Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., jis nubaustas 120 Lt bauda, o už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. – 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., paskirta galutinė nuobauda - 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Skunde teigiama, jog teismas netikrino ir netyrė, ar administracinio teisės pažeidimo protokolas ir Eismo įvykio vietos schema atitinka įstatymo normas, reglamentuojančias jų surašymą, netyrė jų turinio, fotolenteles vertino formaliai, remiantis vien specialisto V. D. tarnybiniame pranešime (b. l. 7) padaryta išvada, kad automobilių „VW Caravelle“ ir „VW LT 46“ apgadinimų aukščiai ir pobūdis atitinka vienas kitą. Administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyta konkreti eismo įvykio vieta. Byloje esančiuose dokumentuose – eismo įvykio vietos schemoje, tarnybiniuose pranešimuose (7,8), G. N. 2013-11-06 paaiškinime, nurodyta skirtinga eismo įvykio vieta. Be to, G. N. paaiškinime nurodęs, kad įvykis įvyko ties (duomenys neskelbtini) namu, 2013-12-12 posėdyje aiškino, kad ties (duomenys neskelbtini) namu, kuris eismo įvykio schemoje nepažymėtas. Teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad nukentėjusysis taip pat iš įvykio vietos nuvažiavo, nesielgė kaip reikalauja KET 231 p., 231.1 p., 231.2 p., nepasiliko eismo įvykio vietoje, nesiėmė priemonių užfiksuoti įvykio vietą, ir tai sukliudė nustatyti eismo įvykio vietą. Be to, tai suteikia pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jo automobilį apgadino būtent apelianto vairuojamas automobilis. Abejones patvirtina ir tai, jog nukentėjusysis automobilio signalu, šviesos signalais nebandė stabdyti iš priekio važiuojantį automobilį. Be to, teismas nenustatė koks buvo eismo intensyvumas, ar buvo kliūčių nukentėjusiajam matyti apelianto automobilio numerį per vidinį galinio vaizdo veidrodėlį. Teismas nevertino nukentėjusiojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos motyvo, tikslo. Be to, teismas netyrė protokole išdėstytų pažeidimo aplinkybių, jog nesutarus dėl įvykio aplinkybių, nekvietė policijos ir iš įvykio vietos pasišalino. Nukentėjusysis taip pat įvykio vietoje nesustojo, pokalbis įvyko tik apelianto namo kieme, dėl šių aplinkybių nei vienas negalėjo susitarti įvykio vietoje, todėl nebuvo kviečiama ir policija.

Be to skunde teigiama, jog jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. Teismas nukentėjusiojo transporto priemonės apgadinimus nustatė remdamasis eismo įvykio vietos schema (b. l. 2), fotolentelėmis (b. l. 3-6), tarnybiniu pranešimu (b. l.7), tačiau šie duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Eismo įvykio vietos schema nubraižyta pagal nukentėjusiojo nurodytą tariamą įvykio vietą, nes iš karto po įvykio nukentėjusysis nesustojo, todėl ši schema negali būti pripažinta tinkamu įrodymu. Fotolentelėse (b. l. 3-6) nesimato braukimo žymių, nuotraukos nekokybiškos, neįžiūrimi matavimo juostos skaičiai ir lygis, nuo kurio matuojama. Be to, nuotrauka daryta tamsiu paros metu, nors įvykis fiksuotas šviesiu paros metu – apie 14 val. Nuotraukoje Nr. 1 veidrodžio korpusas užlipdytas lipnia juosta, tačiau ši aplinkybė neužfiksuota eismo įvykio medžiagoje, nenufotografuotas šioje nuotraukoje automobilio valstybinis numeris. Nuotraukoje Nr. 4 taip pat nesimato, nuo kurio aukščio atliekamas matavimas, nesimato apgadinimo žymės. Fotolentelėse 3,4 matuojamas ir fiksuojamas kėbulo apgadinimas, tačiau bylos medžiagoje šis apgadinimas neaprašytas, be to, šiose nuotraukoje veidrodėlis neužlipintas lipnia juosta. Šios aplinkybės sudaro pagrindą prielaidai, kad nukentėjusiojo automobilį apgadino ne apeliantas. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi G. N. parodymais, jog apeliantas jam neva teigęs, kad nukentėjusysis per plačiai važiuoja, nes šie duomenys nepatvirtinti bylos medžiaga. Dėl visų šių aplinkybių teismas padarė neteisingą išvadą, kad apeliantas matė nukentėjusiojo automobilį vairuojamą G. N., todėl negalėjo nejausti kontakto ir nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas pažeidė KET 9 p., 125 p. reikalavimus ir padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą. Surinkta duomenų visuma nepatvirtina apelianto kaltės dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo, todėl byla šioje dalyje turi būti nutraukta. Jo manymu teismas nepagrįstai taikė atsakomybę pagal ATPK 130 str. Pažymima, jog šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, tačiau šis požymis nenustatytas. Būtinas objektyviosios pusės požymis šiuo atveju yra įvykęs eismo įvykis ir padaryta žala, tačiau surinkti duomenys nepatvirtina, kad 2013-11-06 14 val. (duomenys neskelbtini). Kaune buvo eismo įvykis, kurio metu apeliantas vairuodamas „VW LT 46“, v/n (duomenys neskelbtini), apgadino nukentėjusiojo transporto priemonę. Teismo išvada, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo objektyvumu ir nešališkumu yra neobjektyvi ir prieštarauja surinktiems įrodymams – pats nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos, nesėmė teisėtų veiksmų apginti savo pažeistą teisę į saugų eismą – įregistruoti įvykį KET nustatyta tvarka. Nukentėjusysis pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos ir vykdamas pasiaiškinti su vairuotoju, kuris kliudė jo automobilį savavaldžiavo – neatsiklausus jo įvažiavo į privačią valdą, grasino susidorojimu, dėl ko net kreipėsi į policiją.

Skunde teigiama, jog byloje surinktų duomenų visuma nepatvirtina apelianto kaltės dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo, teismo nutartis grindžiama prieštaringais įrodymais. Nesant byloje objektyvių duomenų apie tai, kad apeliantas suprato, jog jis susijęs su eismo įvykiu ir sąmoningai iš jo pasišalino, vadovaujantis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai), administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.

V. K. apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Apeliantas neigia savo kaltę ne tik tyčia pasišalinus iš įvykio vietos, tačiau ir sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo padaryta žala svetimam turtui. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau subjektyvus apelianto požiūris į teismo įrodymų vertinimą nėra pagrindas konstatuoti, kad nutarimas nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus ir nustatė, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė bylai reikšmingai aplinkybes ir išanalizavo įrodymus. Teismo išvados pagrįstos surinktų duomenų visumos analize ir vertinimu, ATPK 284 str., 257 str. nuostatos nepažeistos, todėl skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. V. K. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus. Nuobaudos skirtos teisingai.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyta atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji šio pažeidimo sudėties požymiai apelianto veikoje įrodyti eismo įvykio vietos schema (b. l.2), fotolentelėmis (b. l. 3-6), pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. l. 7,8), transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b. l. 11), G. N. paaiškinimais (b. l. 10) bei jo parodymais teisme, pareigūnų parodymais teisme bei iš dalies paties apelianto paaiškinimais bei parodymais teisme. Eismo įvykio aplinkybės užfiksuotos pagal nukentėjusiojo paaiškinimus. Jis nuosekliai teigė, tiek paaiškinimuose, tiek ir teisme, jog jam važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve savo eismo juosta, kuo dešiniau kelio krašto, su VW markės automobiliu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), iš priešais atvažiuojantis automobilis taip pat VW markės, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė jo vairuojamos transporto priemonės veidrodėlį ir iš įvykio vietos pasišalino. Šiuos paaiškinimus bei parodymus patvirtina eismo įvykio vietos schema, kurioje pažymėtos šukės (duomenys neskelbtini) gatvėje, bei fotolentelės – (b. l. 3,5,6), iš kurių matyti, jog apgadintas automobilio galinio vaizdo kairės pusės veidrodis – ant išorinės dalies matosi braukimo žymės, sudaužytas pats veidrodis. Iš pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog pareigūnams nukentėjusysis nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, nurodė, jog nukentėjusiojo automobilį kliudė VW markės automobilis, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš įvykio vietos pasišalino. Nors skunde teigiama, jog