- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-315/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Rūta Mickevičienė (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. V., O. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 213 str. 2 d., 260 str. 3 d., ir nuteistas:
pagal LR BK 213 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
pagal LR BK 260 str. 3 d. – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;
Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas O. B. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 25 netikras kupiūras po 200 eurų, kurias iki 2008 m. birželio 10 d., 21 val. 30 min., laikė savo namo (duomenys neskelbtini) II-ame aukšte, miegamojo kambario spintelėje prie lovos, kol kratos metu šiuos netikrus pinigus surado ir paėmė policijos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 213 str. 2 d.
A. V. taip pat nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su O. B. , nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo baltos spalvos miltelių, kurių bendroji masė yra 993,51 g., o jų sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 328,48 g., kuriuos laikė nenustatytoje vietoje, o 2008 m. birželio 10 d., apie 15 val. 50 min., motociklu „Suzuki GSX-R 750“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) atgabeno iki (duomenys neskelbtini), kur kelyje (duomenys neskelbtini), šalutiniame keliuke, apie 50 m. atstumu nuo autobusų stotelės (duomenys neskelbtini), perdavė aukščiau nurodytas psichotropines medžiagas O. B. , t. y. šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 3 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo nesutinkantis su šiuo nuosprendžiu, kadangi teismas netinkamai įvertino faktines bei teisines bylos aplinkybes ir nepagrįstai pripažino jį kaltu įvykdžius inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Pirmiausia tvirtina teismą pažeidus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, kadangi tinkamai neištirti bei neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, neatsižvelgta į jo argumentus, dėl ko teismas neteisingai pritaikė ir materialinės teisės normas, be to, nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, pagrindžiančių jo kaltę.
Apeliantas kategoriškai neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teigia, jog nuosprendis išimtinai grindžiamas telefoninių pokalbių bei trumpųjų žinučių išklotinėmis, kuriose neva užfiksuota informacija apie jo vykdomą nusikalstamą veiką. Atkreipia dėmesį, kad telefoniniuose pokalbiuose nė žodžiu neužsiminta apie narkotines medžiagas, jų įgijimą ar pardavimą, kas akivaizdžiai rodo, kad nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis. Akcentuoja, jog teismas darydamas vieną ar kitą išvadą privalo remtis neginčijamais įrodymais, o visos abejonės yra aiškinamos įtariamojo ar kaltinamojo naudai, kadangi priešingu atveju būtų grubiai pažeistas įrodymų vertinimas (LR BPK 20 str. 3 d., 4 d., 5 d.), kas ir įvyko šiuo atveju. Tvirtina teismą nesilaikius nekaltumo prezumpcijos principo, įrodinėjimo taisyklių bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Dėl LR BK 213 str. numatytos nusikalstamos veikos pažymių teismui objektyviai nurodęs aplinkybes, kuriomis gavo netikrus pinigus (eurus). Laikydamas namuose šiuos pinigus jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jie yra netikri, ką patvirtino ir teisme apklausti policijos pareigūnai, jo namuose atlikę kratą. Antai liudytojas K. P. parodė „man nekilo jokių abejonių ar įtarimų, kad pinigai netikri“, taip pat ir kiti policijos pareigūnai teigė, jog nebuvo galima suprasti, kad kratos metu rasti pinigai yra netikri. Apeliantas pabrėžia ir tai, jog pinigai nebuvo slepiami, o laikomi visiems prieinamoje vietoje, t. y. miegamojo spintelėje, ką vėlgi patvirtino pareigūnai A. R. ir K. P. . Tad šios aplinkybės rodo jo veiksmuose nesant tyčios, kadangi jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad laikomi pinigai gali būti netikri. Pažymi neneigęs pinigų buvimo fakto namuose bei aiškiai išdėstęs jų atsiradimo aplinkybes, tačiau teismas tokius jo parodymus įvertino kritiškai ir nepagrįstai traktavo juos kaip pasirinktą gynybinę taktiką.
