nėra būtina konstatuoti sukčiavimą baudžiamosios teisės prasme. Mokestinėje byloje sprendžiama dėl PVM mokėjimo, o ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, todėl yra reikšmingi Direktyvos 2006/112/EB tikslai, t. y. kova su mokesčių slėpimu, vengimu ir piktnaudžiavimu.

Mokestinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja ir Įmonė ginčijamu laikotarpiu neabejotinai buvo susiję asmenys, kaip tai suprantama PVMĮ 2 str. 31 d. 2 p. Šių juridinių asmenų dalyviais ir vadovais buvo asmenys, tarpusavyje susiję tiesiąja giminystės linija (pareiškėjos vienintelis akcininkas ir vadovas S. G., Įmonės savininkas ir vadovas K. G. yra S. G. tėvas). Pareiškėjos vadovas nuo 2005-09-09 iki 2013-09-16 dirbo Įmonėje. Tiek pareiškėjos, tiek Įmonės veikla vykdoma tuo pačiu adresu ((duomenys neskelbtini)). Nuo 2009 m. iki 2013 m. pareiškėja iš Įmonės nuomojo garažo, buitines, pagalbines patalpas, aikštelę, o nuo 2013 m. jas naudojo pagal panaudos sutartį. Mokesčių administratorius nustatė, jog dalis įmonės darbuotojų tuo pačiu metu dirbo abejose įmonėse (S. G., S. R.), taip pat nustatyta, jog iš Įmonės pas pareiškėją 2011-2012 m. perėjo dirbti penki darbuotojai (G. K., Z. K., S. R., A. M., V. Č.). Be to, pareiškėja veikloje naudoja transporto priemonės, kurios anksčiau buvo registruotos Įmonės vardu ir naudotos jos veikloje. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog vilkiką „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėja įsigijo pagal 2013-07-19 trišalę finansinio lizingo sutartį, kurioje pardavėjas pareiškėjos direktorius, prieš tai nusipirkęs iš Įmonės, pirkėjas – pareiškėja. Nustatyta, jog šį vilkiką pareiškėjo vadovas S. G. įsigijo iš Įmonės už kainą žemesnę, nei rinkos kaina, o lizingo bendrovei pardavė rinkos kaina.

Taip pat nustatyta, jog už iš Įmonės įsigytas prekes ir paslaugas pareiškėja atsiskaitydavo grynais pinigais ir tik nedidelę jų dalį (2729,12 Lt) apmokėjo pavedimu. Kaip patikrinimo metu paaiškino pareiškėjos direktorius, toks atsiskaitymas vyko Įmonės pageidavimu.

Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėja kaip tarpininkė pardavinėjo Įmonės pagamintas stabdžių trinkeles, ir su Įmones atsiskaitydavo grynais pinigais, nors galutinis šių prekių pirkėjas (UAB „AD Baltic“) už prekes atsiskaitydavo pavedimais į pareiškėjos sąskaitą. Patikrinimo metu UAB „AD Baltic“ vadovo paaiškinimais nustatyta, kad dėl šių sandorių sudarymo jis bendravo su K. G. ir V. G., nors šie asmenys niekada nedirbo UAB „Greisima“.

Mokesčių administratoriaus atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad gautus grynus pinigus Įmonė naudojo atsiskaitymams su tiekėjais (43 pro.), banko paskoloms dengti (31 proc.), atsiskaitymui su darbuotojais (12 proc.) ir tik nedidelė jų dalį, atitinkamai 3 ir 5 proc., VMI ir VSDFV įmokoms mokėti. Taip pat nustatyta, jog 15000 Lt buvo panaudota savininko įnašo grąžinimui. Tikrinimo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 2014-12-31) Įmonės nepriemoka sudarė 63143,66 Eur. Mokesčių administratorius nustatė, jog ji didėja, nėra sumokėta ir jos nepavyksta išieškoti (Inspekcijos 2016-03-23 sprendime nurodyta, jog jo priėmimo metu fiksuota 66849,47 Eur nepriemoka). Liteko duomenimis nustatyta, jog 2017-02-01 Šiaulių apygardos teisme (civilinė byla Nr.B2-547-210/2017) priimtas VSDFV Šiaulių skyriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo K. G. įmonei „KGGĮ“.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Įmonė siekia išsaugoti verslą, nors mokesčių administratorius siekia skelbti bankrotą. Teismas pažymi, jog įmonės bankrotas keliamas ne mokesčių administratoriaus sprendimu, o esant objektyviems duomenims, t. y. teismui konstatavus įmonės nemokumą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.).

Teismo vertinimu, Įmonei iš dalies ūkinę veiklą per pareiškėją (pervežimo paslaugų teikimas, transporto priemonių perėmimas, darbuotojų įdarbinimas, Įmonės gaminamų prekių pardavimas su Įmone, jos prašymu, atsiskaitant grynais pinigais, pirkėjams atsiskaitant pavedimais į sąskaitą) buvo sudaromos galimybės Įmonei gautas grynais pinigais lėšas skirtyti nesilaikant nustatyto eiliškumo (CK 6.930-1 str.) ir atsiskaitymui su biudžetu skirti tik nedidelę jų dalį, kas yra vertintina kaip sąmoningas Įmonės vengimas nustatyta tvarka ir terminai sumokėti PVM ir atsiskaityti su biudžetu (tuo metu atsiskaitant su kitais kreditoriais ir savininku). Įvertinus pareiškėjos ir Įmonės savininkus siejančius artimus giminystės ryšius, taip pat ilgą laiką trunkančią bendrą veiklą, sandorių parduodant Įmonės gaminius bei atsiskaitymo už Įmonės parduotas prekes aplinkybes (dėl sandorių sudarymo tarėsi ne pareiškėja, o Įmonės atstovai; iš pareiškėjos sąskaitos išimamus grynuosius pinigus, kuriai atsiskaitoma už Įmonės prekes ir paslaugas), teismas daro išvadą, jog tai sudarė realią galimybę pareiškėjai ir Įmonei gerai žinoti apie viena kitos elgesį ir Įmonės ketinimus vengti mokesčių mokėjimo į biudžetą. Teismo vertinimo mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo ir įrodė pareiškėjos nesąžiningumą ir pagrįstai atribojo jos teisę į ginčo PVM atskaitą.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtą LVAT praktiką, įvertinęs visumą mokestinėje byloje surinktų įrodymų, sutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvada, kad pareiškėja žinojo (turėjo galimybę žinoti) tai, jog įsigydama prekes ir paslaugas dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sąmoningu Įmonės vengimu nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti su biudžetu, ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančios (vengiančios mokėti mokesčius) Įmonės bendrininke. Toks pareiškėjos elgesys pagrįstai pripažintas nesąžiningu, yra nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise ir sudaro pagrindą paneigti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjos prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Esant šioms aplinkybės pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Greisima“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.