Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės, Svajūno Knizlerio,

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžiu pakeista bausme (penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimu) bei apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 120 MGL dydžio bauda bei L. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m balandžio 24 d., taip pat visiškai atlikta bausmė pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 14 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžiu.

Iš L. B. priteista nukentėjusiajai L. K. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 120 Eur teisinių paslaugų išlaidoms apmokėti.

Nukentėjusiajai L. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Civilinio ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys dėl 1 598,70 Eur žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu, 2005 m. balandžio 27 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, atgabeno prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dvi pramoninės gamybos „F-1“ tipo kovines-gynybines skeveldrines rankines granatas su joms skirtais „UZRGM“ tipo degtuvais, užpildytas didelės sprogstamosios galios sprogmenimis – brizantine sprogstamąja medžiaga – trotilu, ir apie 2.40 val., žinodamas, kad gyvenamajame name yra daugiau žmonių, laužtuvu išdaužė nurodyto gyvenamojo namo kambario, kuriame miegojo P. K., lango stiklą, įmetė į tą kambarį granatas, kurioms sprogus nukentėjusiajam P. K. padarė sprogdintines žaizdas krūtinėje, dešinėje kojoje su dešinio šeivikaulio lūžimu, kiauryminę sprogdintinę žaizdą pilve su skrandžio, kepenų sužalojimų lydimu kraujo susikaupimo pilvaplėvės ertmėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais L. B. neteisėtai disponavo didelės sprogstamosios galios sprogmenimis ir pasikėsino nužudyti P. K. kitų žmonių, t. y. nukentėjusiosios L. K. ir jų dviejų vaikų, gyvybei pavojingu būdu, tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam P. K. buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicinos pagalba.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Tokie apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, L. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurios teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 253 straipsnio 2 dalį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo nesutikti. Nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet ir pateiktas aiškus įrodymų vertinimas, išsamiai argumentuota, kodėl atmetami L. B. parodymai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl L. B. veikos aplinkybių, jo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, lygindamas juos tarpusavyje, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, ko pasėkoje pagrįstai pripažino, jog byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti L. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes ir L. B. kaltei konstatuoti. Priešingai, būtent apeliaciniame skunde kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ginčijamas suteikiant išskirtinę reikšmę nuteistojo parodymams, juos besąlygiškai laikant patikimais ir teisingais, neatsižvelgiant į akivaizdžius prieštaravimus nustatytoms bylos aplinkybėms ir surinktiems įrodymams. Be to, ginčijant nuteistojo kaltę apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kurie pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paneigti. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

8. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 253 straipsnio 2 dalį L. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo didelės sprogstamosios galios sprogmenimis ir pasikėsino nužudyti P. K. kitų žmonių, t. y. nukentėjusiosios L. K. ir jų dviejų vaikų, gyvybei pavojingu būdu, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam P. K. buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicinos pagalba, o būtent: veikdamas bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu, neteisėtai, neturėdamas leidimo, atgabeno prie gyvenamojo namo dvi pramoninės gamybos „F-1“ tipo kovines-gynybines skeveldrines rankines granatas ir žinodamas, kad gyvenamajame name yra daugiau žmonių, apie 2.40 val., laužtuvu išdaužė kambario, kuriame miegojo P. K., lango stiklą, įmetė į tą kambarį granatas, kurioms sprogus nukentėjusiajam P. K. buvo padaryti sužalojimai, vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

9. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas – tai tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Nužudymą kvalifikuojantis požymis – kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu konstatuojamas, kai asmuo nužudomas tokiu būdu, kuris kelia pavojų aplinkiniams. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, tai turi suvokti ir kaltininkas. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis). Toks pasikėsinimo apibrėžimas suponuoja kaltininko siekį, kad atsirastų BK numatyti padariniai, t. y. jo tiesioginę tyčią. Veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, kai darydamas pavojingą veiką kaltininkas suvokia pavojingą jos pobūdį, numato kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika ir nori konkrečiai vienoje BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių. Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį turi būti atsižvelgiama į visas padarytos veikos aplinkybes: nužudymo įrankius ir būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš jį ir po jo.