rašytiniuose dokumentuose nevienodai nurodoma nukentėjusiojo automobilio markė – vienoje vietoje „VW Caravelle“, kitoje „VW Multivan“, tačiau tai nesuteikia pagrindo abejoti šių rašytinių duomenų tikrumu ir patikimumu, nes visur analogiškai nurodoma, jog tai buvo būtent VW tipo automobilis ir visur be išimties nurodoma, jog nukentėjusiojo automobilio valstybinis numeris buvo (duomenys neskelbtini). Tokiu numeriu gali būti tik vienas automobilis. Be to, iš fotolentelės Nr. 3 matyti, jog būtent VW tipo automobilis su tokiu numeriu nufotografuotas kaip apgadintas, matosi išdaužtas veidrodėlis bei fotolentelėje Nr. 4 - braukimo žymė ant išorinio veidrodėlio paviršiaus. Ir nors matyti, jog fotolentelėje Nr. 1 veidrodėlis užklijuotas lipnia juosta, neryškus matavimo juostos vaizdas, nuotrauka daryta tamsiu paros metu, o fotonuotraukos nr. 3, 4, darytos šviesiu paros metu, veidrodėlis lipnia juosta neužklijuotas, tačiau nuotraukoje Nr. 4 matyti, jog ant galinio vaizdo kairės pusės veidrodėlio yra ta pati braukimo žymė kaip ir nuotraukoje Nr. 1, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tai skirtingi automobiliai. Be to, Transporto priemonės apžiūros aktas (b. l. 11) patvirtina, jog buvo apžiūrėtas apelianto automobilis „VW LT 46“ ir nustatyta braukimo žymė ant kairės pusės galinio vaizdo veidrodžio, kurios pobūdis ir aukštis tiksliai atitinka „VW Caravelle“ apgadinimo pobūdį ir aukštį. Nors nenurodytas „VW Caravelle“ identifikacinis numeris šiame akte, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ši transporto priemonė buvo apžiūrėta iš karto sekančią dieną po įvykio, ją apžiūrėjo tas pats specialistas, kaip ir daręs VW v/n (duomenys neskelbtini) nuotraukas bei užpildęs tarnybinį pranešimą (b. l. 7), iš kurio matyti, jog minėtame akte nurodyti apgadinimai nustatyti ir lyginti būtent su automobilio, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimais. Detaliai aprašyti ir matavimų rezultatai. Tad įvertinus šių duomenų visumą, teismui nekyla abejonės, jog duomenys, kuriais rėmėsi teismas, yra patikimi, jie fiksavo būtent administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto įvykio pasekmes ir tai neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus ir suteikia pagrindą tikėt jo parodymais, kad jis važiavo savo eismo juosta, buvo pasitraukęs dešiniau, tuo tarpu apeliantas nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, tuo pažeidė KET 9 p, 125 p. reikalavimus, dėl to savo vairuojamos transporto priemonės galinio vaizdo veidrodėliu užkabino nukentėjusiojo transporto priemonės galinio vaizdo veidrodėlį ir jį sugadino. Išvada dėl to, kad KET reikalavimus pažeidė būtent V. K., darytina taip pat įvertinus ir eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotą šukių išsidėstymą ir pareigūno A. P. parodymus teisme (b. l. 30), iš kurių matyti, kad šukės užfiksuotos 0,7 m atstumu nuo kelio krašto tos pusės, kuria važiavo nukentėjusysis. Tai tik patvirtina G. N. parodymus, kad jis stengėsi važiuoti kuo dešiniau, ir susidūrimas įvyko G. N. kelio pusėje. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyta tiksli eismo įvykio vieta, tačiau tai nebuvo esminis trūkumas sukliudęs teismui priimti teisingą sprendimą. Iš bylos duomenų visumos – eismo įvykio vietos schemos, tarnybinių pranešimų, nukentėjusiojo paaiškinimo matyti, jog kalba eina apie įvykį, buvusį 2013-11-06 apie 14 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje. Apeliantas neneigia tokiu metu važiavęs minėta gatve ir neneigia supratęs kaltinimo esmę. Tai, kad bylos duomenyse nurodoma skirtinga (duomenys neskelbtini) gatvės vieta – prie Namo Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esminės reikšmės neturi. Tai nelaikytina įrodymų prieštaringumu, nes šie namai yra labai netoli vienas kito ir apytiksliai apibūdina tą pačią eismo įvykio vietą. Eismo įvykio vieta nustatyta iš jau anksčiau aptartų duomenų visumos, todėl tai, kad nukentėjusysis taip pat buvo pasitraukęs iš eismo įvykio vietos, nesukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylos ir priimti teisingą sprendimą. Remiantis aukščiau aptartais duomenimis darytina išvada, jog V. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą.