Toliau skunde nuteistasis dėsto argumentus, susijusius su LR BK 260 str. 3 d. numatyta nusikalstama veika. Apeliantas kategoriškai tvirtina, jog nebuvo įrodytas jo dalyvavimas padarant šį nusikaltimą. Pažymi, jog teismo nuosprendis iš esmės buvo grindžiamas telefoninių pokalbių ir trumpųjų žinučių išklotinėmis, nors juose apskritai nekalbama apie narkotines medžiagas ar rengimąsi platinti, parduoti, t. y. jam pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas tik prielaidomis. Pabrėžia, jog nuteistasis O. B. teisme nepatvirtino, kad narkotines medžiagas įgijo būtent iš jo (teigė įgijęs kitoje vietoje ir iš kito asmens, kurio teismui negalėjo įvardinti). Apelianto manymu, tai rodo, jog teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Neigdamas teismo išvadas, atkreipia dėmesį, kad pokalbio tarp jo ir O. B. turinys rodo, kad jie kalbėjo apie žemės sklypo pirkimą – pardavimą (tą patvirtino tiek jis, tiek nuteistasis O. B. ). Nagrinėjant bylą teisme jis (apeliantas) teismui pateikė neginčijamus įrodymus, kad turi žemės sklypą, priklausantį motinai O. V. , tą sklypą norėjo parduoti, kadangi tuo metu sklypų kainos buvo aukštos, jie turėjo paklausą rinkoje. Šias aplinkybes, anot apelianto, patvirtina ir 2007-07-31 VĮ Registrų centro išduotas pažymėjimas bei jo pateiktas žemės sklypo planas. Byloje esantys telefoniniai pokalbiai aiškiai patvirtina, kad jų metu kalbėta tik apie žemės sklypą. Be to, tokius jo argumentus patvirtina ir protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, specialisto išvados (ant tyrimui pateiktų objektų ir jų viduje nenustatyti jo pirštų antspaudai ar kitos jam priklausančios dalelės). Kategoriškai neigia, jog (duomenys neskelbtini) vykusio susitikimo su O. B. metu, perdavė šiam narkotines medžiagas. Teisme apklausti policijos pareigūnai, kurie stebėjo jį bei kitą nuteistąjį O. B. , taip pat paneigė matę, jog narkotines medžiagas perdavė būtent jis, t. y. apeliantas (tai patvirtino liudytojai R. G. , V. L., V. G.). Sunkiai suprantamu vadina teismo argumentą, jog nors ir nepavyko užfiksuoti, kaip jis O. B. neva perduoda psichotropines medžiagas, tačiau kiti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad būtent jis perdavė metamfetaminą. Kitais įrodymais įvardijami telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolas bei priedas, kuriuose užfiksuoti pokalbiai tarp jo ir O. B. (daugiau jokių įrodymų nesurinkta).
Pabrėžęs, jog įstatymas draudžia teismui daryti hipotetines prielaidas, o kiekviena išvada turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais, nurodo pirmosios instancijos teismą šiuo atveju netinkamai įvertinus pateiktus įrodymus, pažeidus baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir neįgyvendinus esminio baudžiamojo proceso tikslo – ištirti nusikalstamas veikas, nustatyti jas padariusius asmenis ir svarbiausia užtikrinti, kad nebūtų nuteistas nekaltas asmuo. Be to, pažymi, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes išimtinai ne jo naudai, buvo šališkas. Apelianto įsitikinimu, byloje nesurinkti objektyvūs įrodymai, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl dėl jo turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo A. V. įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltė visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Visa tai leidžia kolegijai teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.
Iš nuteistojo A. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis prašo išteisinti dėl abiejų nusikalstamų veikų. Apelianto nuomone teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai pripažino jį kaltu. Kategoriškai neigdamas savo kaltę teigia, jog nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis ir tik telefoninių pokalbių bei trumpųjų žinučių išklotinėmis.