10. L. B. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino. Nuteistasis parodė, kad pažįstamas verslininkas A. K. paklausė, ar jis negali padėti, L. B. nesigilino, ką reikės daryti, bet suprato, jog reikės išdaužyti langus kažkokiam asmeniui, su kuriuo buvo nesutarimų, todėl paprašytas atvažiavo prie prekybos centro, kur jo jau laukė nepažįstamas vaikinas, jie kartu nuvažiavo iki įvykio vietos, atėjo prie namo, kaip suprato namie nieko nebuvo, šviesos viduje nedegė, kartu buvęs vaikinas irgi sakė, kad name nieko nėra. Tada L. B. su vaikino duotu laužtuvu išdaužė langą, po ko jam vaikinas perdavė kažkokį daiktą, pažiūrėjęs suprato, kad tai granata, todėl iš karto ją grąžino, o vaikinas įmetė granatą per langą. Pasigirdus sprogimui, L. B. pradėjo bėgti, ranką tikriausiai susižeidė dauždamas langą, bėgdamas galėjo atsiremti į kieme stovėjusį automobilį.

11. Nors L. B. neigė savo kaltę bei tvirtino granatos į namo vidų per išdaužtą langą nemetęs, o jo veiksmai ir tyčia apsiribojo tik lango išdaužimu, tačiau visi objektyvieji ir subjektyvieji nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai yra neginčijamai įrodyti, o aukščiau išdėstyti nuteistojo parodymai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų įvykio aplinkybių.

11.1. Nuteistasis L. B. neginčija byloje nustatytų P. K. sužalojimo aplinkybių, t. y. kad P. K. buvo sužalotas į kambarį per išdaužtą langą įmestų dviejų granatų. Šias aplinkybes patvirtina ne tik apklaustų asmenų (P. K., L. K., D. G.) parodymai, bet ir įvykio vietos apžiūros protokole ir fotolentelėje užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 28-30, 31-38), 2005 m. rugpjūčio 16 d. specialisto išvada Nr. 3702, 4560, 6698, surašyta ištyrus įvykio vietoje rastų granatų skeveldras (1 t., b. l. 77-80). Nekyla abejonių ir dėl P. K. įvykio metu padarytų sužalojimų vertinimo. Specialisto išvadoje Nr. G2470/05(02) konstatuota, jog P. K. padarytos sprogdintinės žaizdos krūtinėje, dešinėje kojoje su dešinio šeivikaulio lūžimu, kiauryminė sprogdintinė žaizda pilve su skrandžio, kepenų sužalojimu, lydima kraujo susikaupimo pilvaplėvės ertmėje, dėl ko P. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (1 t., b. l. 101). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas L. G. patvirtino specialisto išvadą ir papildomai nurodė, kad laiku nesuteikus kvalifikuotos medicininės pagalbos nukentėjusysis būtų nukraujavęs ir miręs.

11.2. 2005 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 3701 konstatuota, kad biologiniai pėdsakai ant granatos žiedo ir granatos plunksnos bei kraujas ant gyvenamojo namo kieme stovėjusio automobilio variklio dangčio priklauso vienam vyrui (1 t., b. l. 53). 2016 m. liepos 25 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(3451)-IS1-4034 nustatyta, kad minėtų biologinių pėdsakų ir kraujo genotipai sutampa su L. B. genotipu (1 t., b. l. 58-59). Taigi, pagal bylos duomenis, bent vieną granatą iki sprogimo savo rankose laikė L. B..

