Panevėžio apygardos teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjui G. I.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs G. I. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos 2012 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria patvirtintas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės G. Petrulytės 2012-03-22 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00037-12, panaikinimo dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas patvirtino Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės G. Petrulytės 2012-03-22 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00037-12, kaltininkui G. I. susitaikius su nukentėjusiu asmeniu J. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 38 str., pagrindu ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia nutartimi vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d., 1 p., 68 str. G. I. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise - vairuoti transporto priemones vienerius metus.

Pareiškėjo nuomone, nors teisė vairuoti transporto priemones jam suteikta 2006 m., tačiau galiojančių administracinių nuobaudų už KET pažeidimus jis neturi, o aplinkybė, kad praeityje jis 10 kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus šiuo atveju negali būti įvardijamas kaip pagrindinis kriterijus tokiai baudžiamojo poveikio priemonei skirti ar kaip neigiamai jį charakterizuojanti medžiaga. Mano, kad negaliojančių administracinių nuobaudų inkriminavimas prieštarauja ATPK 36 str. nuostatoms ir sudarė prielaidas netinkamam įstatymo taikymui bei baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui.

Teigia, kad jo padarytas nusikaltimas didesne dalimi buvo sąlygotas gamtinių, itin nepalankių meteorologinių sąlygų, slidžios kelio dangos. Pažymi, kad saugus ir leistinas greitis nebuvo viršytas, esamoje situacijoje įvykio nebuvo galima išvengti. Įvykio metu, siekdamas išvengti susidūrimo su pėsčiąja ne tik automobilį stabdė kojiniu stabdžiu, bet ir įvertinęs situaciją, jog priekyje nėra automobilių, užtraukė rankinį stabdį ir suko automobilį į priešpriešinę eismo juostą, tikėdamasis pėsčiąją aplenkti iš kairės pusės. G. I. mano, kad šiuo atveju nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad jis yra (duomenys neskelbtini) studentas, kad dažnai tenka vykti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir priešingai, kad jis prižiūri didelių specialiųjų poreikių lygį turinčią senelę, kuri savarankiškai nevaikšto, todėl jai reikalinga pagalba. Pareiškėjas pažymi, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga ne tik susisiekimui, darbo paieškoms, senelės priežiūrai, bet ir kaip priemonė atlikti jam suteiktas darbo funkcijas.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius galimas tik esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms, tame tarpe ir besąlyginiam kaltininko savo kaltės padarius nusikalstamą veiką prisipažinimui. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog šioje byloje yra visos sąlygos BK 38 str. taikymui būtinos sąlygos. Atsižvelgiant į nagrinėjamo skundo ribas (pareiškėjas prašo panaikinti tik nutarties dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo, o paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės neginčija), apeliacinės instancijos teismas dėl skunde išdėstytos pareiškėjo nuomonės, jog autoįvykio priežastimi buvo ne pareiškėjo veiksmai (pasirinktas greitis), o netinkamos eismo sąlygos, kurių įtakoti pareiškėjas negalėjo, nepasisako ir šios skundo dalies nenagrinėja.

Pareiškėjas prašymą panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą, argumentuotas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, nepagrįstai atsižvelgė į ankstesnius jo padarytus KET pažeidimus, už kuriuos paskirtos nuobaudos įvykio metu jau nebegaliojo, bei neįvertino aplinkybių, susijusių su būtinumu jam vairuoti transporto priemones, visumos.

BK 68 str. nustato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad baudžiamųjų poveikio priemonių paskirtis - padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. padėti įgyvendinti BK 41 str. numatytus tikslus: nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti, kad nedarytų naujų nusikalstamų veikų, o taip pat užtikrinti teisingumo principo realizavimą.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog G. I. neatsargų nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemonę.

Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visą pateiktą medžiagą, negali sutikti su pareiškėjo skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė baudžiamojo poveikio priemonę ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

BK 67 str. 1 d. nustato, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgos (Teismų praktika Nr. 30) 24 p. pažymėta, kad BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat pritarta teismų praktikai, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Sutinkamai su aukščiau išdėstytomis teismų praktikos nuostatomis G. I. paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė pritaikyta visiškai pagrįstai, kadangi eismo įvykį jis sukėlė būtent naudodamasis šia teise ir pažeisdamas KET reikalavimus, dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta nukentėjusiosios J. B. sveikata. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. I. net 10 kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, kas rodo, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėja KET ir negali būti vertintinas kaip drausmingas eismo dalyvis, o jo padaryta veika atsitiktinė.

Pažymėtina, kad ATPK 36 straipsnyje, kurio netinkamu taikymu pareiškėjas iš esmės motyvuoja jo nuomone nepagrįstą baudžiamojo poveikio priemonės jam paskyrimą, nurodyta, jog suėjus atitinkamam terminui (vieneriems metams nuo paskirtos nuobaudos vykdymo) laikoma, kad tokia administracinė nuobauda nebuvo paskirta. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad, jei po nuobaudos paskyrimo suėjo nustatytas terminas, šie pažeidimai nebuvo padaryti aplamai. Šis pažeidimų anksčiau padarymo faktas charakterizuoja asmenį ir, sutinkamai su BK 54 str. 2 d.5 p., reglamentuojančiu, jog skiriant bausmę (o, kaip jau minėta, baudžiamojo poveikio priemone taip pat yra siekiama bausmės tikslų), be kita ko, privaloma atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę.

Pareiškėjo argumentai, jog jo anksčiau padaryti pažeidimai nėra pavojingi, dėl ko į juos sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą taip pat nėra pagrindo atsižvelgti, yra visiškai nepagrįsti, nes jeigu įstatymo leidėjas už tam tikras veikas numato atsakomybę, vadinasi, jis šių veikų netoleruoja ir laiko jas pavojingomis.

Taip pat pažymėtina, kad visus administracinius teisės pažeidimus pareiškėjas yra padaręs per trumpą laiką, absoliuti dauguma pažeidimų yra padaryti tyčia, sąmoningai nesilaikant KET reikalavimų.

Skirtingai nei savo skunde nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pakankamai argumentuotai pasisakė dėl tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir įvertino tiek nusikalstamos veikos aplinkybes, pobūdį, tai, kad pareiškėjas savo kaltę pripažino, susitaikė su nukentėjusiąja, kad už nukentėjusiajai suteiktas gydymo paslaugas sumokėta, o taip pat atsižvelgė į visus pareiškėjo asmenybę charakterizuojančius duomenis šių aplinkybių visetu vadovaudamasis pagrįstai paskyrė ginčijamą baudžiamojo poveikio priemonę.

G. I. skunde nurodyti argumentai, susiję su galima jo pagalba silpnos sveikatos artimiesiems, darbo paieškomis ar susisiekimu, negali būti vertinami kaip aplinkybės, dėl kurių baudžiamosios poveikio priemonės taikymas turėtų būti panaikintas, nes aplinkybės, susijusios su pareiškėjo poreikiu vairuoti ir tam tikrais nepatogumais pareiškėjui negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. I. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemonę įstatymo numatytam minimaliam – vienerių metų laikotarpiui, tinkamai vadovavosi baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek jos rūšį, tiek ir jos trukmę. Todėl tenkinti G. I. skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

G. I. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-02 nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.