Pirmiausia kolegija aptars A. V. skundo argumentus dėl jo nuteisimo pagal BK 213 str. 2 d. Apeliantas bando įtikinti teismą, kad 25 netikras kupiūras po 200 eurų jis gavo iš nepažįstamo asmens, vardu S., kaip rankpinigius už automobilį Mercedes Benz, kurį ketino pirkti S., todėl jam nekilo jokių įtarimų, jog pinigai gali būti padirbti. Nuosprendyje yra išanalizuota, aptarta ir motyvuotai atmesta kaip nepasitvirtinusi A. V. teisme iškelta versija apie netikrų eurų atsiradimo jo namuose aplinkybes. Teismas apelianto iškeltą versiją atmetė kaip neįtikinamą, išgalvotą, sunkiai suvokiamą ir įvertino kaip gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nerealu, jog nepažįstamas asmuo, ketinęs pirkti iš nuteistojo automobilį (beje, kuris dar buvo remontuojamas) kaip rankpinigius būtų palikęs A. V. didelę pinigų sumą, t. y. 5000 eurų, nenurodęs šiam jokių savo anketinių duomenų, telefono numerio, neįforminęs rankpinigių davimo fakto bei nepatikrinęs duomenų apie tariamo sandorio dalyką, t. y. automobilio priklausomybę, jo vertę, tikslios dokumentų įforminimo datos ar rankpinigių sugrąžinimo sąlygų ir kita. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad apelianto pateikta versija atmesta pagrįstai ir įvertinta kaip tikslas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
A. V. neteisus tvirtindamas, jog teisme apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai patvirtino, jog jiems nekilo jokių abejonių, kad pinigai netikri. Apeliantas siekia įtikinti teismą, jog apklausti policijos darbuotojai teigė, kad nebuvo galima suprasti buvus netikrus pinigus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojai A. R. ir K. P. teisme tokių parodymų nedavė. Štai liudytojas A. R. paaiškino, kad ,,Eurai A. V. namuose buvo rasti antrame aukšte, miegamajame, spintelėje“, o K. P. - ,,Kad paimti eurai yra netikri, mums nekilo klausimų“ (t. 2, b. l. 162). Apeliantas vertindamas liudytojų parodymus išreiškia savo subjektyvią nuomonę apie duotus liudytojų parodymus, kuriuos jis įvertina kaip pareigūnų suvokimą apie tai, kad pinigai vizualiai neatrodė padirbti. Priešingai, nei teigia apeliantas, liudytojas K. P. kaip tik patvirtino, jog jis suvokė, kad eurai yra išties padirbti ir jiems nekilo jokių klausimų. Ta aplinkybė, kad eurai nebuvo slepiami (rasti miegamajame, spintelėje) dar nepatvirtina apelianto teiginio, jog jie vizualiai atrodė kaip tikri.
Apeliantas, kategoriškai neigdamas savo kaltę dėl psichotropinės medžiagos – metamfetamino neteisėto įgijimo, laikymo ir gabenimo teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis išimtinai grindžiamas telefoninių pokalbių bei trumpųjų žinučių išklotinėmis, kuriose nė žodžiu neužsiminta apie narkotines medžiagas. Kolegija pažymi, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog būtent A. V. motociklu atvežė psichotropines medžiagas, kurios vėliau buvo surastos A. B. automobilio bagažinėje. Negalima sutikti su apelianto skundo teiginiu, kad jo kaltė yra įrodyta tik telefoniniais pokalbiais ir trumpųjų žinučių išklotinėmis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. V. įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nė vieniems nesuteikė išskirtinės reikšmės. Įrodymai buvo įvertinti visumoje, o ne atskirai, jie buvo sugretinti, išanalizuoti, aptarti nuosprendyje ir motyvuotai atmesti tie, kurie nepasitvirtino.
Nuteistojo A. V. kaltumas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 3 d. įrodytas išsamiais ir nuosekliais liudytojų R. G. , V. L. , J. C. , V. G. parodymais, rašytiniais įrodymais apie narkotinių medžiagų suradimo faktą, specialisto išvada, protokolais dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Liudytojų V. L. , V. G. ir R. G. parodymais nustatyta, kad jie atlikdami operatyvinį tyrimą dėl neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo turėjo informacijos apie tai, kad A. V. iš (duomenys neskelbtini) ruošiasi gabenti į Vilnių didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Operatyvinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad anksčiau A. V. susitikinėjo su O. B. prie kavinės ,,Duomenys neskelbtini“, esančios (duomenys neskelbtini). Sužinoję, jog 2008-06-10 jie susitiks ,,<...> kur visada“ (t. 1, b. l. 46), policijos darbuotojai nuvyko prie kavinės ,,Duomenys neskelbtini“ ir pamatę automobilį ,,Mercedes Benz“ (juo atvyko A. B.) bei motociklą ,,Suzuki“, kuriuo atvyko A. V. , juos pasekė. Abi transporto priemonės stovėjo apie 50 metrų atstumu nuo autobusų sustojimo ,,Duomenys neskelbtini“, automobilio bagažinė buvo atidaryta, o prie jos stovėjo A. V. su O. B. . Pajudėjus abiems transporto priemonėms, buvo sulaikytas automobilis, kurio bagažinėje rastas polietileninis maišelis su baltos spalvos milteliais (t. 2, b. l. 162-170).
Nors policijos darbuotojai paties narkotinių medžiagų perdavimo fakto nematė, tačiau aukščiau nurodyti liudytojai patvirtino, kad prie automobilio bagažinės pašalinių žmonių, išskyrus nuteistuosius, nestovėjo, todėl daroma pagrįsta išvada, kad O. B. polietileninį maišelį su psichotropinėmis medžiagomis perdavė ne kas kitas, o A. V. .