11.3. Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji L. K. parodė, kad su vyru miegodavo namo pirmo aukšto svetainėje, kur nebuvo naktinių užuolaidų, antrame namo aukšte miegodavo vaikai, negalėdamas užmigti dėl sklindančios šviesos vyras išėjo miegoti į kitą kambarį. Liudytoja nurodė naktį prabudusi nuo dūžtančio stiklo garso, atsikėlusi pamatė iš kito kambario bėgantį vyrą, jam būnant tarpduryje nugriaudėjo sprogimas. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis P. K., kurio tyrėjui duoti parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje jam mirus, parodė, kad įprastai miegodavo svetainėje pirmame namo aukšte, bet tą naktį negalėdamas užmigti išėjo miegoti į kitą kambarį, kur kartais miegodavo, per miegus išgirdo du smūgius į lango stiklą bei kaip dūžta stiklai, pašoko iš lovos ir bėgo iš kambario, kai būdamas tarpduryje išgirdo sprogimą ir buvo sužalotas (1 t., b. l. 95-96). Liudytoja D. G. tiesiamajame posėdyje parodė, kad naktį pabudo išgirdusi dūžtantį stiklą, greitai atsikėlė ir priėjo prie lango, tada išgirdo sprogimą ir pamatė iš kaimynų kiemo išbėgančius du vyriškius. Aukščiau nurodytoje specialisto išvadoje Nr. 3702, 4560, 6698 taip pat aprašytas įvykio metu panaudotų granatų susprogdinimo mechanizmas – ištraukus žiedą su kaiščiu-saugikliu, granata metama į taikinio pusę, apytiksliai po 3,2-4,2 s įvyksta sprogimas.

11.4. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų, sprogimas pasigirdo netrukus po lango išdaužimo. Kambaryje buvęs P. K. nuo lango išdaužimo iki sprogimo momento spėjo tik pašokti iš lovos ir nubėgti iki kambario durų, kas vertintina kaip pakankamai mažas laiko tarpas, atitinkantis specialisto išvadoje nurodytą 3-4 sekundžių laiko intervalą nuo granatos žiedo ištraukimo iki granatos sprogimo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei vienas iš apklaustų asmenų, tame tarpe ir pats L. B., nenurodė, kad buvo du sprogimai, iš ko galima spręsti, jog į kambarį granatos buvo įmestos ir sprogo tuo pačiu metu. Atsižvelgdamas į nustatytas sprogimo aplinkybes, granatos konstrukciją ir įvertinęs galimybes vienu metu ištraukti abiejų granatų žiedus bei jas įmesti per išdaužtą langą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė L. B. iškeltą versiją, kad išdaužus langą jam duotą granatą L. B. grąžino kartu buvusiam bendrininkui, kuris ir įmetė abi granatas per išdaužtą langą. Apeliacinio skundo teiginiai, jog ir vienas asmuo galėjo įmesti abi granatas, tėra niekuo nepagrįsti nuteistojo samprotavimai, kurie neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

11.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nėra nustatyta L. B. tyčia nužudyti P. K.. Nors byloje nėra paneigta, jog L. B. nepažinojo P. K., taip pat galimai nežinojo, kodėl su P. K. buvo siekta susidoroti, tačiau tai nešalina L. B. kaip vykdytojo baudžiamosios atsakomybės. Kaip ir nepaneigia L. B. kaltės tai, jog pats P. K. ikiteisminio tyrimo metu manė, kad jo nužudymą galėjo užsakyti buvusi sutuoktinė ar jos motina. Nukentėjusioji L. K. nurodė, kad išdaužtas langas buvo su trimis stiklo paketais, P. K. nurodė, kad girdėjo du smūgius į langą, iš ko galima spręsti, jog iš pirmo smūgio lango išdaužti nepavyko. L. B. veiksmai, siekiant ne tik suskaldyti stiklo paketus, bet juos visiškai išdaužti rodo, kad L. B. ir kartu buvusio nenustatyto bendrininko veiksmai buvo nukreipti ne į turto sugadinimą, bet buvo tikslingai siekiama pašalinti kliūtį, trukdančią įmesti granatą. Tai, kad buvo pasirinkta granatas įmesti būtent į tą kambarį, kuriame tą naktį miegojo P. K., ir kad buvo įmesta ne viena, o dvi granatos, taip pat patvirtina L. B. ir jo bendrininko kryptingus veiksmus siekiant ne tik pagąsdinti P. K. ar sugadinti turtą, bet jį nužudyti.

