Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Jukonus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo UAB „Jukonus“ ieškinį atsakovui Latvijos įmonei SIA „Melina-N“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas, CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu atsisakydamas priimti ieškovo UAB „Jukonus“ ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, laikė, jog 2004-07-07 šalių sutarties 4 punkto 4 dalis – susitarimas, kad visi ginčai ir nesutarimai, susiję su šia sutartimi, bus sprendžiami Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme – yra niekinė ir negaliojanti (konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo susitarimo dėl jurisdikcijos, nes Lietuvos Respublikos ūkinis teismas yra likviduotas ir jo veikla nutraukta nuo 1998-09-01), bei rėmėsi 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr.44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ 2 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, jog valstybėje narėje turintiems buveinę asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose (byla atsakovui, kurio buveinė yra Latvijos Respublikoje, keltina Latvijos Respublikos teismuose), padaręs išvadą, kad ieškovo ir atsakovo ginčas neatitinka nei vieno Reglamente nustatyto jurisdikcijos kriterijaus, dėl kurio šalių ginčas turėtų būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose. Apeliantas (ieškovas UAB „Jukonus“) nesutinka su tokia išvada, laikydamas, kad teismas neįvertino, jog 2004-07-07 šalių sutarties 4 punkto 4 dalyje yra įtvirtintas susitarimas, jog byla bus nagrinėjama pagal ieškovo buvimo vietą, netyrė, ar pagal Reglamento 3 straipsnį byla gali būti keliama, taikant II skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles dėl specialios jurisdikcijos. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta.

Pagal CPK 782 straipsnį bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos teismingumas nustatomas, vadovaujantis CPK normomis ir 2000-12-22 Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“. Pagal Reglamento 2 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį teismingumo principą bylos teismingos atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismui. Atsakovas nėra įregistruotas Lietuvos juridinių asmenų registre ir jo buveinė yra ne Lietuvoje (CK 2.63, 2.66 straipsniai). Teismas nenustatė specialios jurisdikcijos (CPK 787 str. 1 d. 3 p., Reglamento 5 str. 1 d. b p.), taip pat šalių raštu sudarytą susitarimą ginčus spręsti Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme pripažino niekiniu. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria.

Ieškovas atskirajame skunde be pagrindo nesutinka su teismo išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo susitarimo dėl jurisdikcijos, t.y. kad šalių susitarimas (2004-07-07 šalių sutarties 4 punkto 4 dalis) visus ginčus ir nesutarimus, kylančius iš minėtos sutarties, perduoti spręsti Lietuvos Respublikos ūkiniam teismui yra ir sutarties sudarymo metu buvo neįvykdomas, todėl niekinis ir negaliojantis. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo išvada, kad šalių susitarimas laikytinas niekiniu ir nepripažintinu, kartu pažymi, jog niekinis šalių susitarimo pobūdis yra akivaizdus, t.y. akivaizdu, kad toks susitarimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes Lietuvos Respublikos ūkinis teismas yra likviduotas ir jo veikla nutraukta nuo 1998-09-01, o šalys, kurioms, kaip juridiniams asmenims taikomas griežtesnis žinojimo standartas, turėjo žinoti šią aplinkybę. Dėl to nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šalių susitarimo dėl jurisdikcijos negaliojimo faktą ex officio, nes yra akivaizdu, kad, šalims, sudarant 2004-07-07 sutartį, Lietuvos Respublikoje ūkinis teismas neveikė jau eilę metų.

Apeliantas neginčija, kad tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties pagrindu 2004-05-01 tapo Europos Sąjungos nare. ES institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis I”. Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams; valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Juridinio asmens buvimo vietos apibrėžimas yra Reglamento 60 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju atsakovo SIA „Melina-N“ buvimo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl byla Lietuvoje galėtų būti iškelta tik esant specialiajai ar išimtinei jurisdikcijai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė specialiosios, išimtinės ar kt. jurisdikcijos, numatytos Reglamento II skyriaus 2-7 skirsniuose. Apeliantas, teigdamas priešingai, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Ieškovas atskirajame skunde be pagrindo tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netyrė Reglamento 5 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos bylų dėl sutartinių ginčų nagrinėjimo prievolės vykdymo vietos teismuose sąlygos. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekia ir, remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis prievolių vykdymą, ieškinyje formuluoja prašymą priteisti iš atsakovo 34503,42 Lt skolos ir 6210,62 Lt palūkanų, nes, ieškovo teigimu, atsakovas nepateisinamai ilgai delsia apmokėti už suteiktas prekes, todėl privalo atsakyti šalių sudarytoje sutartyje suderinta tvarka. Taigi, ieškinys atsakovui pareikštas dėl piniginės prievolės nevykdymo, o veiksmus, būtinus piniginei prievolei įvykdyti, atsakovas gali atlikti ir toje valstybėje narėje, kurioje jis veikia. Todėl Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktas netaikytinas, nes ginčas kilo ne dėl paslaugos teikimo, bet piniginės prievolės nevykdymo, o Reglamento 2 straipsnio nuostata dėl teismingumo pagal atsakovo (juridinio asmens) buvimo vietą reiškia, kad ir civilinės bylos dėl piniginių prievolių vykdymo nagrinėjamos Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje yra atsakovo (juridinio asmens) buvimo vieta. Kitų specialios ar išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindų pirmosios instancijos teismas nenustatė ir apeliantas nenurodė.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė duomenų apie šalių susitarimą spręsti ginčus Lietuvos Respublikoje, o specialiosios jurisdikcijos (CPK 787 str. 1 d. 3 p., Reglamento 5 str. 1 d.) nenustatyta, todėl ieškinys atsisakytinas priimti kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams (Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 str., CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokį ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.

Dėl kitų apelianto atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu apskųstajai nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.