Nuteistasis A. V. ikiteisminiame tyrime atsisakęs duoti parodymus, teisme tvirtino, kad susitikimo metu (duomenys neskelbtini) jis O. B. perdavė žemės sklypo dokumentų kopijas, tačiau ši jo versija nepasitvirtino, nes tuoj pat sulaikius O. B. automobilį, jokių žemės sklypo dokumentų nei jų kopijų nebuvo rasta. Svarbi ta aplinkybė, jog apelianto versijos nepatvirtino ir nuteistasis O. B. . Esant šiems duomenims, pirmosios instancijos teismas atmetė A. V. parodymus ir sugalvotas versijas apie O. B. ketinimą pirkti žemės sklypą ir neva žemės sklypo dokumentų kopijų perdavimo jam, juos išanalizavo, aptarė nuosprendyje ir pagrįstai atmetė kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kolegija iš naujo neanalizuos rašytinių įrodymų, tarpe jų ir telefoninių pokalbių faktų bei nuteistųjų bendravimo atvejų SMS žinutėmis, nes šie duomenys yra išsamiai ištirti pirmosios instancijos teismo, aptarti ir įvertinti nuosprendyje, tačiau dar kartą atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepatikėjo naiviu ir išgalvotu A. V. aiškinimu (apie tai nurodoma ir jo skunde) neva pokalbiai tarp jo ir O. B. vyko tik dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad minėtą aplinkybę patvirtino ir nuteistasis O. B. , nes teisiamajame posėdyje išklausius telefoninių pokalbių, šis pareiškė: ,,Nepatvirtinu, kad čia kalbėjome apie žemę, nenoriu meluoti teismui“ (t. 2, b. l. 174).
A. V. siekdamas teismą įtikinti, jog telefonu su O. B. kalbėjo tik apie žemės sklypo pardavimą, pateikė teismui žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2007-07-16 tarp I. A., S. A. ir O. V. (apelianto teigimu – jo motinos, tačiau giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nepateikė) dėl 0,8800 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. 2007-07-31 žemės sklypas (žemės ūkio paskirties) 1619 Lt vertės įregistruotas nuosavybės teise O. V. vardu. Nuteistojo A. V. skundo teiginiai apie tai, kad teismas netinkamai įvertino šiuos dokumentus bei telefoninių pokalbių faktus, yra atmestini. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir pažymėjimas tik patvirtina žemės sklypo įsigijimo faktą ir sklypo įregistravimą nekilnojamojo turto registre O. V. vardu.
Pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog O. V. ruošėsi paduoti šį žemės sklypą ir įgaliojusi A. V. tai padaryti. Nenustatytas ir pirkėjas, kuris neva ruošėsi sklypą nupirkti. Iš nuteistojo O. B. parodymų, duotų teisme, matyti, kad jis nebuvo nuoseklus viso proceso metu. Apklausos pradžioje pripažinęs, jog pokalbis telefonu su A. V. vyko apie žemės pardavimą, vėliau tą aplinkybę paneigė paaiškinęs, jog jis negali pasakyti, kas jam pardavė narkotikus, nes jam ir jo šeimai grasinama, todėl bijodamas dėl šeimos saugumo, ikiteisminio tyrimo metu davė visiškai kitokius parodymus, tačiau nenorėdamas teismui meluoti, paneigė, kad telefonu kalbėjo apie žemės pardavimą (t. 1, b. l. 208, t. 2, b. l. 172-174). Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai patikėjo O. B. ir atmetė išgalvotą A. V. versiją kaip nepasitvirtinusią, kadangi O. B. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Protokolu dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir telefoninių pokalbių suvestinėmis nustatyta, kad A. V. ir O. B. užšifruotai kalba apie narkotines ir psichotropines medžiagas jas įvardindami ,,mažu sklypu“, ,,pilnu hektaru“, ,,trijų hektarų sklypu“, ,,vienu hektaru“ (t. 1, b. l. 42-46). Iš protokolo ir pokalbių turinio matyti, kad vienos valandos bėgyje A. V. su O. B. bendravo labai intensyviai, vienas kitą ragino kuo skubiau pasimatyti ir nutarė susitikti ,,<...> kur visada“. Be to svarbu tai, jog kalbėdami neva apie žemės sklypą jie nurodo kainą ,, ,,<...> po septynis su puse“ (t. 1, b. l. 45), kas reiškia narkotinių, psichotropinių medžiagų kainą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuoj pat po nuteistųjų susitikimo momento apžiūrėjus O. B. vairuojamą automobilį ,,Mercedes Benz S 320“ nebuvo surastos žemės sklypo dokumentų kopijos, kurias, anot apelianto, perdavė susitikimo metu O. B. (t. 1, b. l. 4-11). Akivaizdu, kad jokių dokumentų automobilyje ir nebuvo galima surasti, nes A. V. dokumentų O. B. neperdavė. O. B. teigimu, A. V. jam dokumentus tik parodė, jis pažiūrėjo ir pasakęs, jog tai jo nedomina, nuvažiavo.