11.6. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, tiek L. B., tiek jo bendrininko veiksmai buvo kryptingi ir suderinti. Tai paneigia bet kokias apeliaciniame skunde keliamas abejones, jog neva L. B. nežinojo apie galimą granatų panaudojimą bei tarėsi tik dėl langų išdaužimo, taip pat atmetami kaip nepagrįsti apelianto teiginiai apie tariamą kartu buvusio bendrininko susitarimo ribų peržengimą (vykdytojo ekscesą).

11.7. Negalima sutikti su L. B. teiginiais neva jis nežinojo apie namo viduje buvusius žmones. Nuteistasis neabejotinai matė namo kieme stovėjusį automobilį, o šviesos namo viduje nedegė, nes vėlyvu nakties metu visi jame buvę asmenys miegojo.

12. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog L. B., veikdamas bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu, pagal išankstinį susitarimą išdaužė su laužtuvu gyvenamojo namo kambario lango stiklą, per kurį kartu su nenustatytu bendrininku įmetė neteisėtai atsigabentas dvi granatas. Nekyla abejonių, kad taip veikdamas L. B. suvokė savo veikos pavojingumą P. K. gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę P. K.. Granatoms sprogus P. K. buvo padaryti pavojingi gyvybei sužalojimai, bet dėl laiku ir kvalifikuotai suteiktos medicinos pagalbos P. K. nemirė. Be to, pasirinktu būdu pasikėsinus nužudyti P. K., kilo reali grėsmė kituose kambariuose miegojusių P. K. sutuoktinės ir vaikų gyvybėms, kadangi įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo pridedamoje fotolentelėje užfiksuota, kad dėl sprogimo buvo padaryta žala ir kitose namo patalpose. Keliamą grėsmę kitų asmenų gyvybėms neabejotinai suvokė ir nuteistasis. Todėl L. B. pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 253 straipsnio 2 dalį.

13. Papildomai pažymėtina, jog skundžiame nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl atsisakymo duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, parodymų davimo tik bylą nagrinėjant teisme, teistumo už panašaus pobūdžio veikas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ne tik nepagrindžia L. B. kaltės, bet iš viso net nėra tinkami apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti, tačiau tai savaime nedaro nuosprendžio neteisėto, kadangi byloje surinkta pakankamai kitų duomenų nuteistojo kaltei pagrįsti.

14. Taip pat atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bausmių bendrinimo ir subendrintos bausmės skyrimo.

14.1. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

14.2. Skirdamas nuteistajam bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe (BPK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), padarytas baigtas sunkus nusikaltimas bei pasikėsinta padaryti labai sunkų nusikaltimą, nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos pasėkoje P. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tuo pačiu sukeliant realią grėsmę ir aplinkiniams, po nusikaltimų padarymo L. B. buvo teistas už kitas nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, kardomojo kalinimo vietoje ir buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnametį vaiką, taip pat atsižvelgta į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo yra praėję daugiau nei 12 metų.

14.3. Įvertinęs visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas paskyrė už kiekvieną nusikalstamą veiką L. B. nežymiai už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės minimumą didesnes laisvės atėmimo bausmes, kurios negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą.

14.4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nedetalizavo, kokiu pagrindu bendrina skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Taigi, net ir tuo atveju, kai pagal ankstesnį nuosprendį paskirtą bausmę kaltininkas jau yra atlikęs, tai nėra kliūtis subendrinti bausmes, nes atlikta bausmė įskaitoma į subendrintos bausmės laiką. Kadangi po byloje nagrinėjamų nusikaltimų, padarytų 2005 m. balandžio 27 d., L. B. buvo teistas už vėliau padarytas nusikalstamas veikas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžiu, ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai subendrino minėtu nuosprendžiu ir baudžiamuoju įsakymu paskirtas bausmes su skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Bendrindamas bausmes pirmosios instancijos teismas pagrįstai Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę apėmė, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžiu, paskirtą bausmę iš dalies sudėjo. Nuteistasis L. B. nepagrįstai nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 120 MGL dydžio bauda Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi buvo pakeista į 60 parų areštą, kadangi pastaroji nutartis Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo panaikinta (2 t., b. l. 83-85).

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.