Apeliantas skunde taip pat ginčija kaltę dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo, tačiau aukštesnės instancijos tesimas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl šios veikos taip pat nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Teismų praktikoje eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Kaip jau aptarta anksčiau, byloje pagrįstai nustatyta, jog V. K. buvo neatsargus, pažeidė KET 9 p., 125 p. reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, buvo apgadintas G. N. automobilis. Byloje G. N. paaiškinimais, o taip pat ir paties apelianto paaiškinimais, parodymais neginčytinai nustatyta, jog V. K. iš karto po įvykio nesustojo, iš įvykio vietos nuvažiavo, t. y. pasišalino. Tad byloje neabejotinai nustatyti objektyvieji šios veikos požymiai - eismo įvykis, tai, kad apeliantas buvo eismo įvykio dalyvis ir kaltininkas, dėl jo sukelto įvykio buvo padaryta žala svetimam turtui ir apeliantas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tuo pažeidė KET 232 p. reikalavimus pasilikti įvykio vietoje ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją, o jei dėl įvykio nesutariama, kviesti policiją. Apeliantas ginčija kaltę, teigia, jog jis jokio kontakto nejuto, nematė, todėl jokio pažeidimo nepadarė. Šie apelianto aiškinimai prieštarauja apylinkės teisme ištirtų įrodymų visumai. Tiek eismo įvykio vietos schemoje, tiek ir fotolentelėse užfiksuota, jog kontakto metu buvo sudaužytas nukentėjusiojo automobilio kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, įvykio vietoje rasta šukių, kas rodo, jog kontaktas buvo žymus, dužo stiklai. Eismo įvykio mechanizmas rodo, jog kontaktą apeliantas neabejotinai jautė ir matė, nes liestasi vairuotojo pusėje buvusiais galinio vaizdo veidrodėliais, kurie nuolat yra vairuotojo stebėjimo zonoje. Be to, G. N. patvirtino, jog nuvykus paskui kaltininko automobilį, V. K. pasakė, kad tai nukentėjusysis per plačiai važiuoja, kas tik patvirtina, jog apeliantas iš tiesų prasilenkė su G. N. vairuojamu automobiliu. Esant šioms aplinkybėms, priešingai nei skunde teigia apeliantas, teismas pagrįstai konstatavo, jog V. K. negalėjo nejausti automobilių kontakto. Be to, kaip matyti iš G. N. paaiškinimų ir parodymų, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo, nukentėjusysis siekė išsiaiškinti įvykio aplinkybes be policijos įsikišimo, tačiau V. K., nukentėjusiajam jį susiradus, tai daryti vengė. Todėl esant duomenims, jog V. K. neabejotinai matė ir jautė kontaktą, tačiau iš eismo įvykio vietos išvažiavo, vengė aiškintis įvykio aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, jog V. K. iš įvykio vietos pasitraukė sąmoningai, tyčia, todėl V. K. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 130 str. 1 d.

Nuobaudos pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. skirtos teisingai, nepažeidžiant šio kodekso 20 str., 30 str. reikalavimų, atsižvelgus į padarytų pažeidimų pobūdį, asmenybę, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam skirta administracinė nuobauda). Pažeidėjui pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. skirtos vos didesnės nei sankcijos minimumas nuobaudos, todėl nelaikytina, jog jos per griežtos ar neatitinka pažeidimų pobūdžio. Pagrindų taikyti šio kodekso 30¹ straipsnio nuostatas nėra.

Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį nei keisti, nei naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimą nepakeistą ir V. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.