Aplinkybę, kad A. V. susitikimo metu nieko neperdavė O. B. , patvirtino liudytojai R. G. , V. L. ir V. G. , sekę nuteistuosius ir stebėję jų susitikimo (duomenys neskelbtini) momentą.
Teismas kaip nepasitvirtinusią atmetė ir O. B. versiją apie tai, kad psichotropines medžiagas jis nupirko iš pažįstamo (jo anketinius duomenis atsisakė nurodyti) prie prekybos ir pramogų centro ,,Akropolis“. Ši versija buvo ištirta teisiamajame posėdyje ir motyvuoti atmesta (t. 2, b. l. 191-193). Kad O. B. išgalvojo nurodytą versiją siekdamas neišduoti A. V. , patvirtina jo paties parodymai teisiamajame posėdyje, kuomet jis pareiškė negalintis pasakyti, kas konkrečiai jam pardavė narkotikus, kadangi yra grasinama jam ir šeimai. Be to, pagarsinus O. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis paaiškino, kad visas aplinkybes jis dėstė painiai dėl tos pačios priežasties (t. 2, b. l. 172-173). Liudytojų V. L., J. Ch. ir V. G. parodymais paneigtas O. B. teiginys, jog jis psichotropines medžiagas nusipirko prie ,,Akropolio“, kadangi pareigūnai turėjo operatyvinę informaciją, jog A. V. su O. B. turi susitikti prie ,,Akropolio“, kur jie ir nuvyko, tačiau susitikimas neįvyko. Tada buvo gauta operatyvinė informacija, kad susitikimas įvyks ,,ten, kur visada“. Darbuotojai, stebėję O. B. ir A. V. , nenustatė, jog prie O. B. automobilio būtų prisiartinęs koks nors kitas asmuo, automobilis ar motociklas, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog būtent A. V. perdavė jam paketą su psichotropine medžiaga, yra teisėta ir pagrįsta. Ši išvada yra pagrįsta, patvirtinta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolu bei priedu, kuriuose yra užfiksuoti pokalbiai tarp apelianto ir O. B. .
Kartu apeliantas skunde nurodė, jog teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, nes išsamiai neišnagrinėjo byloje esančių įrodymų, nepašalino prieštaravimų, nuosprendį grindė abejonėmis ir hipotetinėmis prielaidomis, tuo pažeidė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o įvertinus bylos aplinkybes ne jo naudai, teismas buvo šališkas.
Kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, pažymi, kad apeliantas nenurodė nė vieno konkretaus baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo, o tik deklaratyviai teigia, kad tokie pažeidimai padaryti. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo A. V. , nereiškia, jog teismas buvo šališkas.
Lietuvos respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 str. pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu priimti objektyvų sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjas būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat nenustatyta, kad būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymui (BPK 20 str. 1-5 dalys). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais, o taip pat įrodymų vertinimas, yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarpe jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant juos. Todėl nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apkaltinamasis nuosprendis, vadovaudamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatomis, yra pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o įvertinus jų visetą, pagrįstai konstatuota, jog A. V. kaltė įrodyta byloje surinkta medžiaga.
Kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus ir ribas. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ išaiškinimus bei susiklosčiusią teismų praktiką, kolegija mano, jog šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, apibūdinančių A. V. atliktų objektyviųjų veiksmų požymius.
Skirdamas bausmę A. V. teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (vienas sunkus, o kitas labai sunkus nusikaltimas), abu nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, teistas ne vieną kartą, taip pat ir užsienyje, teistumai išnykę, o administracine tvarka baustas net 30 kartų, dirbo. Jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančiu aplinkybių nenustatyta. Teismas, parinkdamas A. V. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir jas motyvuodamas įvykdė BK 54 str. 2 d. reikalavimus. Pagal BK 260 str. 3 d. bei BK 213 str. 2 d. jam paskirtos sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės, o jas subendrinus pagal BK 63 str. 4 d. nuostatas, paskirta teisinga galutinė bausmė. Dar labiau švelninti A. V. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.